captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Landsbergienė: mūsų amžiaus problema – „tėvai malūnsparniai“

Kartais tėvai, norėdami apsaugoti savo vaikus, persistengia, pastebi socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė. „Yra net toks terminas „tėvai malūnsparniai“: tėvai skrenda virš vaiko galvos, pamato mažiausią akmenėlį ir iškart kilst vaiką, kad tik jis neužkliūtų. Paskui vėl pastato, vaikas lyg ir eina savarankiškai, bet vos tik mažiausia kliūtis – tėvai vėl nusileidžia, [...]. Taip vaikas ir auga žinodamas, kad visada bus išgelbėtas nuo negandų, todėl pats nelabai moka su jomis kovoti“, – sako ji.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Kartais tėvai, norėdami apsaugoti savo vaikus, persistengia, pastebi socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė. „Yra net toks terminas „tėvai malūnsparniai“: tėvai skrenda virš vaiko galvos, pamato mažiausią akmenėlį ir iškart kilst vaiką, kad tik jis neužkliūtų. Paskui vėl pastato, vaikas lyg ir eina savarankiškai, bet vos tik mažiausia kliūtis – tėvai vėl nusileidžia, [...]. Taip vaikas ir auga žinodamas, kad visada bus išgelbėtas nuo negandų, todėl pats nelabai moka su jomis kovoti“, – sako ji.

Edukologės teigimu, negalima persistengti ir vežiojant vaiką po būrelius, nes jam būtina turėti laiko sau, bent keletą valandų per dieną tiesiog ramiai pažaisti. Be to, ir smegenų tyrimai rodo, kad per didelė stimuliacija žalinga lygiai taip pat, kaip nestimuliacija, kai vaikas yra apleistas, kai juo nesidomima, nesirūpinama. Taigi, pabrėžia A. Landsbergienė, tėvai turi būti atsargūs, kad neperlenktų lazdos ir neperspaustų vaiko.

– Matydami, kad dvejų trejų metų vaikas jau turi savo valią, tėvai natūraliai jaudinasi, kas bus vėliau. Kaip galite juos nuraminti?

– Kiekvienas vaikas mums atneša ir atsakomybę. Bet jei mes į ją žiūrėsime kaip į kančią, tai ir kankinsimės visą gyvenimą. Vienas iš uždavinių, kuriuos esu sau išsikėlusi, – pasakyti tėvams, kad tėvystė yra didžiulė, bet nepaprastai smagi atsakomybė. Jei mes šiek tiek apibarstysime ją laimės dulkelėmis, nuo to ir vaikui, ir tėvams bus tik geriau. Mes kartais vaikomės tobulos tėvystės, kurios iš tikrųjų nėra. Netgi toje pačioje šeimoje augusių vaikų požiūris skirsis. Vienas gali sakyti: „Man labai patiko, kaip mama darė tai ir tai“, o kitas vaikas nustebs „Tikrai? Man tai siaubingai nepatiko.“ Ką daryti mamai? Jeigu ji su vaikais kalbasi, gal gebės vienam vienaip daryti, kitam – kitaip, bet vis viena kažkas kažkam nepatiks. Manau, reikia kuo anksčiau išsklaidyti iliuziją, kad mes visiems įtiksime ir būsime tobuli tėvai. Mes būsime netobulai tobuli. O kuo anksčiau tai suprasime ir išmoksime džiaugtis, tuo geriau bus visiems.

– Daugelį tokią didelę atsakomybę jaučiančių tėvų gąsdina tai, kad jų elgesys paveiks vaiko asmenybę.

