captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kas rizikuoja gauti prastus lietuvių k. egzamino vertinimus

Literatūra, kurią mokiniai buvo priversti skaityti mokykliniais metais, paremta agresyvia, senamadiška didaktika, o daugelis programinių kūrinių – absoliučiai nešiuolaikiški ir neaktualūs.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Literatūra, kurią mokiniai buvo priversti skaityti mokykliniais metais, paremta agresyvia, senamadiška didaktika, o daugelis programinių kūrinių – absoliučiai nešiuolaikiški ir neaktualūs.

Tokiomis mintimis po lietuvių kalbos brandos egzamino, kurį šią savaitę laikė abiturientai, mirgėjo komentarai ir socialiniai tinklai.

„Nerasite nė vieno dvyliktoko, kuriam artimas ir suprantamas Donelaičio hegzametras apie būrų vargus įvairiais metų laikais“, – pateikė pavyzdį vienas iš komentatorių, Žemaitę siūlydamas palikti istorijai, nes kaimo „lūzerių“ gyvenimo realybė – absoliučiai neįdomi, o Katrės bejėgiškumas šiuolaikiniame moters laisvėjimo bei feminizmo suklestėjimo kontekste kvepia psichine priklausomybe, Stokholmo sindromu.

Mokiniai ragino egzaminatorius „mesti X IX a. makulatūrą į literatūros istorijos archyvą, nedaryti Donelaičio, Žemaitės ir kitų asmeniniais kiekvieno abituriento priešais“.

„Lituanistų sambūrio“ valdybos pirmininkės pavaduotoja, Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Dainora Eigminienė tokį požiūrį vadino labai jau nesolidžiu ir net nekorektišku.

Hamletas – ne mums, nes mes ne princai?

„Kristijonas Donelaitis yra atgyvenęs ir nepaskaitomas??? Ar jis vis dėlto nesenstantis pasaulio klasikas? Geriau pamąstykime, kaip mūsų visuomenei aktualios Žemaitės prozoje atskleistos tamsumo, inertiško mąstymo nykumos, moters padėties šeimoje, visuomenėje nesenstantis aktualumas ir dar daug kas kita“, – siūlė mokytoja ekspertė.

D. Eigminienės nuomone, neigiamas požiūris į lietuvių literatūros klasiką rodo neišprusimą, neapsiskaitymą ir nesuvokimą: „ Klasikinė, tikra, gera literatūra nesensta ir visada išlieka aktuali. Jos reikšmių laukas, keičiantis laikams, tik plečiasi, o ne nyksta, siaurėja, kiekviena karta atskleidžia, ką ji geba išskaityti, suprasti. O dėl tapatinimosi, mes juk nesakome, kad negalime mokytis istorijos, nes šiuolaikiniam žmogui sunku tapatintis su senosiomis civilizacijomis ar XVIII amžiaus įvykiais Europoje. Arba nesakome, kad Hamletas ne mums, nes jis Elsinoro princas, o mes ne“.

Pasak DELFI pašnekovės, svarbu, kad žmonės mokykloje įgytų suvokimą, kas yra kanoninė literatūra, o paskui, išmanydami Lietuvos ir Europos kultūros kontekstą, gebėtų ir iš pačios naujausios atsirinkti tą, kuri verta nuo nevertos skaityti.

Ar teisinga mokyti tik to, kas artima, lengva, patinka

„Literatūros aktualumas, galvočiau, neturi būti suvokiamas spekuliatyviai. Galvojimas, kad mokiniams reikia dėstyti tik tai, kas jiems artima, patinka, klaidingas. Mokinys – ne išpaikintas pirkėjas, o valstybinis švietimas – ne smagias paslaugas teikianti kekšė. Mokytojas – šalies atstovas, ugdo jos pilietį. Visos valstybės taip elgiasi. Kurios taip nesielgia, pasmerktos prapulčiai“, – įsitikinusi Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos lituanistė.

Mokytoja klausė, ar tiktų nedėstyti mokykloje istorijos apie Sausio 13–ąją, apie kitas kovas dėl laisvės, nes tai mūsų atžaloms neįdomu, sena, per sunku?

„Mums nereikia teisintis dėl vertybių ir ideologijos. Lietuvių kalbos dalykas neišvengiamai turi remtis vertybėmis ir idėjų rinkiniu. Ir kanonine Lietuvos literatūra. Tik su tvirtu nacionaliniu identitetu ramiai galime paleisti jaunus žmones į pasaulį. Tik išsilavinusius, ne tamsius, tik vertybiškai subrendusius, tik mąstančius, tik turinčius tvirtą moralinį nugarkaulį, tik savo tapatybę gerai suvokiančius ir ją ginančius, nes tik tokie atsilaikys modernaus pasaulio atvirybėje. Tik tokie“, – įsitikinusi D. Eigminienė.

