captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Lucasas: rytų europiečiai visą laiką buvo teisūs

Rytų Europa nėra vien geografinė dimensija – tai rūpesčių ir nerimo sankaupa, rašo britų apžvalgininkas Edwardas Lucasas.
E. Lucasas, E. Anisimenko (BFL) nuotr.
E. Lucasas, E. Anisimenko (BFL) nuotr.

Rytų Europa nėra vien geografinė dimensija – tai rūpesčių ir nerimo sankaupa, rašo britų apžvalgininkas Edwardas Lucasas.

Pateikiame visą jo straipsnį, publikuotą leidinyje „Politico“.

Šaltojo karo metu ją sudarė Sovietų imperijos nelaisvėje esančios tautos. Kai kurios jų bodėjosi „rytų“ etikete (Praha, Čekoslovakijos sostinė, yra už šimtų kilometrų į vakarus nuo „Vakarų“ sostinių, tokių kaip Helsinkis, Viena ar Atėnai).

Kai kurios iš šių šalių jautėsi paliktos nelaimėje, kai Jaltoje Vakarai sutiko paaukoti Rytų Europą ir nesiėmė veiksmų prieš Sovietų invaziją į Vengriją bei Čekoslovakiją.

Griuvus Berlyno sienai, rūpesčių pobūdis pakito. Kaip greitai „naujoji Europa“ gali integruotis į „senąją Europą“? Ar prigis demokratija ir ar suklestės kapitalizmas? Ar buvusio Sovietų bloko tautos kada nors pasivys sėkmingesnę žemyno pusę? Šie rūpesčiai dėl atsiliekančių pozicijų aprimo po 2008 m. finansinės krizės.

Visų pirma dėl to, kad paaiškėjo, jog „pereinamojo laikotarpio ekonomikos“ rytuose audrą atlaikė gana gerai: Lenkija, kuri yra didžiausia iš jų, vienintelė visoje Europos Sąjungoje visiškai nepatyrė recesijos. Be to, paaiškėjo, kad didžiausios problemos slypi visai kitur: Airijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje ir Kipre.

Dabar, kai Rusijos invazija į Ukrainą atskleidė Vakarų silpnumą, iškilo naujos problemos, kurios iššaukė jausmų spektrą nuo paprasto nerimo iki paniškos baimės dėl to, kad Vakarai vėl gali palikti regioną nelaimėje. NATO ir ES pažadai dėl solidarumo dabar tapo aktualūs kaip niekad iki šiol, ypač šalims, kurioms gresia didžiausia rizika.

Kai kurios jų, bijodamos Rusijos keliamos grėsmės, ima mąstyti apie naujas bendradarbiavimo kryptis ir ryšius, užtikrinsiančius regioninį saugumą. Egzistuojanti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo organizacija „Nordefco“ tampa vis svarbesnė. Jos sudėtyje yra Švedija ir Suomija, kurios nepriklauso NATO.

Organizaciją įdėmiai stebi Baltijos šalys ir Lenkija, be to, ją palaiko Amerika ir Didžioji Britanija. O Rusija, priešingai, šią organizaciją vertina labai nepalankiai. Neseniai oficialios Kremliaus naujienų agentūros „RIA Novosti“ paskelbtame komentare teigiama, kad NATO ryšiai su Švedija ir Suomija yra dalis planuotos „Vakarų karinės blokados, nukreiptos prieš visą vakarinę Rusijos sieną“.

Nauji regioniniai pertvarkymai NATO viduje yra prieštaringi, nes jie netiesiogiai nurodo, kad egzistuojanti sistema nepasiteisino. Turkija įnirtingai priešinasi bet kokiems NATO susitarimams su šalimis už aljanso ribų, baimindamasi, kad tai gali paskatinti NATO bendradarbiavimą su Izraeliu.

Tai nulėmė nesėkmingus eksperimentus, pavyzdžiui, bandymą įtraukti Švedijos ir Suomijos karinius lėktuvus į Islandijos, neapsaugotos NATO narės, oro erdvės kontroliavimą. Visi nauji susitarimai dažniausiai sudaromi kaip papildantys NATO – tačiau giliai širdyje juose dalyvaujančios šalys, atrodo, suvokia, kad jos pačios gali tapti priedu arba blogiausiu atveju – netgi pakaitalu.