– Žinoma, be jokios abejonės tai paliks žymę. Tėvai mums daro didžiausią įtaką. Vėliau nebebūna žmonių, darančių didesnę įtaką. To, kaip tėvai su mumis elgiasi, ką mums sako, mes negalime išvengti. Visa tai mus ir gerąja, ir blogąja prasme persekios visą gyvenimą. Jei to siaubingai bijai, turbūt geriau iš viso neturėti vaikų. Bet reikia žiūrėti su tam tikru būties lengvumu: jei aš elgiuosi taip, kaip tą akimirką sako mano sąžinės balsas, moralė, ir tai, mano nuomone, yra geriausia, vadinasi, aš padariau viską, ką galėjau. Reikia su tuo susitaikyti.

– Taigi nereikia per daug sureikšminti ir reikia truputėlio žaismės bei atsipalaidavimo? O ar keičiantis pačiam galima kažkiek keisti vaiką?

– Taip, visiškai įmanoma. Naujausi tyrimai rodo, kad mūsų smegenys yra plastiškos ir mes keičiamės absoliučiai visą gyvenimą. Net ir paskutinę savo gyvenimo dieną nesame baigtiniai, iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos galime keistis. Ką tai reiškia? Kad mes galime priimti sprendimus. Net tam tikro sprendimo nepriėmimas jau yra sprendimas. Iš tiesų kiekvienas mūsų veiksmas, nuomonė ir tam tikras elgesys, atsižvelgiant į tą nuomonę, lemia, kaip mes gyvename. Tarkim, kai žmogus buvo mažas, tėvai jį mušė, o dabar, jau būdamas suaugęs, jis mano, kad vaikai taip ir auginami, todėl savo vaikui trenkia, kai jis neklauso. Ir staiga toks tėtis ar mama išgirsta paskaitą ar perskaito knygą ir sužino, kad tai vaiką žeidžia. Jeigu jis ateina, atsiprašo, jei nuo tos dienos savo elgesiu visą likusį gyvenimą vaikui parodo, kad suprato, santykis nebus nebepataisomas (nors, žinoma, vaikas prisimins, ta žymė liks). Juk yra tėvų, kurie niekada nemuša savo vaiko, bet jokio santykio nėra. Santykiai per daug sudėtingas dalykas, kad mes galėtume skirstyti į balta ir juoda. Visada yra daugybė baltos ir juodos atspalvių.

– Ar, auklėjant vaikus, yra kažkoks lietuviškas mentalitetas?

– Mes esame tokie „žinovai“, kaip kitas turi auklėti ar auginti savo vaikus, į ką verta investuoti, į ką neverta, kur vaiką vesti, kur ne ir t. t. Mes turime savo nuomonę ir ja labai su visais dalijamės, nepasilaikome jos sau. Ketverius metus su šeima gyvenau Belgijoje, todėl matau labai didelį kontrastą – ten tai yra tavo, o ne kitų reikalas. Iš tiesų mes savo nuomonę, ypač jei ji neigiama, labai drąsiai reiškiame.

Kitas dalykas – prie vaikų šnekėti apie vaikus, tarsi jų nebūtų. Susitinka skirtingų vaikų mamos ar tėveliai ir vienas pasakoja, kad jo vaikas labai nedrąsus. O tas vaikas stovi šalia, tarsi jo nė nebūtų. Žinoma, taip jam priklijuojama etiketė – vaikas ieško savęs, jis dar tik bręstanti asmenybė, bet kai jis nuolat girdi, kad yra nedrąsus, jis toks ir auga. Lašas po lašo ir akmenį pratašo.

– Ar apskritai tie lūkesčiai neįspraudžia vaiko į rėmus? Ar tėvai turi turėti lūkesčių?

