captcha

Jūsų klausimas priimtas

8 valstybės užėmimo fazės: kaip tai atrodytų Lietuvoje

Nuskamba žadintuvas, jūs iššokate iš lovos ir telefonu ar prisėdęs prie kompiuterio bandote sužinoti rytines naujienas, tačiau visi pagrindiniai naujienų portalai neprieinami.
KAM nuotr.
KAM nuotr.

Nuskamba žadintuvas, jūs iššokate iš lovos ir telefonu ar prisėdęs prie kompiuterio bandote sužinoti rytines naujienas, tačiau visi pagrindiniai naujienų portalai neprieinami.

Įsijungiate televizorių, bet jums rodo dryžuotą ekraną. Įjungiate radiją – dūzgesys. Tai gali būti eiliniai trukdžiai, tačiau didesnė tikimybė, kad prieš Lietuvą pradėta agresija ir yra vykdoma viena iš aštuonių postmodernaus karo fazių.

Kaip toks postmodernus karas vyktų Lietuvoje? Ko tikėtis pirmiausia? Ko laukti iki priešas nuspręstų atsiųsti į Lietuvą karius? Tai apibrėžia aštuonios postmodernaus karo arba naujosios kartos karo fazės, kurias aprašo ir Latvijos karo akademijos Saugumo ir strateginių studijų centro vadovas Janis Berzins.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Deividas Šlekys teigia, kad naujosios kartos karais pirmiausia siekiama palaužti valią priešintis ir suformuoti palankią visuomenės nuomonę apie užpuoliką. Todėl pirmas dalykas, kurio imsis ar imasi agresorius, ne karių ir karinės technikos atsiuntimas, ne oro smūgiai, palankių politinių, ekonominių ir emocinių sąlygų sukūrimas.

Visos aštuonios naujosios karto karo fazės iš esmės buvo pademonstruotos Ukrainoje, nuo kurios Rusija atplėšė Krymo pusiasalį ir sukėlė neramumus rytinėje šalies dalyje.

Pirmoji fazė: ji pradedama labai anksti

Pirmoji fazė – tai neginkluotas asimetrinis karas, kuris apima informacines, moralės, psichologines, ideologines, diplomatines ir ekonomines priemones kaip plano dalį. Ji skirta suformuoti tinkamas politines, ekonomines ir karines sąlygas agresoriaus veiksmams.

Kaip aiškina D. Šlekys, šios fazės įgyvendinimas reikalauja ilgo laikotarpio ir apima visa tai, kas Lietuvoje dažnai vadinama Rusijos „minkštąja galia“. Kitaip tariant, potencialus agresorius siekia susikurti veikimui palankią aplinką, skatina kultūrinį artimumą, kuria nepatenkintųjų anklavus, sėja dvejonę visuomenės narių galvose dėl valdžios patikimumo.

„Remiantis šiomis fazėmis, Rusija nepradėtų puolimo iškart. Prieš metus ar pusę metų ji turėtų imtis spaudimo, manipuliavimo. Bet apie tai mes Lietuvoje pakankamai daug šnekame: rusiška produkcija per televizijos kanalus, rusiška muzika ir grupės Lietuvoje per tautines šventes, Georgijaus juostelės ir visa kita. Tai nerodo, kad pas mus ruošiasi atvažiuoti rusai, bet taip ruošiama tam tikra dirva – maža ką, gal kada nors pravers. Tai pirmoji fazė, kuri skirta paruošti dirvą, pasėti dvejonę žmonių galvose“, – sakė D. Šlekys.

Pasak mokslininko, pirmųjų naujosios kartos karo fazių tikslas – įtvirtinti dominavimą kitoje valstybėje be karinių veiksmų. „Kai dominuoji kitos valstybės kultūrinėje, politinėje ir ekonominėje erdvėje, turi tau prijaučiančias politines ar socialines grupes pačios valstybės viduje (vadinamąją penktąją koloną ar Krymo atveju rusus ir rusakalbius, kuriuos tu neva nori ginti), tai nebereikia nė karinių priemonių. Bet tai gali būti papildomas pranašumas, jeigu kada nors sumąstysi įgyvendinti tokį scenarijų kaip Krymo“, – sakė mokslininkas.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius Valdas Rakutis savo ruožtu teigia, kad Lietuvoje pirmoji postmodernaus karo fazė eina į pabaigą, tačiau, jo teigimu, Rusijai ši kova nebuvo sėkminga.

