captcha

Jūsų klausimas priimtas

Urėdas: daugeliui žmonių miškas dar tikrai tamsus

„Daugeliui žmonių miškas yra tikrai tamsus miškas ir atrodo, kad viskas galima – atvažiavai, nukirtai, pasiėmei ir išsivežei“, – interviu su LRT.lt Kauno miškų urėdijoje pradeda urėdas Edmundas Kovalčikas.
 
Miškų urėdas E. Kovalčikas linkęs tikėti, kad lietuvio kultūra miške auga, Vytenio Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
Miškų urėdas E. Kovalčikas linkęs tikėti, kad lietuvio kultūra miške auga, Vytenio Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

„Daugeliui žmonių miškas yra tikrai tamsus miškas ir atrodo, kad viskas galima – atvažiavai, nukirtai, pasiėmei ir išsivežei“, – interviu su LRT.lt Kauno miškų urėdijoje pradeda urėdas Edmundas Kovalčikas.

Įžengęs į mišką gali rasti kalnus suverstų šiukšlių, sulaužytų poilsiaviečių, o laužus, nors šalia įrengtos laužavietės, lietuviai nesibodi susikurti tiesiog ant stalo. Tačiau urėdas linkęs žiūrėti teigiamai – Kauno rajono miškai gausiai lankomi poilsiautojų, daugėja lankomų objektų ir, nors mažais žingsneliais, lietuviai miške tampa vis kultūringesni.

Šią savaitę įvairiose šalies vietovėse buvo žadamas škvalas, tiesa, jis praslinko ir daug žalos nepridarė. Tačiau vasarą praūžė ne viena vėtra, ypač daug nuostolių patyrė Karmėlavos girininkija – birželį taip įsisiautėjo, kad Kleboniškio miške teko iškirsti 0,5 ha miško. Kokia padėtis kituose Kauno rajono miškuose?

Mes galbūt esame palankesnėje vietoje nei kitos urėdijos ir mažai ką pajutome. Suskaičiavome, kad valstybiniuose miškuose 16,5 tūkst. ha plote išversta apie 300 kubinių metrų. Nedaug mūsų miškus palietė ir 2010-aisiais buvęs škvalas. Jeigu kaimyninėse urėdijose buvo išversti didžiuliai plotai, tai pas mus tik 15 ha. Žinoma, tai yra nuostolis, nes išbalansuoja suplanuotą kirtimų fondą. Be to, mediena po vėtrų dažnai būna apgadinta, tai jau nėra nupjautas medis ir iš jo pagaminami prastesnės kokybės daiktai. Iš ekonominės pusės škvalai yra smūgis žemiau juostos ir miškams tikrai nepadeda.

Po vėtros negalima į mišką kelti kojos, nes tai nesaugu. Kiek laiko užtrunka išvalyti mišką?

Jeigu žinome, kad siautėja vėjai, tai po jų girininkijos specialistai organizuoja apžvalgines išvykas. Žinoma, reikia būti budriems ir laiku išvykti į mišką. Kartais medžiai užverčia kelius, galbūt lankytinose vietose laiką leidžia poilsiautojai, tad gali atsitikti nepataisomų dalykų. Budime nuolat ir, reikalui esant, stengiamės pirmieji atsirasti šiose vietose bei sutvarkyti pasekmes.

Sinoptikai prognozuoja, kad škvalai vis dažniau talžys Lietuvą. Ar miškininkai gali miškus kaip nors jiems paruošti?

Planuoti kažką sunku, bet ruoštis visada reikia. Yra sudarytos komandos, gal jos daugiau skirtos priešgaisriniams tikslams, bet visada pasirengusios. Žinoma, ne grybų rinkti važiuojame, reikia turėti ir tinkamos įrangos: pjūklų, laužtuvų, kitos technikos, kuri galėtų surinkti medžius, patraukti juos nuo kelio ir išvežti.

Ar šiemet gaisrai gausiai niokojo Kauno regione esančius miškus?

Viskas priklauso nuo orų. Jeigu orai karšti, labai didelis pavojus kilti gaisrams. Ypatingai pavasarį, kai po žiemos žolinės dangos dar nėra, viskas išdžiūvę, ta sausa žolė dega kaip parakas.

Šie metai tokie nebuvo, nes nebuvo karštas pavasaris, dažnai pasikartojo lietūs. Tačiau prieš kokius 3–4 metus, kai buvo karštas pavasaris, budėdavome nuo ryto iki sutemų ir turėjome aštuonis gaisrus valstybiniuose ir devynis – privačiuose miškuose.

Įspėjimų, kad žmonės būtų atsargesni miške, nekurtų laužų, galime matyti pamiškėse. O keliautojams ar užtenka informacijos apie laužavietes, vietas, kur galima pasistatyti palapinę, įsikurti poilsiavietę?

Kauno rajonas turi dvi urėdijas – Dubravos miškų urėdiją ir mūsų Kauno miškų urėdiją. Mūsų labiausiai lankomi miškai yra Kleboniškio, Kulautuvos ir Vilkijos apylinkėse. Turime ir sveikatingumo takus, pritaikytus žmonėms su judėjimo negalia. Žinoma, jie nėra labai ilgi – iki 3 km, kuriuos galima įveikti su dviračiu ar pėsčiomis. Tam tikrais atstumais yra išsidėstytos poilsiavietės. Kauno regione skaičiuojame 54 poilsiavietes.