– Manau, kad idealiame pasaulyje mes nespraustume vaikų į jokius rėmus. Dabar, XXI amžiuje, mes linkę infantilizuoti vaikus, ypač – juos apsaugoti. Yra net toks terminas „tėvai malūnsparniai“: tėvai skrenda virš vaiko galvos, pamato mažiausią akmenėlį ir iškart kilst vaiką, kad tik jis neužkliūtų. Paskui vėl pastato, vaikas lyg ir eina savarankiškai, bet vos tik mažiausia kliūtis – tėvai vėl nusileidžia, kad vaiką apsaugotų, jam padėtų. Taip vaikas ir auga žinodamas, kad visada bus išgelbėtas nuo negandų, todėl pats nelabai moka su jomis kovoti, neturi priemonių, kad priimtų savarankiškus sprendimus, nes visada laukia, ką pasakys mama ar tėtis. Taigi mes turime sąmoningai imtis kai kurių elgesio modelių, kurių galbūt anksčiau visiškai nereikėjo.

– Kokie tie modeliai turėtų būti šiandien, žinant, kaip vystosi vaikų smegenys? Man labiausiai įstrigo, kad nereikia bijoti technologijų.

– Technologijos nėra baubas. Aš dažnai naudoju palyginimą su saldainiais. Ar vienas saldainis pražudys vaiką? Ne. Ar pražudys du? Irgi ne. Saldainiai taptų pražūtingi, jei vaikas juos valgytų per pusryčius, pietus, pavakarius ir vakarienę. Ir taip ne tik per Kalėdas, bet visus metus. Tai būtų neatsakinga iš tėvų pusės, nesveika ir net nesąžininga vaiko atžvilgiu, nes vaikas dar negali priimti sprendimo, jis dar nežino visų kintamųjų ir neturi tokios patirties, kokią turi suaugęs žmogus. Lygiai taip pat technologijos. Jei žaisime nuo ryto iki vakaro septynias dienas per savaitę, žinoma, jos kenks: mes nejudėsime, silps akys, ir mūsų veiklos spektras labai susiaurės. Bet technologijos yra puikus papildas. Juk mes nesakome, kad automobiliai ar lėktuvai yra siaubingi išradimai, kurie mus visus pražudys, todėl mes neskrisime ar nevažiuosime, nes mums labai patinka arklys ir vežimas. Visas pasaulis juda į priekį ir žmonija adaptuojasi, o technologijos labai gražiai papildo. Tik lygiai taip pat, kaip vaikui pasakojame, kokią žalą gali padaryti saldainiai, turime kalbėti ir apie tai, kokią žalą padarys technologijos. Ir viena, ir kita yra labai saldu ir labai smagu, todėl labai nesinori sustoti. Bet tam ir esame, mes, suaugusieji, kad vaikams papasakotume, kokios už to slypi grėsmės.

– Kokio amžiaus vaikas kiek gali sėdėti prie kompiuterio?

– Vaikams iki dvejų metų išvis nerekomenduojamas nei televizorius, nei kompiuteris. Dažnai tai gali būti sudėtinga, bet mes turime tai įsisąmoninti ir nepadaryti televizoriaus kaip nuolatinio fono. Ikimokyklinio amžiaus vaikams rekomenduojama ne daugiau vieną valandą per dieną, o, jei yra galimybė, netgi dar labiau riboti, nes tokio amžiaus vaikui svarbiausia tėvai. Jei tėvai užsiima su vaiku, vaikas pasirinks laiką su jais. Jam svarbu bendravimas – kažkiek pažaidęs vienas, jis jau nori žaisti kartu. Žmogus yra sociali būtybė, jis nori būti su kitais, kalbėti, išsipasakoti. O jei to negauna, ieško kitos veiklos. Paprasčiausia – televizorius: sėdi sau ramiausiai, o prieš akis lekia vaizdai.

– Man patiko Jūsų pacituotas sakinys „kam kalbėtis su vaiku, jei vaikas dar nekalba“.

