captcha

Jūsų klausimas priimtas

Motina su vaiku kartais kalba užsienio kalba, kad atsiribotų nuo gimtinės ir praeities

Pasaulyje daugėjant mišrių santuokų ir didėjant emigracijos srautams, neretai motinoms tenka nuspręsti, kuria kalba kalbėti su savo atžala. Pasak filologijos mokslų daktarės Eglės Kačkutės, nagrinėjusios autobiografinius, grožinius literatūros kūrinius, motina su vaiku kartais pasirenka kalbėti užsienio kalba, norėdama atsiriboti nuo gimtosios šalies ir praeities.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Pasaulyje daugėjant mišrių santuokų ir  didėjant emigracijos srautams, neretai motinoms tenka nuspręsti, kuria kalba kalbėti su savo atžala. Pasak filologijos mokslų daktarės Eglės Kačkutės, nagrinėjusios autobiografinius, grožinius literatūros kūrinius, motina su vaiku kartais pasirenka kalbėti užsienio kalba, norėdama atsiriboti nuo gimtosios šalies ir praeities.

„Tai gali būti labai sveikas pasirinkimas. Pavyzdžiui, žydų, kurie bėgo nuo holokausto, ypač iš Vokietijos, gimtoji kalba buvo vokiečių kalba. Yra net labai dramatiškų situacijų, aprašytų psicholingvistinėje literatūroje. Žmones tiesiog ištinka lingvistinė amnezija, jie nebesugeba kalbėti vokiškai, nes gimtąja kalba jie buvo persekiojami ir žudomi dėl to, kas jie yra. Tai, kad jie sugebėjo sukurti kitą asmenybę – anglų kalba Amerikoje arba kita kalba (galbūt ispanui, kuris pabėgo į Argentiną), – buvo jų traumos įveikos priemonė“, – sako E. Kačkutė.

Jos vykdomą po doktorantūros tyrimų projektą „Motinystė emigracijoje“ finansuoja Lietuvos mokslo taryba.

– Tai yra literatūros tyrimų projektas, kuris vadinasi „Motinystė emigracijoje“. Ar tiriama literatūroje randama informacija?

– Taip. Kol kas neatlieku jokio empirinio tyrimo – nei psichologinio, nei etnologinio grafinio, nei sociologinio. Esu literatūros tyrinėtoja, tyrinėju moterų literatūrą. Tai reiškia, kad skaitau ir analizuoju įvairių literatūros žanrų moterų autorių tekstus, kuriuose negimtojoje kultūrinėje ir kalbinėje erdvėje veikia motinos, auginančios vaikus. Tuose tekstuose iš motinos perspektyvos keliama motinystės arba vaikų auginimo svetimoje erdvėje problema.

– Kuo skiriasi motinos elgesys ir santykis su vaiku, kai ji bendrauja su juo savo gimtąja kalba ir kai tenka bendrauti užsienio kalba?

– Tuose tekstuose vaizduojamos pačios įvairiausios gyvenimo situacijos, yra labai daug kitų veiksnių. Pastebėjau, kad visuose tekstuose kalbos pasirinkimas yra esminis motinos pasirinkimas, tai – motinos gyvenimo pasirinkimas. Jį lemia asmeninė motinos istorija ir jos kilmės šalis, kultūra bei istorija. Pavyzdžiui, net dviejų autorių tekstuose kalbos pasirinkimas susijęs su trauma. Vienu atveju – asmenine, kitu – kultūrine-istorine. Viena pasirenka nekalbėti savo motinos kalba, nes vaikystėje patyrė traumą – motina ją paliko, taigi ji nutarė tapti kitokia motina kitoje kultūroje ir viską daryti kitaip. Tas pasirinkimas buvo nebūtinai labai sąmoningas. Pavyzdžiui, kitos motinos, kurios pasirenka kalbėti būtent savo gimtąja kalba, kartais taip elgiasi, nes nemoka priimančios šalies kalbos, o kartais ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, dėl to, kaip motinystė koduojama, kaip suvokiama, kokios reikšmės, vertės įeina į „motinystės“ sąvoką gimtojoje šalyje. Ji atsiveža tą kultūrinį bagažą į priimančią šalį.

– Ar mes čia daugiausia kalbame apie moteris emigrantes, ištekėjusias už užsieniečio?

– Nebūtinai. Pavyzdžiui, [britų kilmės] rašytoja Monica Ali, parašiusi romaną „Geltonų plytų gatvė“, išteka už bangladešiečio ir kalba bengalų kalba. Su vaikais ji taip pat kalba bengalų kalba, o paskui – anglų. Jie gyvena Anglijoje. Taigi yra visokių variantų.

