captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Kronkaitis: Rusija ruošiasi kariniam konfliktui su Vakarais

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, generolas majoras Jonas Kronkaitis sako, kad milžinišku greičiu modernizuodama kariuomenę, skirdama jos išlaikymui vis daugiau lėšų Rusija demonstruoja besiruošianti kariniam konfliktui su Vakarais.
J. Kronkaitis, A. Ufarto (BFL) nuotr.
J. Kronkaitis, A. Ufarto (BFL) nuotr.

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, generolas majoras Jonas Kronkaitis sako, kad milžinišku greičiu modernizuodama kariuomenę, skirdama jos išlaikymui vis daugiau lėšų Rusija demonstruoja besiruošianti kariniam konfliktui su Vakarais.

Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė, pasak buvusio kariuomenės vado, šiuo metu yra itin silpna, o NATO ir ES reakcija į konfliktą Ukrainoje rodo, kad Vakarai iki šiol nėra pasirengę tinkamai atgrasyti Rusijos nuo tolimesnių atakų.

Kaip reikėtų Lietuvai elgtis šioje situacijoje, dviem savaitėms į Lietuvą iš JAV sugrįžęs J.Kronkaitis pasakoja interviu 15min.lt.

– Kaip manote, ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Ukrainos istorijos?

– Mes turime suprasti, kad pasaulis nėra toks saugus, kaip mes galvojome.  Yra grėsmių. Matome Rusijos ambicijas. Jos karinis biudžetas vis auga, kariuomenė smarkiai modernizuojama. Nuo 2007 m. Rusijos išlaidos gynybai padidėjo 40 proc.

Vien per pastaruosius metus jos padidėjo 18 proc. Dabar Rusijos skiriamos lėšos gynybai pagal procentą nuo BVP viršija JAV. Nepaisant to, kad Amerikos BVP yra kelis kartus didesnis už Rusijos ir jos skiriamos sumos kur kas didesnės, tačiau faktas, kad Rusija virš 4 proc. BVP skiria gynybai, verčia susirūpinti.

Kiekvienas turi paklausti, kodėl tai daroma. Koks tikslas? Ar tai yra grėsmė Lietuvai? Matydami, kas atsitiko Ukrainoje, girdėdami Vladimiro Putino nuoskaudas dėl Sovietų Sąjungos žlugimo, negalime būti aplaidūs ir negalvoti apie tai, kas gali laukti mūsų.

– Ar tas nekonvencinis karas, kurį Rusija pradėjo Ukrainoje, yra naujas, ar mes jam būtume pasiruošę?

– Tai nėra visai nauja. Visada prieš karą keliama suirutė. Žmonių tikėjimas savo valstybe ir noras ją ginti smukdomas. Tai visada būna prieš ginkluotus susirėmimus.

Nauja čia tik tai, kad įžūliai buvo siunčiami kariai užsimaskavę, vaidinantys vietinius. Mažai kas anksčiau naudojo tokį stilių.

– Visai neseniai esate sakęs, kad situacija Lietuvos kariuomenėje yra labai prasta. Kas leidžia jums daryti tokią išvadą?

– Manau, kad dėmesio kariuomenei trūko. Visada buvo galvojama, kad duos truputį pinigų ir ji kažkaip išgyvens, bet nebuvo svarstoma, kaip plėtoti, tvirtinti karinę struktūrą. Ji buvo apleista. Kariuomenė, manau, darė viską, ką galėjo. Stengėsi išlaikyti struktūrą, tačiau, kai nėra išteklių, tai padaryti nelengva. Nebuvo kaip išlaikyti žmones ir techniką.

Tuo tarpu modernizavimas vyko tik Specialiųjų operacijų pajėgų, kurios vykdė misiją Afganistane. Mane labiausiai liūdina sumažėjęs bendras karių skaičius. Antra brigada buvo išformuota, liko tik viena ir ta pati silpnoka.

– Teigėte, kad Lietuvos kariuomenė nuo 1999 m. sumažėjo beveik dviem trečdaliais. Kaip manote, ar reikia ją atkurti ir kaip?

– Visada buvau šauktinės kariuomenės šalininkas. Manau, kad ji yra labai naudinga valstybei. Duoda naudos net ekonomine prasme, nes sumažinamas nedarbas, o jaunuoliai auga geresni piliečiai. Todėl manau, kad ir dabar vertėtų prie jos grįžti.

Taip pat reikėtų grįžti prie rezervo brigadų kūrimo. Amerikoje rezervas susitinka ir atnaujina žinias bent kartą per mėnesį. Lietuvoje taip dažnai jo mokyti nepavyktų dėl finansų.

Tačiau būtų gerai, kad jie bent kas penkerius metus gautų progą savo įgūdžius atnaujinti. Dabar beveik visai to nėra. Buvo bandoma rezervo mokymus rengti, kai valdžioje buvo konservatoriai, tačiau finansavimas buvo labai skurdus ir į tuos mokymus pakvietė vos porą šimtų rezervistų.

Tuo tarpu estai, pavyzdžiui, kviečia į mokymus bent 2 tūkst. rezervistų, o ateityje žada ir 10 tūkst. pašaukti. Čia jau visai kiti skaičiai.