– Vaiko kalbos raida prasideda nuo pat pirmos gimimo dienos ir netgi iki jos. Kodėl naujagimis iškart atpažįsta mamos balsą? Nes yra jį girdėjęs, tai yra jo teritorija. Kurį laiką vaikas net save suvokia kaip mamos kūno dalį, kol atranda savo galūnes, pats save. Jei norime, kad vaiko kalba būtų rišli, turtinga, turime su juo kalbėti nuo pat pirmos dienos, nes iš pradžių kalba yra pasyvi. Lygiai taip pat būna, kai mes mokomės užsienio kalbos. Kodėl labai daug suaugusių žmonių sako „aš puikiai suprantu, bet negaliu kalbėti“? Taip yra su kūdikiais – jie viską supranta, jie nėra daržovės, kurios tik guli. Jie puikiai reaguoja. Neseniai teko girdėti apie tyrimą, kai kūdikiams buvo rodomos trys geometrinės figūros. Viena jų buvo draugiška, kita – nedraugiška, trečia – neutrali. Jis specialiai atliktas ne su žmonių, o su geometrinėmis figūromis. Paskui, kai kūdikiams būdavo paduodama nedraugiška figūra, jie nuo jos traukdavosi.

– Ką reiškia „nedraugiška“?

– Trikampis, apskritimas ir kvadratas žaidė įvairius įsivaizduojamus žaidimus, o vienas iš jų visą laiką kenkė kitoms: stumdė kitas figūras, neužleisdavo jų, numesdavo. Draugišką ir neutralią figūrą kūdikiai ėmė vienodai: šypsojosi, tiesė rankeles. Bet kai tik suaugęs žmogus jiems ištiesdavo tą nedraugišką, jie atsitraukdavo, neimdavo. Tai rodo, kad kūdikiai supranta ne tik kalbą, bet net ir santykius. Jie skiria, kurie santykiai draugiški, kurie nėra draugiški, jie jaučia, kas jiems paranku ir palanku, o kas ne. Mes daug metų manėme, kad kūdikėliai nieko nesupranta, bet taip nėra. Jie nepaprastai protingi – supranta ne tik kalbą, bet ir mūsų elgesio modelius.

– Kada galima pradėti su kūdikiu skaityti?

– Mes pradėjome nuo šešių mėnesių. Tada, kai vaiką galima pasisodinti, kai jis sėdi ant kelių, galima skaityti. Tik skaitymas dažnai klaidingai suprantamas – tėvai guodžiasi, kad vaikas plėšia knygą iš rankų, kramto, drasko. Bet skaitymas turi savo etapus. Pirmas etapas ir yra kramtymas, antras – plėšymas, trečias – kai bandai skaityti, o lapai verčiami į visai kitą pusę. Atrodo, vaikas negirdi, nesupranta, bet nereikia pamiršti, kad skaitymas yra ne tik teksto atkartojimas, tai – ir diskusija, emocinio ryšio užmezgimas, socialiniai vaidmenys. Jei mums reikėtų tik perskaitytų žodžių, galėtume paleisti įrašą. Net yra pastebėta, kad jei pradedi skaityti susijaudinusiam vaikui, rimsta, tolygėja jo kvėpavimas, kraujyje sumažėja streso hormono kiekis ir vaikas pasijunta saugus. O vaikui jaustis saugiam yra imperatyvu.

– Ar nepastebite, kad tėvai kartais persistengia, pavyzdžiui, vežiodami po būrelius? Kiek vaikas turi likti vienas, pats su savimi, sau? Ir ar turi?