Atsakydama į priekaištus, kad programoje stinga šiuolaikinės literatūros, mokytoja vardijo modernius autorius, kurių kūryba nagrinėjama mokykloje: tai ir Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ ir Aido Marčėno poezija. Yra laisvai pasirenkamų kontekstinių autorių: Sigitas Parulskis, Danutė Kalinauskaitė, Donaldas Kajokas, Romualdas Granauskas, Giedra Radvilavičiūtė ir kt. Tarp autorių, kuriais buvo siūlyta remtis per šiųmetinį valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, Jurgis Kunčinas, Marcelijus Martinaitis.

V. Toleikis: pasitaiko įvairių kuriozų

Etikos mokytojo Vytauto Toleikio nuomone, nereikia bijoti į lietuvių kalbos egzamino užduotis įtraukti naujų, modernesnių autorių, tačiau tai darytina atsargiai.

„Lituanistų bendruomenė su mokslininkais ir rašytojais turėtų sutarti, kurie tekstai – kanoniniai. Antraip vaikai gali tapti mokytojų skonio ar draugysčių su jaunais poetais įkaitai“, – sakė mokytojas.

V. Toleikis buvo vienas iš egzaminų vykdytojų, per valstybinės kalbos egzaminą stebėjusių, kaip rašinius rašo lenkiškų Vilniaus Vladislavo Sirokomlės ir Juzefo Ignacijaus Kraševskio vidurinių mokyklų mokiniai.

„Man asmeniškai temos labai patiko. Kaip mačiau, vaikai tikrai rašė neįsitempę, ir bent jau mūsų keturiolikos moksleivių grupelė turėjo ką pasakyti, turėjo iš ko pasirinkti, nes pakako ir temų, ir autorių, kuriais galėjo remtis“, – sakė mokytojas.

V. Toleikio įsitikinimu, rezultatai priklausys ne tik nuo mokinio, kokią temą pasirinks ir kaip ją atskleis, bet ir nuo mokiusių mokytojų, nes „vieni nori, kad vaikai atskleistų bendras tiesas, kiti drąsina ieškoti ir atskleisti savas versijas, kurių pateikimas visada šiek tiek rizikingas, nes nežinia, kas rašinius taiso“.

Pasak pašnekovo, tikrintojai galbūt ne visada gali įžvelgti vaiko kūrybinį pradą, ne visada gali įvertinti gebėjimą labai originaliai mąstyti. „Kartais kai kurie pasažai pasirodo nepriimtini, todėl ne retai prasčiau įvertinami ypatingai talentingų vaikų rašiniai. Pasitaiko visokių kuriozų“, – pastebi mokytojas.

Jo nuomone, subjektyvaus vertinimo pavojus iš tiesų realus, ypač, kai pasirenkami modernesni autoriai ir rodo būtinybę atsinaujinti patiems mokytojams.

Kodėl J. Marcinkevičiaus kultą vadina ydingu

„Gink Dieve, nenoriu pasakyti, kad to atsinaujinimo nėra, tačiau galėtų būti spartesnis. Mano galva, į mūsų tautinį mentalitetą dar ne iki galo įsišaknijęs nei Alfonsas Nyka–Niliūnas, nei Antanas Škėma, nei kiti autoriai, kurie 50 metų buvo uždrausti”, – sakė etikos mokytojas, užsimindamas ir apie ydingą poeto Justino Marcinkevičiuas kultą, kuris lietuvių literatūros mokytojams trukdo atrasti Henriko Radausko ar Jono Aisčio poeziją, manant, kad vienas vienintelis ir nuostabiausias poetas yra šis.

„Reikia ramiai įvertinti J. Marcinkevičiaus reikšmę pasakant, kokį istorinį vaidmenį atliko šis poetas. Praradusieji tautinį mentalitetą iš tiesų jį galėjo atrasti per J. Marcinkevičių, tačiau tas etapas jau praėjęs ir turime orientuotis į paties aukščiausio lygio poeziją. Tai galėtų būti viena iš provokacijų, kaip kokybiškai atsinaujinti lituanistų bendruomenei“, – mano V. Toleikis.

Neskaitęs knygos – neparašysi rašinio

Mokytojas teigiamai vertino pernai išbandytą naujovę per brandos egzaminą rašyti tik rašinį. „Tai bene vienintelis būdas XXI amžiaus žmogui, kuris aklai pasitiki internetu, prisiliesti prie teksto, nes neskaitęs knygos – rašinio neparašysi“, – argumentavo DELFI pašnekovas, pridurdamas, kad puikiai atskleisti temą pavyksta ne tik humanitarams, bet ir vadina,iesiems tiksliukams.

Lituanistė D. Eigminienė taip pat nemano, kad tiksliukai per lietuvių kalbos brandos egzaminą turėdavo galimybę geriau pasirodyti atlikdami testus, kurių atsisakyta: „Bet kuris tiksliesiems mokslams gabus jaunuolis yra konstruktyviai mąstantis ir gebantis kritiškai atsirinkti ir savarankiškai samprotauti. Labai džiaugiuosi, kad mes turime rašinį. Tokiu būdu nėra suvienodinamas mokinių mąstymas, jie gali pademonstruoti savo autentišką požiūrį, atskleisti subjektyvų matymą ir išmanymą“.