„Šita fazė vyksta jau keletą metų ir mes jau esame jos pabaigoje. Tik tiek galiu pasakyti, kad šito etapo Rusija tikrai nelaimėjo, nes įsijungus mūsų struktūroms ir atskiriems žmonėms, pavyko pasiekti tam tikrą balansą. Palankios dirvos parengimas nebuvo sėkmingas Rusijai, nes laiku buvo atkreiptas dėmesys“, – sakė V. Rakutis.

Prie šios kovos sėkmių jis priskiria tai, kad apie Rusijos siekį daryti taką Lietuvos politiniam, visuomeniniam, kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui pradėta kalbėti viešai: apie tai kalba prezidentė Dalia Grybauskaitė, Valstybės saugumo departamentas ir kitos institucijos.

„Tai mūsų pergalė: sugebėjome suvokti, kad mus puola“, – teigė V. Rakutis.

Antroji fazė: apgaulė

Antroji fazė apima specialiąsias operacijas, kuriomis siekiama suklaidinti politinius ir karinius lyderius. Ji pasižymi koordinuota veikla per diplomatinius kanalus, žiniasklaidą, taip pat melagingai skelbiant apie aukščiausio lygmens valdymo ir gynybos institucijų neva nutekinamą slaptą informaciją: netikrus įsakymus, direktyvas, instrukcijas, žinutes.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas D. Šlekys sako, kad ši fazė pasižymi mago triuku, kai dėmesys nukreipiamas vienur, o tikras veiksmas vyksta visai kitur. Pavyzdžiui, Krymo konflikto atveju Rusija surengė didžiules karines pratybas prie Baltijos šalių ir Lenkijos sienų.

„Baltijos valstybės, ypatingai Lietuva ir Lenkija, nori nenori turėjo kreipti dėmesį, kas dedasi kaimynystėje: turi nuolatos stebėti, analizuoti, o visi žmonės turi per parą 24 valandas, todėl visko neaprėpsi. Jeigu daugiau laiko skirsi Kaliningrado klausimui, mažiau laiko skirsi Krymui. Tai yra tam tikra dėmesio nukreipimas. Taip, tai buvo pratybos, bet mes negalėjome sau leisti jų nestebėti“, – pasakojo D. Šlekys.

Jo teigimu, dėmesio nukreipimui puikiai pasitarnauja ir surežisuota ar tiesiog paskatinta politinė krizė, nutekinti telefoniniai pokalbiai.

Pavyzdžiui, per Ukrainos krizę internete buvo nutekintas JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Europai Victorios Nuland pokalbis su Amerikos ambasadoriumi Ukrainoje, kuriame V. Nuland neišlaikiusi iškeikė Europos Sąjunga: „F*** the EU“.

Kiek vėliau nutekintas Estijos užsienio reikalų ministro Urmo Paeto ir Europos Sąjungos užsienio reikalų įgaliotinės Catherine Ashton pokalbis, kur estų ministras pasakoja, esą Ukrainoje vis stiprėja nuomonė, kad į policijos pareigūnus ir žmones gatvėje šaudę snaiperiai galėjo būti pasamdyti ne tuometinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus, o kažko iš naujosios koalicijos.

„Tai gali būti tam tikras įrankis. Rusai dažnai žaidžia taktinius žaidimus: nuolat kuria situacijas, kurios duoda trumpalaikį efektą, bet jų kuriama daug. Eidamas tokiais trumpais žingsneliais gali eiti savo tikslo link, o tavo oponentas gali įstrigti mikro krizės sprendimų dilemoje ir išsimušti iš tempo. Kariniais terminais tariant, jeigu įlendi į savo oponento planavimo ir mąstymo procesą (angl. k. decision making cycle), tu turi pranašumą. Kitaip tariant, jeigu išprovokuoji kokią vidinę krizę, kuri priverčia valstybę permąstyti savo planavimą, gaišti laiką, vadinasi, tu reguliuoji priešininko tempą, reakcijos greitį ir kryptį“, – sakė D. Šlekys.

Trečioji fazė, kuri Lietuvoje nepasiteisintų

Trečioji fazė apima gąsdinimą, klastą, pareigūnų, tarnautojų bei karių papirkinėjimą, siekiant juos įtikinti dezertyruoti, nevykdyti ar netinkamai vykdyti savo pareigas.