– Minėjote, kad kartais motina pasirenka kalbėti užsienio kalba, nes nori atsiriboti nuo savo gimtosios šalies ir praeities, ar ne?

– Taip, ir tai gali būti labai sveikas pasirinkimas. Pavyzdžiui, žydų, kurie bėgo nuo holokausto, ypač iš Vokietijos, gimtoji kalba buvo vokiečių kalba. Yra net labai dramatiškų situacijų, aprašytų psicholingvistinėje literatūroje. Žmones tiesiog ištinka lingvistinė amnezija, jie nebesugeba kalbėti vokiškai, nes gimtąja kalba buvo persekiojami ir žudomi dėl to, kas jie yra. Tai, kad jie sugebėjo sukurti kitą asmenybę – anglų kalba Amerikoje arba kita kalba (galbūt ispanui, kuris pabėgo į Argentiną), –  buvo jų traumos įveikos priemonė.

– Ką išgyvena moterys motinos, kai joms tenka kalbėti su savo vaiku užsienio kalba?

– Atsakydama galėčiau remtis Nancy Huston autobiografine publicistika. Ji sukuria motinos, su savo vaikais kalbančios užsienio kalba, personažą, lyg savo alter ego.

Ji gimusi Kanados provincijoje Albertoje, vaikystėje ilgai gyveno Jungtinėse Valstijose, o dvidešimties metų atvažiavo į Paryžių ir ten liko. Ji niekada nebegrįžo, tapo prancūzų rašytoja, pradėjo rašyti prancūziškai.

Ji kalba apie savo gyvenimo situaciją, apie tai, kaip išgyveno Paryžių. Ji pasakoja apie tai, kaip apie savanorišką egzilį, ir sako, kad jos vaikai neturi dvigubos kultūros, jie yra prancūzai. Ji kalba prancūziškai su akcentu, o vaikai kalba be akcento ir priklauso prancūziškai kultūrai, ji – visiškai nepriklauso (nors ir priklauso). Jos situacija sudėtingesnė.

Įdomu palyginti su Dalios Staponkutės tekstu „Motinų tylėjimas“. Ten keliamas klausimas, problema – motina priklauso vienai kultūrai, o vaikai – kitai. D. Staponkutės tekste yra naudojamas dramatiškas prarajos tropas: motina lieka vienoje prarajos pusėje, vaikai – kitoje, o motina prarajos negali peršokti. Tai tokia drama, tragedija.

Tačiau N. Huston kūryboje tai visiškai nedramatizuojama. Tai net labai malonu – su vaikais galima būti vienos kultūros, o ji turi savo atskirą tapatumą. Kalbant su vaikais užsienio kalba, tiesiog neįmanoma susireikšminti, nes, kai pradedi juos barti, žodynas susiaurėja, akcentas sutirštėja, vaikai galų gale pradeda juoktis, ir motinai nieko kito nebelieka, kaip tik pradėti juoktis iš savęs.

Tai priklauso ir nuo kiekvienos atskiros motinos patirties.

– Kuri kultūra daro didžiausią įtaką motinos būsenai, galbūt – jos auklėjimo ypatumams: gimtoji kultūra ar užsienio kultūra?

– Tai priklauso nuo individualios motinos patirties ir istorijos, jos emigracijos motyvų ir aplinkybių. Yra paliktos savo kultūrinio bagažo ir lieka tokios sustingusios, akmeninės. O yra kitos, tokios kaip N. Huston, kurios sukuria kitą asmenybę, kitą save, kaip motiną, kitoje kultūroje, kita kalba. Tai irgi yra lyg tos traumos išgyvenimo mechanizmas.

Ar tylinčios motinos gerai nemoka tos užsienio kalbos, ar nenori ja kalbėti?

– Nežinau, manau, kad yra įvairių atvejų. Bet man atrodo, kad tas D. Staponkutės tekstas kalba apie labai konkrečią Lietuvos moterų situaciją, kultūrinę situaciją, susijusią su posovietine erdve, posovietine migracija ir noru pabėgti nuo sovietinės moters realybės, nenoru būti tokia motina, kokia buvo jų sovietinė motina, nes lietuvių kultūroje dar iki sovietizmo ir sovietizmo laikais (ypač jais) motina kultūriškai užkoduota kaip kalbos saugotoja, nešėja ir perdavėja. Kalba mūsų kultūroje susijusi net su valstybingumo išsaugojimu. Man atrodo, kad tylinti motina, pagauta tokioje situacijoje, lyg ir be išeities. Jos asmeninis projektas – pabėgti nuo lietuvių kultūros, lietuvių kalbos, neperduoti lietuvių kalbos norint būti kitokia motina. Bet sykiu tai negalėjimas išsivaduoti nuo lietuviško kultūrinio mito, kuris ją įpareigoja perduoti kalbą. Tada ji išvis nekalba jokia kalba. Ji lieka sustingusi toje savo traumoje, kurios niekaip negali peržengti.