Kaip priminė mokytoja, rašinys – nuo Antikos laikų egzistuojanti forma, kuria patikrinamos ne tik klaidos, kaip diktante, bet ir minties raiška, gebėjimas formuluoti, sakinio sklandumas, turinys, gilusis kalbos išmanymas.

„Kaip mes visi suprantame, egzaminas patikrina abituriento raštingumą, gebėjimą sukurti rišlų tekstą laikantis taisyklingos kalbos reikalavimų, gebėjimą remtis programiniais literatūros kūriniais, gebėjimą analizuoti, interpretuoti, vertinti. Taip pat, žinoma, ir asmenybinę brandą, kuri tampa akivaizdi atskleidžiant minėtuosius gebėjimus. Rašinys leidžia pamatyti pilnesnį žmogaus vaizdą, nes mokyklai, beje, keliamas reikalavimas – ugdyti sąmoningą savarankiškai mąstantį, dalykinių žinių turintį žmogų, kuris suvoktų kultūros procesą, pajėgtų kurti savąją, kaip modernaus Lietuvos žmogaus, tapatybę. Ypač sveikintina, kad mes galų gale tai ir tikriname“, – sakė D. Eigminienė.

Po anglų kalbos egzamino nerimavo

Ekspertės žodžiais, po anglų kalbos valstybinio egzamino dvyliktokai kiek nerimavo, tačiau šių metų lietuvių kalbos egzamino temomis jie yra patenkinti: „Abiturientai, kuriuos šiemet mokiau, nesiskundė, sakė, kad labai greitai apsisprendė, kurią iš temų rinktis, turėjo iš ko rinktis. Vincas Mykolaitis – Putinas, Balys Sruoga, Antanas Škėma – tai pamatiniai vardai mūsų literatūroje. Jų kūriniams daug dėmesio skiriama mokykloje“.

Mokytojos žodžiais, temos buvo gana konkrečios ir kryptingai suformuluotos, ypač literatūrinės. Samprotavimo temų formuluotės ne tik etikos požiūriu korektiškos, bet ir įdomios. Daug dėmesio šiuolaikinei XXa. antros pusės literatūrai.

Tai, kad tarp autorių nebuvo Donelaičio, kurio daug kas tikėjosi, D. Eigminienės nuomone, labai gerai, nes būtų per banalu jubiliejiniais metais būtinai konkrečiam autoriui skirti specialias temas. „Manyčiau, tai sovietinė praktika. Jeigu Donelaičio metams būtų skirta egzamino tema, būtų per tiesmuka ir jokios intrigos – tada kasmet kokį jubiliejų švenčiame, tokį ir rašinį rašome“, – sakė „Lituanistų sambūrio“ valdybos narė.

Virkavimai internete – nebeskoningi

Ekspertės nuomone, mokyklą baigiantis abiturientas turėtų įgyti bent jau suvokimą, kas yra didžioji klasikinė mūsų, Lietuvos, Europos, literatūra.

„Kaip ir visi kiti vertingi kūriniai ji turi savybę atsinaujinti ar, kitaip tariant, išlikti nuolat aktuali. Todėl jei sakome, kad Kristijono Donelaičio „Metuose“ ar Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijoje nebėra nieko aktualaus – tai kažko iš esmės nesupratome literatūroje. Tai ir mokinio atsakomybės dalis, ir išsimokslinimo spraga“, – sakė DELFI pašnekovė.

Vis dėlto D. Eigminienė linkusi galvoti, kad abiturientai pajėgūs atlaikyti iššūkius, yra orūs, išprusę, savarankiškai mąstantys, nestokojantys savivertės jausmo ir turi stiprų vertybinį stuburą, „nes tas pavienių asmenų verkavimas internetinėse erdvėse jau darosi nebeskoningas ir apie tai patys abiturientai tarpusavyje kalba“.

Laukia rezultatų

DELFI primena, kad laikyti valstybinį lietuvių kalbos brandos egzaminą registravosi 22 206 kandidatai. Mokyklinį egzaminą pasirinko 15 222 mokiniai. Tiek valstybiniame, tiek mokykliniame brandos egzamine kandidatai turėjo atlikti vieną užduotį – parašyti rašinį.

Valstybinio brandos egzamino literatūriniame rašinyje pasirinktą temą reikalaujama atskleisti analizuojant kūrinius ir jų kontekstus. Privalu rašyti apie dviejų autorių kūrybą: vieną autorių pasirinkti iš nurodytų prie temos, kitą programinį autorių pasirinkti savo nuožiūra.

Kad išlaikytų valstybinį brandos egzaminą, kandidatas turi surinkti ne mažiau kaip 30 proc. galimų surinkti taškų. Mokyklinio brandos egzamino įvertinimas – balas – rašomas pagal taškų ir balų atitikties lentelę, kurią įsakymu tvirtins Nacionalinio egzaminų centro direktorius po 9 darbo dienų, skirtų kandidatų rašinių vertinimui.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...