Šalys, esančios tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, niekada nebuvo optimistiškai nusiteikusios Rusijos atžvilgiu. Net dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Rusijai vadovavo B. Jelcinas, ir kai Kremlius neva draugavo ir palaikė partnerystę su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis bei Vakarų Europa, šios šalys nerimavo.

Joms kėlė nerimą Rusijos siekis pasinaudojant dujų ir naftos tiekimo pranašumu užsitikrinti patronuojančią poziciją ir taikyti spaudimą. Jos pastebėdavo subtilias, o kartais ir ne tokias subtilias Rusijos diplomatijos gudrybes. Jos taip pat pastebėdavo, kokia gausi, aktyvi ir veiksminga yra rusų žvalgyba.

Vakarų šalys buvo linkusios globėjiškai traktuoti Rytų šalis ir ignoruoti jų nerimą. Rusija yra niekis, palyginti su Sovietų Sąjunga, arba bent jau taip manė Briuselis, Londonas, Paryžius, Berlynas ir Vašingtonas. Jie manė, kad kvaila bijoti to, ko nėra. Vakarai manė, kad rytų europiečiai – ypač estai, latviai, lietuviai, lenkai ir čekai – linkę kelti paniką, nes yra traumuoti savo istorinės patirties.

Toks požiūris vyravo ir didžiąją V. Putino eros dalį. Europos teritorinė apsauga buvo net nesvarstoma. Buvo įprasta manyti, kad Rusija nekelia ir nekels grėsmės. Jei tik kas bandydavo oficialiai išreikšti priešingą nuomonę, ypač užsienio politikos, saugumo, žvalgybos ar karinėje srityje, būdavo iškart nutildomas. Net Rusijai palaipsniui tampant vis labiau autoritarine ir priešiška, Vakarai nekeitė savo požiūrio į Rusijos politiką.

Net kai Vladimiro Putino pozicija akivaizdžiai vis labiau krypo į konfrontaciją, NATO bei ES ir toliau primygtinai tvirtino, kad viskas gerai, o į rusų niurnėjimą ir pašaipą reagavo kaip ir anksčiau propaguodami dialogą ir integraciją, o ne konfrontaciją ir bauginimus.

Amerikos politikos strategai nesuvokė, kad planuojamas priešraketinės gynybos kompleksų dislokavimas Lenkijoje, kad ir nukreiptas prieš galimą Irano grėsmę, yra gyvybiškai svarbus kaip Amerikos įsipareigojimo regionui simbolis. Kai B. Obamos administracija šiuos planus atšaukė – šiurkščiai ir netaktiškai, per 1939 m. įvykdytos Sovietų invazijos į Lenkiją metines – ji, rodos, nesuvokė, kad santykių su Rusija „perkrovimą“ reikia vykdyti lygiagrečiai su ištikimiausių sąjungininkių Europoje nuraminimu ir užtikrinimu. Nuo to laiko JAV vis bando užtaisyti šią spragą.

Ignoruoti Rytų Europos nuogąstavimus buvo silpnaregiška ne tik siaura strategine prasme (stačiokiškai elgiantis su sąjungininkais, šie nemotyvuojami ateityje už jus lieti kraują arba dalintis savo turtais). Tai buvo klaidinga ir dėl to, kad Amerika iš jų nepasimokė, nors galėjo. Vakarų politikos strategai dabar nenoriai, bet visgi pastebi, kad žmonės, kurie geriausiai pažįsta rusus, tie panikuotojai rytų europiečiai, visą laiką buvo teisūs.

Per pastaruosius dešimt metų Rusijos išlaidos kariuomenei išaugo dvigubai.

Šalies ekonomika, nepaisant korupcijos, silpnų pusių ir siauro gamtinių išteklių spektro, pasirodė esanti stebėtinai atspari. Rusija nusipirko sąjungininkus bei įtaką Vakaruose ir sukūrė tokią ekonominę tarpusavio priklausomybę, kad dabar sunku jai pritaikyti griežtas sankcijas.

Edwardas Lucasas yra knygos „Naujasis Šaltasis karas“ autorius.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...