captcha

Jūsų klausimas priimtas

Psichologas: jei sunku bendrauti su sutuoktiniu, parašykite jam instrukciją

Rašymas turi gydomąją galią, padeda spręsti įvairias problemas ir yra kaip smegenų mankšta, todėl galima rašyti bet ką, sako psichologas psichoterapeutas Julius Kvedarauskas. „Jei yra sunkumų, [...] gerai parašyti instrukciją. Pavyzdžiui, kad veiktų siurblys, instrukcija vadovaujamės papunkčiui. Todėl ir sutuoktiniui rašykite „jei nori, kad aš tau „veikčiau“ (pvz., būčiau geros nuotaikos), vadovaukis šiais punktais“, – pataria psichologas.
Gatis Gierts (BFL) nuotr.
Gatis Gierts (BFL) nuotr.

Rašymas turi gydomąją galią, padeda spręsti įvairias problemas ir yra kaip smegenų mankšta, todėl galima rašyti bet ką, sako psichologas psichoterapeutas Julius Kvedarauskas. „Jei yra sunkumų, [...] gerai parašyti instrukciją. Pavyzdžiui, kad veiktų siurblys, instrukcija vadovaujamės papunkčiui. Todėl ir sutuoktiniui rašykite „jei nori, kad aš tau „veikčiau“ (pvz., būčiau geros nuotaikos), vadovaukis šiais punktais“, – pataria psichologas.

Nors dažniausiai dabar bendraujame žinutėmis, J. Kvedarauskas pastebi, kad jomis, net ir įterpiant šypsenėles, visko perduoti neįmanoma: „Toks bendravimas paviršutiniškesnis, žinutės vienodos, neturi kvapo, garso. O tai labai svarbu, jei norime gilesnio bendravimo, nes tą patį žodį galima pasakyti dešimčia skirtingų intonacijų, skirtingų nuotaikų.“

– Esate sakęs, kad rašymas yra tiesesnis kelias į savo sielą nei kalbėjimas. Kuo ypatingi šie keliai ir kaip jie veda į sielą?

– Kalbėjimas visada daugiau aplinkkelis, kartais gal šunkelis. Tikrai yra žmonių, kurie pasako labai daug nereikšmingų, tuščių žodžių – taip šunkeliais ir važiuoja gyvenime. O rašymas padeda labiau susikoncentruoti į tai, ką nori pasakyti, vartoti mažiau žodžių, juos atrinkti. Gal tiesiog tingisi rašyti daug žodžių, tada renki tuos, kurie patys svarbiausi. Tie, kurie turi talentą, rašydami keliauja greitkeliu. Pavyzdžiui, sudeda savo stiprius išgyvenimus į kokį skambų eilėraštį ar šmaikščią esė. Svarbu, kad parašytas kūrinys įgyja tam tikrą formą. Šiaip pasakyti žodžiai dažniausiai paskęsta vandenyne, o kai parašau, jie – tarsi nutapytas paveikslas, kurį galiu pasikabinti ant sienos, žiūrėti, gal dailinti, galų gale kitiems parodyti.

Užrašytas kūrinys turi daug privalumų. Visų pirma – išliekamąją vertę, juk išsakytas žodis žvirbliu išlekia, ir viskas. Antra, aš jį galiu parodyti kitam žmogui. Mano kūrinys gali būti parašytas ir kaip laiškas. Jis visada geriau nei padriki žodžiai, nes į laišką koncentruočiau sudedame tai, ką norime pasakyti, savo išgyvenimus, mintis.

– O jei kūrinyje nugula skausmingi, sunkūs, nemalonūs išgyvenimai, ar parašytas žodis netampa našta?

– Tai labai sudėtingas klausimas. Gali būti, kad aš savo sudėtingus išgyvenimus surašau popieriuje – lyg išimu iš savęs ir jie ten guli. Suteikiu jiems formą, ir tada jie manęs nebevaldo – tiesiog tampa viena mano gyvenimo dalių. O jei nupieštą savo skaudų paveikslą pakabinsiu kambaryje, pamatysiu, kad, tarkim, aš esu tas kambarys ir jame yra visokių paveikslų. Yra skaudus paveikslas, yra linksmas, žaismingas. Taigi skaudusis – tik dalis manęs, aš nesu visiškai jame paskendęs. Ne aš esu paveiksle, bet paveikslas yra manyje, mano kambaryje.