Taip turėtų būti ir Lietuvoje. Sakyčiau, kad kasmet rezervistai turėtų būti pašaukti ir supažindinti su nauja technika, su naujais vadais, struktūra bent kas penkerius metus. Svarbu, kad jie būtų ne šiaip iš bet kur, bet būtų aiški struktūra pagal gyvenamąją vietą, kad būtų komandos.

Daug kas kalbėjo, kad mūsų rezervas yra labai didelis, kad yra apie 70 tūkst. žmonių, kurie mokyti baziniuose kariniuose mokymuose, kurie tarnavo vienus metus kariuomenėje ir išėjo į atsargą bei baigę tarnybą seržantai ir karininkai.

Tačiau šis rezervas Lietuvoje yra neorganizuotas. Naudos iš jo beveik nėra, nors, numatant grėsmes, būtų galima juos sušaukti.

Tikras rezervas turi būti organizuotas į skyrius, būrius, kuopas, batalionus. Tai buvo numatyta 1998 m.

Buvo sukurta koncepcija ir NATO buvo įvertinusi, kad tai geras planas. Viena brigada buvo sukurta, bet paskui buvo rezervo organizavimas visai sustabdytas.

Dabar mes neturime tokių pajėgų, nors jos galėtų neutralizuoti, pavyzdžiui, tokius „žalius žmogeliukus“, jei jie atsirastų Lietuvoje.

– Kas jums atrodo, ar dabar dar būtų įmanoma grąžinti šauktinius, nes vaikinai jau priprato, kad jiems tarnyba nebėra privaloma? Ar nemanote, kad kiltų nepasitenkinimas?

– Manau, kad nesunkiai jie vėl priprastų būti šaukiami. O valstybei būtų didžiulė nauda. Kaip jau minėjau, ne tik karinė, bet ir ekonominė. Be to, tai gera pilietiškumo mokykla.

Ypač gerai, kai į tarnybą ateina Lietuvos lenkai, Lietuvos rusai. Jie prastai mokėdavo net lietuviškai kalbėti, bet pramokdavo kalbą ir tapdavo tikri Lietuvos piliečiai, lojalūs valstybei. Čia labai svarbu ir turint galvoje dabartines problemas su tautinėmis mažumomis.

O argumentas, kad šauktinių kariuomenė prastesnės kokybės, manęs visai neįtikina. Jų motyvacija priklauso tik nuo vadų, kaip jie sugeba įkvėpti.

– Pastaruoju metu lietuviai noriai stoja į Šaulių sąjungą. Kaip manote, kaip šį entuziazmą turėtų panaudoti valstybė?

– Jeigu šauliai to nori, juos galima lengvai integruoti į rezervo vienetus. Tačiau, kaip ir į orkestrą negalima imti žmogaus, kuris nepažįsta natų, taip ir čia, pirmiausia, juos reikia išmokyti. Kitaip būtų nesąžininga duoti jiems karines užduotis.

Kita vertus, šiai visuomeninei organizacijai svarbiausia turėtų būti ugdyti dvasinę tautos jėgą šalyje. Jie galėtų skirti daugiau dėmesio piliečių mokymui, ypač provincijoje, kad Rusijos propaganda jų taip lengvai nesuvedžiotų, kad jie neužsikrėstų kurstoma neapykanta savo valstybei. Kol kas mane labai stebina, kiek žmonių Lietuvoje balsuoja už tas partijas, kurios gina ne Lietuvos interesus.

– Lietuvos Vyriausybė kitą savaitę planuoja skirti papildomus 130 mln. litų kariuomenei. Kur jūs išleistumėte šiuos pinigus, jei būtumėte kariuomenės vadas?

– Prioritetai, žinoma, yra oro gynyba ir prieštankinė gynyba, taip pat struktūros formavimas.

Kita vertus, dėl konkrečių pirkinių turi būti  nusprendžiama tik atlikus analizę. Negali būti taip, kad, štai, duodami pinigai, ir darykite su jais, ką norite.

Manau, kad turi būti iš anksto rengiami projektai, jie įvertinami ir tik tada skiriamos lėšos. Labai blogai, kai biudžetai lengvabūdiškai formuojami. Štai grėsmė, štai 100 mln. litų, džiaukitės. Reiktų aiškiai žinoti, kam reikia ir kiek reikia ir ką už tai gausime.

– Lietuva įsipareigojo iki 2020 m. pagaliau skirti 2 proc BVP gynybai. Ar tai ne per tolima data? Ar jums atrodo pakankama kasmet finansavimą gynybai didinti po 0,1 – 0,2 proc.? Ar verčiau būtų, pasinaudojant situacija, kai žmonės supranta šalies saugumo svarbą, per artimiausius metus skirti daugiau?

– Tas atidėliojimas jau vyksta daugelį metų. Nuolat pasirašinėjami partijų susitarimai didinti finansavimą gynybai iki 2 proc. Tačiau sprendimai vis atidedami ir atidedami. Taip nuėjome, kad vietoj padidinimo išėjo sumažinimas iki 0,8 proc. Tai yra nesąžininga.

