captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tikrosios lietuviškos emigracijos priežastys, arba kur pabėgti nuo nykaus gyvenimo

Lietuvoje itin mažai žmonių, tikrai norinčių pasiekti reikšmingų rezultatų, pripažįsta specialistai, kalbėdami apie tikrąsias emigracijos priežastis ir kodėl Lietuvoje sunku talentingiems žmonėms.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Lietuvoje itin mažai žmonių, tikrai norinčių pasiekti reikšmingų rezultatų, pripažįsta specialistai, kalbėdami apie tikrąsias emigracijos priežastis ir kodėl Lietuvoje sunku talentingiems žmonėms.

„Mūsų šalyje jie patiria aplinkinių slopinimą, „nusodinimą“, nes lietuvis – orientuotas į vidurkį. Tai normalaus, įprasto gyvenimo filosofija, kuri, kalbant apie praktiškumą, iš dalies yra net naudinga. Blogybė ta, kad suvidurkinami žmonės nepatiria stiprių emocijų, entuziazmo, įkvėpimo, noro nuversti kalnus, išreikšti save, būti geriausiu, sėkmingiausiu, talentingiausiu ir t. t. Dėl to dauguma tokių žmonių išvažiuoja iš Lietuvos. Verslininkų galbūt mažiau, tačiau menininkai tiesiog priversti vykti į kitas šalis, kur palaikomas jų siekimas būti ypatingais“, – DELFI sakė Emocinio ir dvasinio intelektų lavinimo specialistas Rimvydas Židžiūnas.

Kalbėdamas apie nacionalinį lietuvių charakterį, kuris ne tik padeda, bet neretai ir trukdo, pašnekovas atkreipė dėmesį į pastarojo dešimtmečio pokyčius: „Žmonės pradėjo daug keliauti ir bendrauti su kitų tautų žmonėmis, todėl labai sunku apibendrintai kalbėti apie lietuvius, nacionalinį lietuvių charakterį“.

Vis dėlto suvidurkinęs skirtingus žmones, specialistas sakytų, jog lietuviai emocijų valdymą supranta kaip neigiamų emocijų slopinimą.

„Tačiau, kaip rodo praktika, jei žmogus užslopina neigiamas emocijas, tuo pačiu menksta galimybė patirti ir teigiamas. Slopindami neigiamas emocijas žmonės žymiai rečiau patiria ir džiaugsmą, spontanišką šventę, norą dalytis su kitas žmonėmis. Dėl to santykiuose atsiranda daug kasdienybės, žmonės vienas kitą bando suprasti intelektualiai, protiškai, o ne emociškai išgirsti, pajausti, kaip kitas jaučiasi. Yra labai daug proto, racionalumo ir tai santykiams nepadeda“, – įsitikinęs R. Židžiūnas.

Nepakelia nykaus gyvenimo

Specialisto žodžiais, emociškai skurdus gyvenimas asmeninius santykius apaugina rutina, nuskursta ir dvasinis gyvenimas – žmogui tampa sunku būti su savimi. „Dėl to kai kurie net pasiryžta kraštutiniams poelgiams, kuriais Lietuva garsėja. Ne todėl, kad čia blogai ar sunku gyventi, o todėl, kad gyvenama nykiai, pilkai, be ypatingos prasmės, kuri gimsta su emocijomis, jausmais, įkvėpimu, pagaliau – pozityvumu, kurio Lietuvai labai trūksta“, – kalbėjo knygos „Gyvenimo kūrėjas“ autorius.

Pasak R. Židžiūno, mokėjimas kliūtis paversti motyvacija susijęs ir su emocine branda. Žmonės vis dar bijo blogų emocijų, bet iš tiesų jos gali padėti – kaip automobiliui pirmas bėgis, jos gali išjudinti iš vietos. Nelaimė, nesėkmė, ypač socialiniame gyvenime, gali tapti stimulu atsitiesti.

