captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vyriausioji skautė: vaikai mišką tuoj pradės pažinti iš interneto platybių

Vienos panevėžietės šokas po to, kai vaikai skautų stovykloje kapojo vištoms galvas, atskleidė šių dienų problemą: miesto vaikai nebežino, nei ką daryti su kirviu, peiliu ar kaip ant laužo pasigaminti maisto. Tad kaip tėvynę gintume užėjus karui?
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Vienos panevėžietės šokas po to, kai vaikai skautų stovykloje kapojo vištoms galvas, atskleidė šių dienų problemą: miesto vaikai nebežino, nei ką daryti su kirviu, peiliu ar kaip ant laužo pasigaminti maisto. Tad kaip tėvynę gintume užėjus karui?

Panevėžio laikraštis „Sekundė“ aprašė istoriją, kai skautų stovykloje Žaliojoje girioje stovyklautojai turėjo sugauti miške paleistas vištas ir jas nužudyti, o paskui gaminti. 14-metės motina dėl to sukėlė skandalą ir kreipėsi į žurnalistus.

Organizacijos Lietuvos skautija vyriausioji skautininkė Ieva Žilinskienė išgyvenimo gamtoje ir praktinių įgūdžių vaikus moko jau 17 metų. Skautininkė pastebi, kad vaikų kartos skiriasi. Štai jos keturmetė dukra puikiai naudojasi išmaniuoju telefonu – tą daro geriau už tėvus, kurie augdami telefonų visai neturėjo.

„Lygiai taip pat ir miške: jei duodi vaikui kirvį, 18-metis žino, kaip su juo elgtis, tačiau 8-metis nežino, ką daryti. Todėl tarpusavyje su vadovais ir šnekame: turbūt vaikai tuoj mišką pradės pažinti iš interneto platybių ir žaidžiamų žaidimų. Jie jau nežino, nei kaip elgtis su kirviu, nei su peiliu, nei kam pjūklas reikalingas, maisto gaminimas ant laužo iš viso yra atrakcija“, – konstatuoja I. Žilinskienė.

I. Žilinskienės teigimu, organizacija atsižvelgė į dėl nukirstos vištos nerimavusios mamos reakciją ir pateiks rekomendacijas stovyklų vadovams.

„Tačiau mes tikrai nesiruošiame ateityje atsisakyti tokios veiklos. Manome, kad toks primityvus valgio gaminimas, kai nesinaudoji jokiais indais ir gauni gyvą produktą, ir yra praktiškumo mokymasis. To išmokę vaikai žinotų, kaip išgyventi karo atveju ir ką daryti su pasitaikiusia gyva višta. Išgyventi vis tiek reikia. Tačiau mes atsižvelgsime į mamytės komentarus, kad kai kuriems vaikams tokią situaciją matyti nemalonu“, – kalbėjo vyriausioji skautininkė.

Moteris papasakojo, kaip miške be indų pasigaminti keptą vištą. Tam yra du metodai: višta molyje arba višta kuprinėje. Metodas su moliu labai paprastas: vištai reikia nukirsti galvą, ją įvynioti į molį ir įdėti į laužą. Kaip višta iškepa, nuimi molį, su juo nusipeša plunksnos ir tavęs laukia skani vakarienė. Skautai kepa ir duoną: tešla užminkoma nenaudojant indų, paskui ji vyniojama ant pagaliukų ir kepama ant laužo.

V. Rakutis: žuvį parduotuvėje užmušti normalu, o vištą?

„Gerai, kad šis incidentas įvyko: tai iškėlė svarbias etines diskusijas, kas gerai, o kas ne. Pavyzdžiui, užmušti „maksimoje“ pardavinėjamą žuvį normalus dalykas, o vištą kažkodėl ne“, – stebisi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius profesorius dr. Valdas Rakutis. Jo tvirtinimu, gerai, kad tokios diskusijos iš viso prasidėjo ir žmonės kalba apie jaunimo lavinimo problemas.

Pasak V. Rakučio, kaip ir kiekvienu laikotarpiu, šiuolaikiniam žmogui reikia to paties: išmokyti mylėti šeimą, tėvynę, artimą savo, Dievą. Tai galioja visais laikais, tik kiekvienas laikotarpis turi savas formas. Pavyzdžiui, kaimo vaikų mokyti vištai nukirsti galvą nereikia: jie arba patys tą daro, arba mato, kaip tą daro tėvai. Jiems natūralus procesas ir kiaulės pjovimas. „Tačiau Lietuvoje pradeda dominuoti miestiečių bendruomenė, kuri nebeturi kaimo. Tada žmonės visiškai atitrūksta nuo paprasto gyvenimo ir atsiranda didelis poreikis susipažinti su natūraliais procesais: gimimu, gyvenimu, mirtimi, maisto gamyba. Jiems tai nebėra savaime suprantama“, – pastebi V. Rakutis.