Žmonės, kurie pasirašė sutartis, jų nevykdo, todėl ir dabartinis susitarimas man nekelia pasitikėjimo. Ar garbingi žmonės gali taip elgtis su Lietuvos apsauga, kai grėsmė yra tokia akivaizdi?

Žinoma, kad ir numatyta data dabartiniame susitarime, net jei jo ir pagaliau bus laikomasi, yra per tolima.

Akivaizdu, kad skaičiuojama politiškai, kad pinigus reikėtų skirti jau ne per jų kadenciją. Be to, labai svarbu, kad tie pinigai būtų ne tik skirti, bet ir būtų kontroliuojama, kaip jie išleidžiami. Tai  mokesčių mokėtojų pinigai, bet žmonės nežino, kur jie panaudojami. Kalbama dabar apie priešlėktuvinio ginklo pirkimą, bet man keista, kodėl pasirinkta, kad būtinai pirksime „Grom“.

Gal ir geras tai ginklas, bet kur efektyvumo analizė? Kur palyginimas su kitais priešlėktuviniais ginklais? Tokia analizė turi būti pateikta Seimui.

– Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pliekia ministrą Juozą Oleką, kad jis Lietuvos gynyba rūpinasi vangiai. Ar pritariate tokiai nuomonei?

– Taip, aš sutinku. Manau, kad pastaruoju metu prezidentė jam davė daug nurodymų. Jei jis negali ar nenori jų vykdyti, tai jis žino, kaip gali pasielgti. Mano nuomone, yra žmonių, kurie nori ir gali. O J. Oleko jau buvusi kadencija nebuvo naudinga kariuomenei, dabar gal jis labiau įsigilinęs.

Tikėkime, kad jis dirba geriau, bet čia ne tik jo problema. Čia visos Vyriausybės ir Seimo problema.

– Artėja kariuomenės vado Arvydo Pociaus kadencijos pabaiga. Kaip vertinate jo darbą per tuos metus? Kaip manote, kokios savybės bus svarbiausios būsimam kariuomenės vadui?

– Manau, kad jis negalėjo visko padaryti. Nes, pavyzdžiui, karių skaičiaus vienas kariuomenės vadas nepadidins, tai politinis sprendimas. O jam reikėjo suktis su tais pinigais, kurie buvo, ir išlaikyti kariuomenę kaip galima geresnę. Nežinau, ar jis galėjo ką nors daugiau padaryti.

O būsimam vadui būtinas neabejotinas patriotizmas, atsidavimas užtikrinti, kad kariuomenė bus paruošta geriausiai, kaip tik galima su dabartiniu finansavimu.

Svarbu, kad kariuomenės vadas nebūtų renkamas pagal jo politinius įsitikinimus ir lojalumą valdžiai. Šie dalykai išvis neturėtų lemti pasirinkimo, o politikai neturėtų kištis į jo darbą.

Jie turi suprasti, kad tai būtų tas pats, kaip sveikatos ministrui stovėti operacijos metu ir nurodinėti, ką daryti chirurgams. Politiko darbas yra tik duoti išteklių ir kontroliuoti, kaip jie panaudojami.

– 2007 m. sakėte netikintis, jog dabartinė Rusijos kariuomenė, kad ir ką kalbėtų Rusijos politikai, yra pajėgi mesti iššūkį Vakarams. Ar iki šiol esate tuo įsitikinęs?

– Tiesioginio iššūkio mesti Rusija ir iki šiol negali. Tačiau nerimauti yra dėl ko. Kaip jau sakiau, Rusija savo kariuomenę stiprina milžinišku greičiu, nors pati šalis skursta. Tai reiškia, kad ji galvoja apie kažkokį iššūkį. Aš manau, kad iššūkiai bus panašaus pobūdžio, kaip Ukrainoje, nors gali ateiti laikas, kai įvyks ir tiesioginė karinė konfrontacija.

Konfliktas greičiausiai prasidėtų panašiai, kaip dabar Ukrainoje, bet, jeigu Rusija matys, kad Vakarai, NATO neturi valios, tai gali panaudoti savo karinę galią ir be jokių apsimetinėjimų. Tai gali atsitikti Baltijos šalyse. Todėl reikia būti pasiruošusiems. Turime, kaip valstybė, kaip NATO narė, žiūrėti, kad bus ne po dvejų metų, o po dešimtmečio.

– Kaip jums atrodo, ar Vakarai tinkamai sureagavo ir atgrasė Rusiją nuo tolimesnių veiksmų po Ukrainos?  

– Manau, kad tikrai nepakankamai. Reakcija buvo per silpna, vėl atsiranda įvairūs interesai. Vokietija, Prancūzija blaškosi. Mane stebina NATO reakcija į Prancūzijos parduodamus laivus Rusijai, kodėl griežtai nepasakoma, kad remti nedraugišką valstybę draudžiama.

Taip pat ir sankcijos prieš Rusiją per silpnos. Ekonomiškai atgrasyti Rusiją galima, bet kol kas nematau, kad Vakarų Europa yra pasiruošusi tai daryti. Pradėti vertėtų nuo energetinės nepriklausomybės.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...