Darbe nemokėjimas išreikšti emocijų veikia demotyvuojančiai. „Manau, todėl Lietuvoje itin mažai žmonių, kurie turi labai aukštą motyvaciją pasiekti reikšmingų rezultatų. Lietuvoje mažai genijų ir sunku talentingiems, genialiems žmonėms“, – sakė Emocinio ir dvasinio intelektų lavinimo specialistas.

Konkurencija skatina tapti geriausiu, nebijoti savo ambicijų, tačiau, kaip pastebėjo R. Židžiūnas, Lietuvoje aukštos profesinės ambicijos ir norai ką nors ypatingesnio nuveikti dažnai susilaukia stabdymo, gesinimo, pavydo.

Kas trukdo daugiau uždirbti

Žemą emocinį intelektą turintys žmonės sunkiai įsijungia į kolektyvus, bendradarbiauja su kitais, mažiau motyvuoti, o tai reiškia, jiems sunkiau susirasti geresnius darbus, pasiekti aukštų rezultatų, uždirbti.

Kaip pastebi R. Židžiūnas, negebėjimas kooperuotis stabdo verslo vystymo galimybes, nes šiuolaikiniai verslai kaip tik ir remiasi bendradarbiavimu su kitais. Dėl to žemesnio emocinio intelekto žmonės nusivilia, pyksta.

Asmeniniame gyvenime žemo emocinio intelekto žmonės nemoka spręsti konfliktų, linksta prie primityvių reakcijų: kito žmogaus kontrolės, buitinio alkoholizmo ir t. t. Ne ieškoma, kaip išspręsti konfliktus, kad abu laimėtų, o jų vengiama.

„Ugdyti empatiją, savęs ir kitų supratimą visų pirma trukdo nuostata, kad kitą žmogų galima suprasti logiškai, intelektualiai. Kalbant apie santykius, asmeninį gyvenimą, kitą žmogų lengviau ne suprasti, o išgirsti – pajusti jo būseną, emocinį nusiteikimą. Todėl nuostata, kad reikia protingai pakalbėti ir viskas bus gerai, neveikia. Neįmanoma kito žmogaus suprasti – nebent pajausti, patirti ir tokiu būdu bandyti rasti bendrus sprendimus“, – sakė specialistas.

Nebejaučia savęs

Dar viena R. Židžiūno minėta problema, kad žmonės nelabai domisi, kaip patys jaučiasi. Labiau, kiek uždirba, kaip atrodo kitų žmonių akimis – atsilieka ar laimi. Žmonės labiau susirūpinę savo statusu, saviverte, bet žymiai mažiau domisi, kaip būtų galima pakeisti savijautą pozityvesne.

Ilgą laiką save ignoravę žmonės, kurie visą dėmesį skyrė vaikams, darbui, kasdieniniams rūpesčiams ir ritualams, įprato nepasilikti laiko domėtis savimi. Dar specialistas pastebi lietuviams būdingą nuostatą, neva domėtis, kaip pats jautiesi – egoistiška: „Kodėl tu rūpiniesi, kaip pats jautiesi – domėkis kitais“.

„Tačiau tiesa yra tokia, kad kitame žmoguje negali įmatyti daugiau, nei pats įmatai savyje. Ir jei nesidomi savimi, nustoji susigaudyti kituose. Susidaro užburtas ratas. Todėl reikia domėtis savimi, ir tai – įmanoma. Žmogus kažkuriuo momentu turi sustoti ir atsigręžti į save“, – sakė emocinio ir dvasinio intelektų ugdytojas.

Kaip rodo praktika, vienus sustoti priverčia gyvenimas, neduok Dieve, kokia nors katastrofa – perdegimas darbe, santykių baigtis. Staiga žmogus sustoja ir pradeda klausyti: kas įvyko, kodėl?

„Bet aš žmonėms rekomenduoju stabtelėti anksčiau. Kaip dažnai kartoju, žmogus neturi nustoti tobulėti. Nesvarbu, kiek jam metų, kažkiek laiko reikia skirti asmeniniam, psichologiniam tobulėjimui. Bent jau paskaityti knygų, galbūt ateiti į paskaitas, saviugdos kursus“, – sakė R. Židžiūnas.