Profesoriaus nuomone, galbūt reikėtų kurti specialius ūkius, kuriuose būtų rodoma, kas vyksta. Ten būtų galima padirbti, pagyventi ir šiek tiek atstatyti pusiausvyrą, kad nepaskęstume „device“ (prietaisų – DELFI) pasaulyje, kuris netikras, tačiau dėl žmonių jame praleidžiamo laiko atrodo vis tikresnis.

„Šiais laikais reikia harmoningo vystymo. Mes turime labai fragmentuotą sistemą, kada visi po truputį kažko pakabina, bet tie gabaliukai nesijungia į visumą. Sociologai kalba, kad elektroninis pasaulis, internetinės žinutės nepateikia visuminio vaizdo, o tik fragmentukus. Jie žmogui nebesijungia į vieną bendrą sistemą, todėl žmogus, su šių laikų tobulomis technikos galimybėmis prieiti prie informacijos, šiame pasaulyje nebesusivokia“, – dėstė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius. Taip žmogui, neturinčiam pagrindo ir nematančiam visuminio vaizdo, galvą gali susukti propagandos.

Pasak V. Rakučio, esant tokioms problemoms, savo programas turi stiprinti skautų ir panašios organizacijos, kurios per savo veiklą moko praktinio pasaulio pažinimo. Jo nuomone, tokios programos turėtų vis populiarėti.

O ko mokyti mokyklose, kad karo atveju žmonės mokėtų išgyventi ir ginti tėvynę? Profesorius ragina mokyklas palikti įvairias – įvairovė užtikrins pusiausvyrą. Be to, reikia duoti daugiau laisvės ne tik mokyklų direktoriams, bet ir konkretiems pedagogams. Į pedagogus reikia rimtai investuoti, suteikti jiems galimybes išvažiuoti į stažuotes, kad mokytojas pamatytų pasaulio įvairovę. Mokytojams riekia leisti dirbti nusakant, ką reikia pasiekti.

„Nes dabar labai reglamentuojamas procesas, nustatomos taisyklės, kurios neskatina kūrybingų sprendimų. Tačiau į mokytoją reikia daugiau investuoti, nepasitenkinti, kad jis prieš 30 metų baigė mokyklą ir dabar viską išmano – nė velnio. Žmogų reikia kas keletą metų siųsti, kad jis išgirstų kažką naujo, pamatytų, kaip daroma kitose šalyse“, – įsitikinęs V. Rakutis.

Lovų palapinėse nebus

I. Žilinskienės teigimu, sudėtingiau į skautus pritraukti ne vaikus, o savanoriškai dirbančius vadovus. Skautų skaičius Lietuvoje išlieka panašus: svyruoja iki 2500. Kitose užsienio šalyse skautų judėjimas populiaresnis.

Tėvų reakcija į skautus įvairi. Tie, kurie patys mėgsta stovyklauti gamtoje, nakvoti palapinėse, vaikus drąsiai palieka su skautais. Kiti domisi stovyklomis, programomis, nori žinoti, kur išleidžia vaiką. Dalis tėvelių skautus tebetapatina su sovietmečio pionieriais.

I. Žilinskienė pastebi, kad šiais laikais griežtos higienos normos: vadovai siunčiami į privalomus turizmo, higienos, pirmosios pagalbos mokymus. Stovyklas tikrina veterinarinės tarnybos, tad į beveik į visas stovyklas jau vežami ir biotualetai. Šalia tualetų būna vandens.

„Skautavimas keičiasi, bet lovyčių palapinėse mes nenorime ir tikimės, kad neprieisime iki tokio komforto. Vis dėlto pajusti, ką reiškia nakvynė palapinėje ant kilimėlio su miegmaišiu – vaiko ugdymas, netgi grūdinimas“, – įsitikinusi I. Žilinskienė.

Šią vasarą visoje Lietuvoje vyksta apie 20 skautiškų stovyklų, kuriose dalyvauja daugiau nei 2000 vaikų ir jaunuolių. Dar keli šimtai dalyvių yra suaugę žmonės – savanoriai, skautiškų idėjų puoselėjimui ir vaikų ugdymui skiriantys dalį savo atostogų.
Pagrindinis skautybės tikslas – ugdyti jauną žmogų aktyviu, atsakingu bei pilietišku visuomenės nariu. Tai pasiekiama per veiklą mažose grupelėse, buvimą gamtoje, mokymąsi veikiant bei suaugusių vadovų pagalbą.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...