Tačiau D. Šlekys sako, kad visos šios priemonės gali turėti poveikį tik nesubrendusioje ir dezintegravusioje visuomenėje.

„Jeigu kariai bus nepatenkinti savo tarnybos sąlygomis, nusiminę dėl mažo biudžeto, tai tokius žmones daug lengviau paveikti. Bet dėl to ir siekiama, kad šalyje vyrautų atitinkamas gerovės lygis, kad būtų kuo mažiau nepatenkintų žmonių, kad būtų kuo mažesnis korupcijos lygis – tai yra, kad priešas negalėtų nupirkti politikų ar aukštų tarnautojų“, – sako pašnekovas.

„Žiūrėdamas į dabartinę Lietuvos situaciją aš labai sunkiai įsivaizduočiau lietuvių karius paliekančius savo postus ar dezertyruojančius. Aš tikrai to nematau. Mūsų karinės pajėgos yra gerai parengtos, profesionalios, lojalios, patriotiškos. Man tikrai sunku net įsivaizduoti tokį dalyką“, – pridūrė D. Šlekys.

Politologas primena, kad Ukrainoje situacija buvo visiškai kitokia dėl etninio bei kultūrinio panašumo su agresoriumi. Tarkime, į rusų reikalavimą nedelsiant pasiduoti, Ukrainos karinio jūrų laivyno korvetės „Ternopol“ vadas, trečio rango kapitonas Maksimas Jameljanenka atsakė: „Rusai nepasiduoda!“

„Gal tie panašumai leido lengviau kai kuriuos karininkus įtikinti? Kita vertus, galima surinkti informaciją apie konkrečius žmones, kurią galima panaudoti. Pasako, mes turime duomenų apie tave – ar nori, kad tai būtų paviešinta? Rusija istoriškai garsėja tokiais triukais ir tradicijomis“, – svarstė D. Šlekys.

V. Rakutis teigia, kad trečias etapas iš esmės negali vykti, jeigu nepasiekta pergalė pirmoje ir antroje fazėje. „Jeigu nėra paruošta dirva, žmonės tiesiog pasipiktins, todėl pirmiausia būtina pergalė pirmame ir antrame etape“, – teigė Lietuvos karo akademijos prorektorius.

Tačiau istorikas priminė Abiejų Tautų Respublikos istoriją, kai 1792 m. kare Rusija parėmė Targovicos konfederaciją, kuri buvo sudaryta iš savo valstybės valdžia nepatenkintų Žečpospolitos piliečių. „Ta konfederacija tapo realia priedanga Rusijos agresijai. Tai klasikinis pavyzdys, kai Rusija sukuria organizaciją, kuri vėliau legitimizuoja Rusijos veiksmus“, – teigė prorektorius.

Ketvirtoji fazė, arba propaganda

Ketvirtoji fazė apima destabilizuojančią propagandą, skirtą didinti nepasitenkinimą visuomenėje. Ji remiama atvykstančių priešo kombatantų, kurių užduotis skatinti ir vystyti ardomąją veiklą. Ardomajai veiklai gali būti panaudojami vietiniai nepatenkinti gyventojai, kriminaliniai elementai, kai kurie tautinių mažumų atstovai, agresoriaus pusę palaikantys politikai ir partijos.

V. Rakutis teigia, kad ketvirtasis postmodernaus karo etapas labai panašūs į pirmąjį. Jis tai sieja su bandymu skleisti nihilistinį požiūrį apie Lietuvos kariuomenę, institucijų darbą ar apskritai padėtį visuomenėje.

D. Šlekys sako, kad tipišku nepasitenkinimo skatinimo pavydžiu Lietuvoje galima laikyti teiginius, kad jeigu Rusija pultų Lietuvą, mūsų niekas negintų, nes mūsų šalis niekam nerūpi ir nėra pajėgi apsiginti pati.

„Taip, nėra pas mus viskas tobula, bet kai pradedama akcentuoti, kad Lietuva neatsilaikys net trijų dienų, tai kuriamas negatyvus pralaimėtojo diskursas: oi, viskas blogai, kariuomenė maža, mes nieko neapsiginsime, NATO pavėluos... Aš sutinku, kad turėtume būti realistai ir negalime įsivaizduoti, jog esame dideli, patys atremsime puolimą, bet negalime vertinti visko ir neigiamai“, – teigė politologas.