– Tikrai turi. Tenka kalbėti su nemažai tėvų, kurie vaiką veža iš vieno būrelio į kitą, iš vienos mokyklėlės į kitą, ir tas vaikas visiškai nebeturi laiko sau. Laikas sau yra gyvybiškai būtinas kiekvienam mažam vaikui kaip saulė, oras, vanduo. Net kūrybiškumo tyrimai rodo, kad būtent tokio apmąstymo, laisvo laiko metu, kai nėra atliekamos konkrečios užduotys, gimsta idėjos, įvyksta jungtys – sena informacija susiejama su tuo, ką vaikas išgirdo naujo. Tai viso kritinio mąstymo ir kūrybiškumo pagrindas: mes išmokstame sieti, spręsti problemas remdamiesi jau buvusių problemų sprendimais, matydami kitas situacijas ir jų perspektyvą. Begalė naujausių tyrimų rodo, kad kiekvienas vaikas turi turėti bent keletą valandų per dieną tiesiog ramiai pažaisti. Smegenų tyrimai rodo, kad per didelė stimuliacija žalinga lygiai taip pat, kaip nestimuliacija, kai vaikas yra apleistas, kai juo nesidomima, nesirūpinama. Taigi yra aukso vidurys. Ir mes turime labai būti atsargūs, kad neperlenktume lazdos ir neperspaustume vaiko.

– Naujausi tyrimai rodo, kad žmogaus vystymąsi vienodai lemia genai ir aplinka. Todėl man kelia abejonę teiginys, kad iš kiekvieno vaiko galima išugdyti lyderį. Ar taip nebus pasikėsinta į žmogaus savastį? Ar, kai iš introverto daromas lyderis, nepažeidžiama asmenybė? Dabar paplitusi tendencija, kad, jei tu ne lyderis, neaktyvus, jei tavęs visur nėra, tu esi niekas. Juk vis dėlto introvertai turi savo vietą gyvenime ir jie reikalingi.

– Žinoma, kad turi ir yra reikalingi. Pasaulis ir yra toks nepaprastai įdomus, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, kiekvienas turi savo vietą. Aš lyderio sąvoką suprantu daug plačiau, be kita ko, atliktas amerikiečių vadovų tyrimas parodė, kad labai daug aukščiausio lygio vadovų yra būtent introvertai. Tad kas yra lyderystė? Tai gebėjimas sutarti su žmonėmis, turėti savo viziją, žinoti, ko nori, įvardyti tai, ko nori, įkvėpti kitus žmones, esančius aplink tave, tai yra ir gebėjimas išklausyti kitus. Nepaprastai daug savybių, kurias mes įvardytume kaip emocinio intelekto sudedamąsias dalis, yra ir lyderystės sudedamosios dalys. Lyderis yra tas žmogus, į kurį mes žiūrime, kuris kažkur mus veda. Manau, kad kiekvienas žmogus tai turi. Dabar mes nepaprastai daug kalbame apie emocinio intelekto svarbą: žmogus gali turėti labai aukštą loginį, matematinį ir kalbinį intelektą, bet jeigu jis neturi emocinio intelekto, jam nepaprastai sunku. Žmogus yra sociali būtybė ir jeigu jis negeba bendrauti su kitais, susitarti, yra nemalonus kitiems, nesvarbu, kiek žinių jis turės – žmonės niekada nepasirinks jo klausyti ar sekti paskui jį, netgi galų gale draugauti.

Tyrimai rodo, kad vaikas gali būti nepaprastai protingas, bet jeigu jis negeba bendrauti su kitais, yra labai reiklus, nori, kad būtų jo viršus ir jo tiesa, vaikai nuo jo nusigręžia. Jie geriau bendraus su mažiau protingu, bet su tokiu, kuris yra draugiškas, moka nusileisti, susitarti, o kartais – ir pavadovauti. Mes turime ugdyti tas savybes, kurios vėliau vaikui padės. Ir nesvarbu, ar jis introvertas, ar ekstravertas, ar flegmatikas, melancholikas, sangvinikas, cholerikas, ar dar kažkas, nes mes visi turime visko po truputį. Stengiuosi atsiriboti netgi nuo tokio skirstymo, kaip visiškas introvertas ar ekstravertas, nes vienoje situacijoje žmonės elgiasi vienaip, o kitoje – jau kitaip.

– Kaip vaiką reikėtų girti? Sakote, kad pagyrimas „šaunuolis“ nelabai gerai.