Žinoma, kai išgyvenimai labai skaudūs ir sunkūs, reikėtų būti atsargiam, nes rašymas, kaip minėjau, yra tiesus kelias į sielą, į tai, kas gera, ir į tai, kas skauda. Todėl ne visada reikia ten lįsti ir ieškoti skaudžių išgyvenimų, nes nežinia, ar žinosiu, ką su jais daryti. Taigi tikrai nebūtina visiems visada rašyti apie tai, kas sunku, skaudu, ir analizuoti. Tiesiog būna, kad kažkas savaime prašosi būti parašytas. Parašai – ir lengviau pasidaro. Prisimenu mediko rezidento eilėraštį apie pirmo paciento mirtį. Parašius eilėraštį, jam palengvėjo. Taigi parašai, padedi į stalčių ir gali toliau dirbti.

– Kaip kūrybinio rašymo terapija taikoma gydymo tikslais? Ką ji gali išgydyti?

– Nesakyčiau, kad ji gali išgydyti labai daug, tarkim, psichikos ligas. Jų net ir vaistai negalima išgydyti. Tiesiog rašymas gali padėti. Kai vyksta gydomoji psichoterapinė grupė, labai svarbu, kad kiekvienas žmogus išsikeltų kažkokius norus, kaip kiti grupės žmonės galėtų jam padėti. O tada pasakau paprastą užduotį – parašykite, kaip šiandien jaučiatės, ir vieną norą, ko norite iš kito žmogaus, iš savęs, daktaro. Žodžiais būna sunkiau suformuluoti, o parašęs visada savo norą turi prieš akis ir gali juo vadovautis kaip tikslu.

Paskui, pavyzdžiui, rašome laiškus. Laiškai labai geras dalykas, nes padeda išsakyti kitam žmogui tai, ką žodžiu pasakyti gali būti sunku. Tarkim, ateina piktas pacientas, kad daktaras jo nesuprato. Sakau – parašykite laišką savo daktarui. Nebūtinai reikės skaityti, tiesiog parašykite tai, ką norėtumėte tam daktarui pasakyti. Arba, jei žmogus labai piktas, sakau – parašykite skundą. Nebūtinai reikės nešti administracijai, tiesiog parašykite, kad išsakytumėte neigiamus jausmus. Parašęs žmogus dažnai pamato, kad ir pats daktarui kažką ne taip pasakė, gal pats kaltas, kad jį ne visai taip suprato. Taigi rašymas padeda susivokti, ką noriu pasakyti, ko galbūt nenoriu, sukoncentruoti mintis, mąstymą, truputį valdyti savo jausmus, nes kartais iš susijaudinimo iš viso sunku ką nors pasakyti.

Vėliau, jei žmogus kūrybingas, galima rašyti pasakas. Sakau – parašykite pasaką, kurios vienas iš veikėjų būtumėte pats. Žmogus rašo, rašo ir sustoja – ten jo krizė. Pavyzdžiui, jis ėjo ėjo ir priėjo upelį, bet yra vienas, nėra kam padėti. Mes visi nešiojamės pasakas, visokius archetipus ir būdus, kaip galima problemą išspręsti. Todėl jis kažką sugalvoja, tarkim, atsiranda burtininkas, kuris suteikia stebuklingų galių. Taip žmogus per pasaką pradeda matyti daugiau galimybių, suprasti, kad ne viskas beviltiška, kad galima pabandyti scenarijų pakeisti.

– Šiandien rašymas labai svarbi mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Tiesa, rašome ne esė, noveles ar pasakas, o trumpąsias žinutes. Kuo toks bendravimo būdas ypatingas?

– Manau, kad tai labai patogu, lengvai prieinama, todėl patrauklu. Tarkim, vėluoju į susitikimą, parašau žinutę, ir viskas. Kita vertus, tai turi savo kainą. Toks bendravimas paviršutiniškesnis, žinutės vienodos, neturi kvapo, garso. O tai labai svarbu, jei norime gilesnio bendravimo, nes tą patį žodį galima pasakyti dešimčia skirtingų intonacijų, skirtingų nuotaikų. Žinute vis tiek negali perduoti ir pasakyti daug.

– Vadinasi, kūrybinio rašymo privalumai SMS negalioja?