Pagrindinis mūšio laukas šiais laikais – informacinė erdvė, žmogaus nuomonės ir psichologijos paveikimas. Gali laimėti kovą net nepradėjęs aktyvios karinės fazės, jei nuteiksi visuomenę ir įtikinsi, kad ji iš principo jau pralaimėjo.
Deividas Šlekys
„Pagrindinis mūšio laukas šiais laikais – informacinė erdvė, žmogaus nuomonės ir psichologijos paveikimas. Gali laimėti kovą net nepradėjęs aktyvios karinės fazės, jei nuteiksi visuomenę ir įtikinsi, kad ji iš principo jau pralaimėjo“, – pridūrė D. Šlekys.

Prie propagandos, kuri neigiamai veikia potencialios aukos psichologiją, galima priskirti ir tikinimą, kad nieko blogo nebus, jeigu šalis priklausys nuo agresoriaus, kad „prie ruso buvo geriau“.

„Viena vertus, potencialus agresorius bando juodomis spalvomis piešti oponento politiką, kita vertus, pagražinti ir gražiau pateikti savąją. Siekiama tiesiog pasėti abejonę žmonių galvose. Ir mes puikiai matome, kaip ji vyksta, kai mūsų karinės pajėgos yra pašiepiamos, menkinamos, Rusijos karinių pajėgų pasiekimai išaukštinami“, – sakė D. Šlekys.

Penktoji fazė, arba „pilkasis konfliktas“

Penktoji fazė reiškia neskraidymo zonos virš planuojamos pulti šalies įkūrimą, įvairias blokadas, samdomų karių, dirbančių kartu su nepatenkintais opozicijos elementais, naudojimą. Tai iš esmės reiškia, kad Lietuvoje sutartinai veiktų neidentifikuoti priešo kariai ir valstybei nelojalūs vietiniai gyventojai, kurie bandytų kurstyti neramumus.

Tikėtini riaušių židiniai galėtų būti tautinių mažumų gyvenamose teritorijose, pavyzdžiui, Pietryčių Lietuvoje, Visagine ar Klaipėdoje. Jeigu malšinant riaušes būtų aukų, tai būtų puikus pretekstas agresoriui apsimesti taikdariu ir savo pajėgas įvesti net nesislepiant. Tam reiktų blokuoti Lietuvos kariuomenės vienetus, policijos ir pasienio pajėgas.

„No-fly zone reiškia, kad tiesiog neskraido koviniai lėktuvai – sraigtasparniai ir naikintuvai. Lietuvos atveju mes esame visiškai priklausomi nuo NATO pajėgų, nes neturime savo tokio pobūdžio oro pajėgų, kurios galėtų patruliuoti ore. Tai ir yra NATO oro policijos misijos funkcija – neleisti oponento lėktuvams uždaryti oro erdvė“, – teigė D. Šlekys.

Pasak pašnekovo, dominavimas ore yra esminė sąlyga, todėl agresorius siektų perimti Lietuvos oro erdvės kontrolę.

„Paraleliai atakos vyktų kibernetinėje erdvėje, izoliuojant ar neutralizuojant karinius objektus ar juose esančius kompiuterius“, – svarstė politologas.

Kalbėdamas apie penktąją koloną ir nepatenkintuosius elementus, D. Šlekys pabrėžė, kad nors tai ir skambėtų ciniškai, bet iškilus agresijos grėsmei reikia mokėti šnekėtis ir su vietiniais banditais, kurie gali arba paremti priešą, arba būti lojalūs savo valstybei.

„Ukrainoje buvo girdėti kalbų apie tai, kad kriminalinės gaujos apsisprendė ir pasiryžo padėti Kijevui, o ne Maskvai. Libijoje arba Egipte įvairios kriminalinės struktūros buvo nusprendusios paremti prieš režimą kovojančias grupes. Taip, jie gal siekia ekonominės naudos, bet kartais tai padeda. Aš nesakau, kad Lietuvos valdžia turi tartis su nusikaltėliais, bet situacija turi būti stebima, nes šios grupuotės gali būti panaudotos ir destabilizuojant situaciją, ir siekiant išvengti tos destabilizacijos“, – teigė D. Šlekys.

Šeštoji fazė, arba tikras karas

Šeštoji fazė apima plačios ardomosios žvalgybinės veiklos naudojimą staigiai karinei operacijai. Naudojamos bet kokios formos ir tipų pajėgos, įskaitant specialiųjų operacijų pajėgas, pasitelkiami erdvės, radijo, elektroninės kovos metodai, išnaudojami diplomatiniai, specialiųjų tarnybų bei industrinio šnipinėjimo pajėgumai.