– Šaunuolis yra labai abstraktu. Naujausi tyrimai rodo, kad, kai mes vaikui sakome „šaunuolis“, jis nesupranta mūsų lūkesčių. Tada pasąmonėje atsiranda noras nenuvilti tėvų, bet jis nebežino, kaip nenuvilti, nes nebuvo nieko konkretaus. Pavyzdžiui, per tyrimą vaikams buvo atneštos dėlionės. Vienai vaikų grupei buvo nuolat sakoma „šaunuolis, sudėjai dėlionę“. O kitai grupei buvo sakoma „radai tinkamą detalę, tu pasistengei, tu susikaupei, man patinka, kad tu radai jau net tris detales“. Šie pagyrimai buvo labai konkretūs. Po kelių dienų toms pačioms grupėms atneštos sudėtingesnės dėlionės. Toje grupėje, kurioje buvo giriama žodžiu „šaunuolis“, daug mažiau vaikų ėmėsi naujo iššūkio. Kodėl? Nes jie bijojo prarasti „šaunuolio“ statusą. O tie, kurie buvo giriami už konkrečią veiklą, susikaupė, bandė vėl ieškoti detalių, vėl būti kantrūs, todėl daug daugiau tos grupės vaikų sudėliojo dėliones.

– O ką naujausi mokslo tyrimai sako apie bausmes?

– Dabar daugiausia kalbama apie pasekmes, o ne apie bausmes. Naujausi šitos kartos tyrimai rodo, kad šiems vaikams ypač svarbu paaiškinti, kas, kaip ir kodėl. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes turime iš anksto susitarti su vaiku, kokios bus taisyklės. Kompiuteris – valanda per dieną. Jei tu pažeidi šią taisyklę ir žaidi dvi valandas, kitą dieną tą savo valandą prarandi. Pažeidus kompiuterio taisyklę, negalima skirti nesusijusios bausmės, pvz., neleisti į gimtadienį ar pažaisti su draugais. Kitas pavyzdys – kai kurie tėvai pyksta, jei vaikas kažką išpila (aš kartais pagalvoju, o kas būtų, jeigu tėvai patys išpiltų). Kokia turi būti pasekmė? Ne burbėti, ne svaidyti žvilgsnius, ne pamokslauti, o paduoti skudurėlį – tegu jis išvalo. Išpylei – nieko tokio, visiems gali nepasisekti, bet dabar prašau išvalyti. Jei vaikas ir elgiasi neatsargiai, po kokio penkto ar šešto karto jam nusibos valyti ir jis pradės elgtis atsargiau. O jei, tarkim, mažas vaikas mušasi smėlio dėžėje, mes jį išnešame. Kodėl? Jei tu negali būti su draugais, pasekmė – pabūti vienam. Juk mes nemėtome smėlio į draugus, nes jiems tai nemalonu.

– Truputėlį pakalbėkime apie leidimą verkti, pykti. Mes sakome, kad negalima pykti, pabrėžiame, kad berniukams negražu verkti ir pan. Taigi užspaudžiame emocijas. Jos turi būti ar ne?

– Turi. Dažnai sakome, kad pyktis, pavydas – blogos emocijos, bet taip nėra. Visos emocijos geros, nes visos jos mūsų. Juk negaliu sakyti, kad kairė mano koja negera, o dešinė jau gera. Negalime išsižadėti tam tikrų emocijų. Netinkamas yra tik elgesys pajutus tam tikrą emociją. Pavydėti draugui, kad jis turi naują mašiną, yra visiškai normalu, tik nėra normalu dėl to mušti savo draugą ar plėšti jam iš rankų tą mašinėlę. Normalu pavydėti naujai gimusiai sesei, nes visi ateina, visi ja džiaugiasi, visi jai neša dovanas, o aš jaučiuosi vienišas ir paliktas ir nebesaugus. Normalu yra jai pavydėti, bet nenormalu dėl to jai trenkti su kastuvėliu per galvą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...