– Turbūt. Kūrybinį rašymą labiau praktikuoju su žmonėmis, kurie rašo ir labai nori, kad jų kūrybą išgirstų ir įvertintų kiti, kad palaikytų, padrąsintų. Jie kaip tik ir nori kitokio bendravimo negu SMS – jiems reikia matyti kitų reakciją. Ne paslaptis, kad žmonės dažnai sako, jog pasiilgsta atvirukų. Laiškai ir atvirukai duoda daugiau nei SMS. Žinoma, galima prigalvoti visokių simbolių, šypsenėlių (šypsenėlė informatyviau negu nieko), bet vis tiek sunku viską perteikti trumpa simbolių kalba. Be to, žmonės sako, kad svarbu pojūčiai, kvapai, garsai, lytėjimas. Net ir skaitant knygą daug smagiau vartyti puslapius, negu braukyti per ekraną.

– Kodėl tokios populiarios žymių žmonių autobiografijos?

– Autobiografijos yra tikros. Rašydami dienoraštį, pagalvojame, kad jį gali kažkas perskaityti, todėl labai intymių, slaptų dalykų nerašome, bet vis tiek nemeluojame. Rašydamas autobiografiją žmogus taip pat nusprendžia, kiek save atskleisti. Tikrumas visada traukia, todėl, kai pamatau kitą žmogų atsiskleidusį, truputį apsinuoginusį, man ir pačiam gali kilti noras būti atviresniam, į savo gyvenimą pažiūrėti truputį kitaip. Kita vertus, jei autobiografijos (ypač terapinės) pasakoja apie kokio iškilaus žmogaus gyvenimą, mes galime susitapatinti. Pamatę, kad tas žmogus, nors turėjo didelių sunkumų, kažkaip juos įveikė, o jo pasaulis dėl to nesugriuvo, galime lyginti su savo gyvenimu ir pagalvoti, kad mums taip blogai dar nebuvo. Vadinasi, jei jis susitvarkė ir tiek pasiekė, kodėl aš negaliu...

– Ar galima sakyti, kad autobiografijas rašantys žmonės, apskritai rašytojai, poetai rašydami tam tikra prasme ir gydosi?

– Tikrai taip. Kaip minėjau, pats rašymas turi gydomąją galią. Net paprasčiausiai fizinis veiksmas rašant jau truputį gydo. Jis – kaip smegenų mankšta, padeda išsijudinti. Kartais žmogus sako –šiandien visai tuščia, nieko neturiu, o pradeda rašyti, kažkas smegenyse nuo to fizinio veiksmo aktyvuojasi, ir atsiranda daugiau minčių. Kaip ir mankštinantis – iš pradžių sunku, o paskui įsivažiuoji. Žinoma, kai rašydamas išimu iš savęs tai, ką skauda, viską perduodu ir žmonėms, kurie mane skaitys. Be to, rašydamas, tarkim, autobiografiją, pastebiu, kad iš tikrųjų mano gyvenimas buvo įvairus. Mes kartais įklimpstame nemaloniuose prisiminimuose apie sunkią vaikystę ir galvojame, kad, jei tėvai nemylėjo, kaip galiu būti laimingas. O rašydamas atrandi, koks esi turtingas, koks įvairus mano gyvenimas ir kaip vaikystėje viskas buvo gražu: vasaros, sodai, žydinčios obelys, kvepiančios braškės, močiutė ir senelis kaime.

Būna, žinoma, kad rašantis žmogus gydosi skaitytojo sąskaita, nes kartais rašymas rizikuoja tapti vėmimu žodžiais. Kai jo sieloje daug bjaurasties, jis tiesiog vemia ir ant pasaulio, ir skaitytojas jaučiasi apvemtas. Nors kai kuriems skaitytojams tai irgi tinka, turbūt kiekvienas turi atrasti savo rašytoją. Tarkim, aš dirbu psichiatrijos ligoninėje, kur surenkame šimtus ar tūkstančių tokių istorijų, kur tik bėdos, smurtas – viskas labai blogai. Taigi panaši autobiografija gal geriau negu nieko, bet norisi, kad ji skaitytoją vestų, gydytų ir suteiktų jam viltį. Kūryba turėtų eiti iš blogo į gerą – turi būti vektorius. O jei tik nardoma po blogį ir skęstama jame, gal tai užrašiusiam žmogui kažkiek ir padeda, bet aplinkiniams geriau neskaityti.