„Tai fazė, kai prasideda realūs kariniai veiksmai: radijo dažnių, interneto tiekimo blokavimas, diversijos, tiltų sprogdinimai ir visa kita. Bet pirmiausia būtų siekiama iš rikiuotės išvesti komunikacijos centrus. DELFI serveriai irgi būtų eliminuojami ir blokuojami“, – sakė D. Šlekys.

Tačiau pašnekovas teigia, kad kitų šalių patirtis rodo, jog visiškai blokuoti interneto tiekimo nėra galimybių, nes visuomet atsiras žmonių, kurie sugebės tai apeiti.

„Šitą puikiai iliustruoja Egipto pavyzdys, kai Hosni Mubarako režimas atjungė interneto tiekimą, bet žmonės sugebėjo išlaikyti ryšį su išoriniu pasauliu, įsijungti į globalų interneto tinklą. Kai kurie žmonės su inžineriniais ir informacinių technologijų gebėjimais rado būdų apeiti blokadą“, – sakė mokslininkas.

Jo teigimu, komunikacijos centrų blokavimu agresorius paprastai siekia sukelti baimę, paralyžiuoti sprendimų priėmimo procesą

„Įsivaizduokite, atsidarai DELFI, matau baltą lapą, atsidarai lrytas.lt – matai baltą lapą, televizija nieko nerodo“, – situacija nupasakojo D. Šlekys.

Ekspertai teigia, kad Rusija gali visiškai paprastai sutelkti konvencines karines pajėgas pasinaudodama pratybų pretekstu. Kariuomenės grupės gali būti sutelkiamos Kaliningrade, Pskove, galbūt Baltarusijoje. Sutelktos pajėgos gali būti naudojamos tiesiog gąsdinimui, ypač jeigu būtų norima išvengti konvencinio ginkluoto konflikto, tačiau visuomet lieka grėsmė ir dėl tiesioginio jų panaudojimo.

Septintoji fazė: viršenybės įtvirtinimas

Septintoji fazė apima plataus spektro tikslines informacines operacijas (elektroninę kovą, kiberpuolimą, kompiuterinių tinklų operacijas ir kita), remiamas oro-kosmoso pajėgumų ir nuolatinio oro pajėgų erzinimo. Jos būtų vykdomos kartu su ypač tiksliais ginklais: tolimojo nuotolio artilerija, ginkluote, veikiančia naujais fizikos principais, įskaitant mikrobangas, radiaciją, nemirtinus biologinius ir kitokius ginklus.

Pasak D. Šlekio, šeštoji ir septintoji fazės yra susijusios, tačiau pastaroji apima ir veiksmus, jeigu nepakanka dominavimo ore, informacinės blokados ir karinių vienetų apsupimo.

Aštuntoji fazė: priešas pabaigia juodą darbą

Aštuntoji fazė apima likusių priešinimosi vietų užėmimą ir likusių priešo pajėgų naikinimą, panaudojant specialiųjų operacijų pajėgų karius. Tai daroma žvalgant ir nustatant išlikusių priešiškų pajėgų lokalizacijos koordinates bei jas perduodant agresoriaus raketinėms ir artilerijos sistemoms.

Besipriešinantieji agresijai naikinami itin tikslia aukštų technologijų ginkluote, oro desantu apsupant priešinimosi židinius, galiausiai, gynybos likučiai išvalomi sausumos pajėgomis.

Šioje fazėje priešas pabaigia savo juodą darbą.

„Baigiamojoje fazėje priešas perima galutinę kontrolę likusiose pasipriešinimo salose, kurias galima užimti jėga. Kitaip tariant, pradžioje tu paralyžiuoji informacinius centrus, vadavietes, štabus, o galiausiai juos perimi“, – sakė D. Šlekys.

Tačiau mokslininkas priduria, kad jeigu priešas nuspręstų naudoti agresiją prieš Lietuvą, priešo veikimo stilius būtų kitoks nei Kryme ar rytinėje Ukrainoje. „Pas mus nebūtų „žaliųjų žmogeliukų“, pas mus būtų mėlyni, raudoni ar kitokie, bet ne žalieji. Kitaip tariant, veikimo principai būtų kitokie“, – sakė mokslininkas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...