Pakaunės miškai gana dažnai lankomi, žmonių srautas didžiulis.  Visose poilsiavietėse ir sausesniuose miškuose, kurie labiau mėgstami, per dieną juose apsilanko nuo kelių iki keliolikos tūkstančių poilsiautojų.

Ar žmonės, turintys judėjimo negalią, naudojasi tais sveikatingumo takais?

Sakyčiau, kad tikrai tuo naudojasi. Žmogui norisi artimiau pabendrauti su gamta. Tas takelis nėra labai ilgas, bet jis yra miške. Galbūt nėra didelis srautas žmonių, bet vienas kitas, kuris šią problemą turi, atvyksta. Žmogui šito tikrai reikia, galbūt jis, turintis negalią, yra užsidaręs mieste esančiame bute, tikrai sunku gyventi, o pabendravęs su gamta, atgauna jėgas, kitaip pasijaučia. Jo sveikatingumui turi labai didelę reikšmę ir tuo reikia naudotis.

O kokia ta lietuvio kultūra miške?

Žmonių sąmoningumas kyla, bet pasitaiko visko. Kai kurie veikia piktybiškai, išardo, sulaužo, tada mes atstatome, o jie vėl sulaužo ir žiūri, kas šią kovą laimės. Paprastai laimime mes, nes jiems atsibosta laužyti.

Vis dėl to kultūra kyla. Prieš dešimt metų ne tiek daug buvo rekreacinių objektų, takų. Kadangi buvo mažiau poilsiaviečių, tai mažiau ir niokojimo, o dabar, per paskutinius penkerius metus, kultūra visgi didėja, nors miškininkai turi įdėti daug darbo. Poilsiavietėse įrengiame laužavietes, šiukšliadėžes ir įrengiame tualetus. Galų gale, dabar paruošiame ir malkų, kad žmogui, atvažiavusiam į mišką, nereikėtų eiti, kirsti bet ką, kad negadintų medynų ar atskirų medžių. Žinoma, kitas būna sukuria laužą ir ant stalo, bet tokių atvejų mažėja. Kitas tų naudoja ne sukrautas malkas, bet nulupa stogo skiedras.

Kulautuvoje, kai iš akmenų sudėjome tris laužavietes, kitą dieną girininkas informavo, kad nė vieno akmens nebeliko. Kažkas atvažiavo, pastebėjo ir susirinko... Daugeliui žmonių miškas dar yra tikrai tamsus miškas ir jam atrodo, kad viskas galima. Atvažiavai, nukirtai, pasiėmei ir išsivežei. Bet reikia žinoti, kad elgtis bet kaip – negalima.

Kad ant stalo nevalia kurti laužo lyg ir savaime suprantama, nors, deja, ne visiems... O kokias kitas didžiausias klaidas žmonės daro, ką turėtų žinoti, atvykę į mišką, poilsiavietę?

Žmogus, atvažiavęs į mišką ar gamtą, neturėtų palikti blogiau nei jis rado. Jeigu paliks geriau nei rado, Lietuvoje bus gražu. Jeigu randi šiukšlę, paimk ir išmesk, nuverstą stalą ar suolą pastatyk. Nereikia galvoti, kad tai ne mano ar ne aš padariau...

Vaikštant po mišką gali pastebėti ir sukrautų šiukšlynų. Ar Kauno rajone tai yra didelė problema?

Pakaunės miškai labai lankomi, be to, aplink Kauną yra daug kolektyvinių sodų, kuriuose kiti gyvena žiemą-vasarą. Tuomet su šiukšlėmis atsiranda baisūs dalykai. Išsikraustydami ne visada veža tas šiukšles namo ar ten, kur galima išmesti. Tada į pamiškes nutrenkia, būna ir padangas, statybines atliekas palieka, tai reikia įdėti nemažai triūso.

Prieš keletą metų Kauno regione buvo gal 6 teritoriniai sąvartynai ir praktiškai nemokami. Kai jie išnyko ir liko vienas Lapėse, reikia mokėti didelius pinigus už atliekų išvežimą, dalis žmonių tuo nesinaudoja.

Ar sulaikote tokius pažeidėjus?

Per metus tokių pažeidėjų sulaikome po keletą, nubaudžiame, kad kitą kartą tokio darbo nedarytų. Dažniausiai žmogui geriau paaiškinti, tada susirenka ir išsiveža.

Nuo senų senovės lietuviai daug ką pasiimdavo iš gamtos: mėsos, miško gėrybių, medžių, ugniai užkurti. Kaip manote, kodėl dabar žmonės atsilygina miškui į jį tempdami šiukšles? 

Tokia žmogaus sąmonė. Kitąkart vaikas per gyvenimą nenumes popierėlio ant žemės, o suaugęs numeta ir taip teršia aplinką. Matyt, toks žmonių būdas ir nežinau, kas gali juos perauklėti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...