Lietuviškas „kodėl aš?“ ir „kas man už tai?“

Emocinio intelekto ugdymo seminarus vedanti psichologė Jūratė Bortkevičienė taip pat pastebi, kad žmonėms sunku atsigręžti į save, „dažnai pasireiškia tas lietuviškas „o kodėl aš?“, „kas už tai?“, „kodėl turėčiau tai daryti?“

„Tokios nuostatos stabdo asmenybės tapsmą brandžia“, – sakė ne tik verslininkus, bet ir tėvus vaikų auklėjimo klausimais konsultuojanti specialistė.

Svarstydama, kodėl netgi jaunajai kartai sunku pradėti nuo savęs, J. Bortkevičienė tai siejo su vaikystės patirtimis: „Gaila, bet dažnai tėvai auklėdami vaikus mažai kreipia dėmesio į jį patį: kaip iš tiesų jis jaučiasi, kuo gyvena, patys pasakydami, kaip jis jaučiasi ir koks yra: „taip nedaryk“, „neverk, nes nėra ko“, „čia nieko tokio“, „tu blogas“, „berniukai neverkia“, „turi būti stiprus“, „ar dėl tokio menkniekio pradėsi verkti?“, taip sumenkindami problemas, kurios vaikystėje žmogui tikrai gali būti labai svarbios“.

Jeigu kas nors atima žaislą, liūdesys – natūrali emocija. Tačiau, kaip pastebi psichologė, mes vaikų nemokome jų išreikšti, todėl suaugę jie negali net sau pasakyti: „man dabar yra liūdna“, „man pikta“. Žmonės netgi negali pasakyti, kad yra laimingi. Užgniaužia emocijas, jausmus, kuriuos turėtų atverti, paleisti.

Vis dėlto DELFI pašnekovė brėžia aiškią ribą tarp emocinio intelekto ir paviršutiniško emocionalumo, kuris niekaip nesisieja su brandumu.

„Pavyzdžiui, vadovas gali tiesiai pasakyti pavaldiniui: „man nepatinka, aš pykstu“, vietoje to, kad parodytų savo valdžią, netinkamai išsilietų ar nustotų kalbėti su pavaldiniu ar ignoruotų, neva, tegu pajaučia, kaip ant jo pykstu. Ar tai yra brandu?“, – pavyzdį pateikė DELFI pašnekovė.

„Aš dėl tokio menkniekio nepykčiau“

Kaip pastebi psichologė, pastaruoju metu vyrai pradeda labiau reikšti emocijas ir yra linkę tobulinti savo emocinį intelektą. Atėję į konsultacijas klausia – kaip išreikšti tai, ką jaučia, pripažįsta, kad nemoka to daryti, bet nori išmokti.

„Jei žmonės negali susikalbėti ir nesupranta, ką kitas žmogus jaučia, tai gali trukdyti pasiekti norimų tikslų. Pasakodami apie konfliktines situacijas vadovai dažnai sako: „Aš taip nedaryčiau“, „Aš dėl tokio menkniekio nesupykčiau“. Tačiau kitas žmogus supyko, jam skaudu. Reikia suprasti, kad tu esi tu, o kitas žmogus – kitoks. Turime suprasti, kad žmonės yra skirtingi“, – sakė specialistė.

Psichologės įsitikinimu, žmogus gali pasikeisti tiek, kiek pats norės. Sunkiau, jei į emocinio intelekto seminarus ateinama tik todėl, kad atsiuntė vadovas. Toks žmogus duoda suprasti: „Tobulinkit mano emocinį intelektą, bet aš tai nieko nedarysiu, nes save gerai pažįstu. Kodėl turėčiau daryti visokias nesąmones?“

„Natūralu, kad tokiu atveju niekas ir nesikeičia. Tačiau jei žmogus tikrai nori geriau pažinti save, kitą, jei nori kontroliuoti savo emocijas – gali išmokti“, – sakė J. Bortkevičienė. Paklausta, kas sunkiausia, DELFI pašnekovė buvo lakoniška: „Vertinti ne kitus, o save“.


 

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...