– Kokią kūrybinę užduotį duotumėte skaitytojams?

– Visada galima pradėti nuo laisvojo rašymo. Ypač tiems, kurie skundžiasi, kad neturi jokių minčių. Geriausia susirasti kokį mielą bloknotą, sąsiuvinį ar kompiuterį, kam patinka, rašiklį, kuris lengvai rašytų, ir iš pradžių septynias minutes, pasistačius laikrodį priešais, tiesiog rašyti visiškai bet ką, neatitraukiant rašiklio nuo popieriaus. Jei nėra jokių minčių, rašykite „nėra minčių“. Norite keiktis – keikitės, svarbiausia kažką rašyti. Tai gali būti vienas žodis, o gal išeis visai rišlus ir įdomus, kažkur vedantis tekstas. Paskui galima iš to teksto išsirinkti svarbiausią sakinį ir pabandyti jį išplėtoti. Galima tiesiog išbraukyti žodžius, kurie atrodo šiukšlės. Galima pasibraukti žodžius, kurie kartojasi ir yra svarbūs. Su tokiu netašytu pradiniu tekstu paskui galima labai daug dirbti. Tai viena užduotis tiems, kurie neturi apie ką rašyti.

Tačiau dauguma žmonių vis dėlto kažkokią kryptį turi. Tada siūlau rašyti laiškus. Pavyzdžiui, surašyti dešimt žmonių, kuriems norėtųsi parašyti laišką, išsirinkti vieną ir parašyti jam negalvojant, kad reikės išsiųsti, kad kas nors turės perskaityti. Svarbu išsakyti tai, ką norisi. Paskui galima užrašyti dešimt žmonių, iš kurių patiems norėtųsi gauti laišką, ir pabandyti parašyti laišką sau nuo to žmogaus apie tai, ką norėtum išgirsti, ir pažiūrėti, kokia bus reakcija išgirdus tai, ką norėtųsi išgirsti. Trečia užduotis tiems, kurie turi kažkokių stiprių išgyvenimų, – parašyti formalų laišką, padėką, skundą ar papeikimą. Gal tada tikrai kils noras ir išsiųsti. Be kita ko, kartais tikrai labai gerai ir skundus rašyti. Nesmerkiu tų žmonių, kurie skundžiasi, nes skundai gal juos apsaugo nuo daug blogesnių dalykų.

Jei yra sunkumų, pavyzdžiui, šeimoje – vyras ir žmona vienas kitą sunkiai supranta, labai gerai parašyti instrukciją. Šis žanras turi savo reikalavimus. Instrukcija turi būti labai aiški, turi būti nurodymai, ką daryti žingsnis po žingsnio, ir jie turi būti įgyvendinami. Galime paimti kokio dulkių siurblio instrukciją ir pasižiūrėti. Kad siurblys veiktų, instrukcija vadovaujamės papunkčiui. Todėl ir sutuoktiniui rašykite „jei nori, kad aš tau „veikčiau“ (pvz., būčiau geros nuotaikos), vadovaukis šiais punktais“ ir išvardykite juos.

– Ir ką su ja daryti?

– Būtų gerai ją ir atiduoti tam žmogui. O jei nesinorės, vis tiek turėsite ją galvoje ir kitą kartą besišnekant bus lengviau prisiminti ir pasakyti, kaip jaučiatės vienu ar kitu atveju, o ne iš karto pulti „ach tu, kiaule, kiek metų manęs nesupranti, su tavimi nieko nebus“.

– Padeda geriau pažinti patį save?

– Taip, pažinti ir pagalvoti, kaip aš galiu kitam žmogui padėti mane pažinti, pasakyti, ko aš noriu, kaip su manimi reikėtų elgtis. Dažnai tarpusavio santykių problemų kyla, nes mes tikimės, kad mūsų norą kitas žmogus atspės, tarkim, įsivaizduojame, kad jis turėtų savaime suprasti, jog man reikia gėlių ar švelnumo. Tokiu atveju galima instrukciją ir ant sienos pakabinti. Taigi tokios užduotėlės – galima pasirinkti kažkurią vieną. O geriausia, kai kažkas atsiranda natūraliai, todėl reikia kartais padovanoti sau laisvą rytą: pabūti vienam namuose ar nueiti į kavinę, pasiimti kavos, išsitraukti bloknotą ir kokią valandą leisti sau rašyti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...