– Jeigu ji, kaip sakote, tyli, nešneka, kokie jos santykiai su vaiku?

– Tame tekste – santykiai minimalūs, sprendžiant iš to, ką sako tekstas. Yra labai gražus įvaizdis – atiduoda vaiką mamai kalbai. Ji atiduoda vaiką kitai kalbai, kuri kaip lopšys, kaip surogatinė motina tą vaiką išugdo. Tarp kitko, tai labai pagrįstas, įdomus, turtingas įvaizdis.

– Kiek Jūsų išvados, pastebėjimai gali būti tinkami tikrame gyvenime? Kiek jie gali pasakyti apie moterų situaciją?

– Matote, manau, kad literatūra irgi yra gyvenimas. Tai sunkiai atsiejami dalykai. Ta patirtis yra lyg centrinis aspektas. Mano nuomone, literatūra ir gyvenimas nėra taip toli vienas nuo kito, tai yra tas pats.

Susidomėjau šia tema ir pradėjau ją tyrinėti, kai į disertacijos rašymo pabaigą perskaičiau savo labai mėgstamos prancūzų moterų literatūros tyrinėtojos Gill Rye knygą, pavadinimu „Motinų pasakojimai“. Ten ji identifikuoja ir aptaria naują reiškinį prancūzų moterų literatūroje – būtent pirmuoju asmeniu iš moters perspektyvos parašytus tekstus apie motinystę. Kadangi tuo metu buvau ką tik susilaukusi savo vaiko, kuris gimė užsienyje, ir kalbos problema tapo labai aktuali man pačiai, supratau, kad tai yra mano pasirinkimas, mano gyvenimo pasirinkimas, kokia kalba arba kokiomis kalbomis auginsiu savo vaiką. Yra nemažai tekstų, kuriuose vaiko auginimo problema užsienyje keliama iš motinos perspektyvos, ir dažniausiai apie tai yra kalbama pirmuoju asmeniu. Faktas, kad tokie tekstai atsirado, parodo šios temos aktualumą. Negaliu tyrinėti to, ko nėra. Manau, kad dar niekada istorijoje nebuvo šitiek mišrių šeimų, kiek yra dabar, ir šitiek vaikų, kurie auga kelių kultūrų, kalbų ir kultūrų samplaikoje.

– Sakėte, kad Jūsų vaikas gimė užsienyje. Kaip nusprendėte, kokia kalba Jūsų vaikas kalbės daugiausia?

– Mes šeimoje kalbame angliškai, nes mano vyras – britas. Mes gyvename Šveicarijoje, prancūziškoje Šveicarijos dalyje, taigi visi kalbamės ir prancūziškai. O aš labai tvirtai žinojau, kad man nebus gyvenimo, jei su vaiku nekalbėsiu lietuviškai. Man atrodė, kad nesusikalbėsiu, kad jo nepažinsiu, jei atiduosiu jį kitai kultūrai, negalėsiu su juo iki galo susipažinti, negalėsiu jo mylėti taip, kaip galėčiau mylėti kaip motina. Žinoma, girdėti savo vaiką kalbant savo kalba, galėti su juo pasikalbėti, pajuokauti, išreikšti, visokių naujadarų prikurti savo kalba yra didžiulis malonumas. Tai įgyvendinti labai sunku, turint omenyje, kad lietuvių kalba yra labai siaurai vartojama ir dėl to jos simbolinis statusas nėra labai aukštas.

Kol kas [jam kalbėti lietuviškai] sekasi. Jam septyneri metai, dar nerašo, bet skaityti skaito visomis trimis kalbomis ir skaito jomis daugmaž lygiaverčiai. Bet manau, kad klaidinga manyti, jog už vaiką galima nutarti, kokia kalba jis kalbės. Jis kalbės ta kalba, kuria jam reikės.

– O ar apskritai yra universalus patarimas – kiek kuria kalba kalbėti, kad ir motina, ir vaikas jaustųsi geriausiai?

– Manau, kiekvienas žmogus nusprendžia pats. Tai yra kiekvieno žmogaus sprendimas, jausena, būsena, istorija, patirtis. Nemanau, kad gali būti kokių nors universalių receptų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...