captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prasidėjo naujas erkių aktyvumo periodas: kur Lietuvoje jų daugiausia

Užkrečiamų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per 7 šių metų mėnesius registruota 878 Laimo ligos (2011 m. tuo pačiu periodu – 790) ir 202 erkinio encefalito atvejai (2011 m. tuo pačiu periodu – 113 atv., taigi beveik 2 kartus mažiau). Artimiausiu metu šie skaičiai gali dar labiau išaugti.
Wikimedia Commons nuotr.
Wikimedia Commons nuotr.

Užkrečiamų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per 7 šių metų mėnesius registruota 878 Laimo ligos (2011 m. tuo pačiu periodu – 790) ir 202 erkinio encefalito atvejai (2011 m. tuo pačiu periodu – 113 atv., taigi beveik 2 kartus mažiau). Artimiausiu metu šie skaičiai gali dar labiau išaugti.

Rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje prasideda naujas erkių aktyvumo periodas, kaip tyčia, sutampantis su grybų ir rudeninių uogų sezonu, todėl specialistai pataria, kaip atpažinti erkių mėgiamas vietas ir kaip nuo jų apsisaugoti.

Pavojingiausi erkių židiniai – Vidurio Lietuvoje

„Lietuvoje paplitusi erkių rūšis gyvena pagal tam tikras biologines kreives. Didžiausias jų aktyvumas būna pavasarį, gegužės mėnesį, o antrasis pikas prasideda rudenį. Mat dalis erkių, kurios pasimaitino pavasarį, išsineria į naują vystymosi stadiją ir vėl nori valgyti arba iš kiaušinių išsirita nauja karta. Paprastai erkės suaktyvėja rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje, o tuo metu kaip tik prasideda grybų ir rudeninių uogų sezonas. Be to, jau keletą metų stebime, kad erkių Lietuvoje pagausėjo. Anksčiau bent liepos mėnuo būdavo santykinai ramesnis – prieš 10 metų 1 km maršrute rasdavome tik 2–3 erkes. Dabar jau tikrai taip nebėra“, – pasakojo ULAC medicinos entomologė Milda Žygutienė.

Anot pašnekovės, palankiausia aplinka erkėms – mišrių lapuočių miškai, kuriuose yra gera miško paklotė ir turtingas dirvožemis. Pušynuose ir smėlynuose jų mažiau, tačiau iš esmės erkių yra visoje Lietuvoje, skiriasi tik skaičiai.

„Vidurio Lietuvoje piko metu viename kilometre randama per 100 erkių, taigi vos ne kas žingsnį – po erkę. Varėnos rajono miškuose erkių kiek mažiau, bet ir ten jos žmonėms įsisiurbia. Visiškai švarių vietų, kad nebūtų erkių, Lietuvoje nėra. Miestai – ne išimtis. Pavyzdžiui, Vilnius – labai žalias miestas ir ypač šunis turintiems vilniečiams erkės tikrai ne naujiena. Anksčiau epidemiologiniu aspektu balta dėmė buvo Ignalinos rajonas – ten nebuvo registruota erkių platinamų ligų, tačiau 2010 m. buvo nustatyti 2 erkinio encefalito atvejai, šiemet – vienas“, – teigė M. Žygutienė.

Jau daug metų pavojingiausi erkinio encefalito židiniai Lietuvoje – Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apskritys, taigi visa Vidurio Lietuva – nuo Mažeikių, Naujosios Akmenės, Joniškio, apima Kelmės, Raseinių rajonus vakaruose, Rokiškio, Kupiškio, Ukmergės, Jonavos – rytuose ir Kauno, Marijampolės – pietuose. Minėtoje teritorijoje kai kur registruojama nuo 35 iki 51 ligos atvejo 100 tūkst. gyventojų. Kiek mažesnio pavojingumo zonomis laikomos Alytaus apskritis (Alytaus, Varėnos, Prienų, Lazdijų rajonai), taip pat Šilutės, Biržų, Anykščių rajonai (iki 12 atvejų 100 tūkst. gyventojų). Likusiose Vakarų ir Rytų Lietuvos teritorijose registruojama iki 6 erkinio encefalito atvejų 100 tūkst. gyventojų. Tuo metu Laimo liga galima užsikrėsti bet kur – ji daug dažnesnė nei erkinis encefalitas.

Pagal erkių platinamas ligas Lietuva Europoje pirmauja

M. Žygutienė spėjo, kad šiemet sergamumas erkių platinamomis ligomis bus didesnis nei pernai. Mat sąlygos joms veistis palankios – vasara buvo pakankamai drėgna, o kuo daugiau erkių, tuo didesnė tikimybė, kad įsisiurbs būtent infekuota erkė.

„Klimato kaita erkių populiaciją veikia netiesiogiai. Šiltėjant klimatui gerėja sąlygos visiems gyvūnams, o kuo jų daugiau, tuo daugiau maisto erkėms. Pagaliau sumažėjo dirbamų žemių, mažiau tręšiama chemikalais, todėl atsiranda vis daugiau apleistų teritorijų, tinkamų joms veistis. Pavyzdžiui, vienos pagrindinių erkių maitintojų – stirnos, o jų populiacija Lietuvoje didėja. Be to, gerokai pailgėjo erkių aktyvumo periodas. Prieš 10 metų erkių stebėjimai buvo organizuojami nuo balandžio iki spalio mėnesio. Nuo pernai metodinės rekomendacijos pasikeitė – erkės stebimos nuo kovo iki tada, kol jų neberandame, o tai būna apie gruodį“, – pasakojo pašnekovė.

Europos kontekste pagal sergamumą erkių platinamomis ligomis visos 3 Baltijos šalys kartu su Slovėnija pirmauja. Pastaruoju metu sergamumo žemėlapis plečiasi ir į Šiaurės Europą – anksčiau Skandinavijoje erkių platinamos ligos buvo egzotika, tačiau pastaruoju metu sergamumas jomis išaugo.

Anksčiau daug buvo kalbama apie dirbtinį erkių naikinimą, tačiau pastaruoju metu Europoje jis vertinamas skeptiškai. Mat tai labai brangu, o efektas laikinas, nes erkės ir vėl atkeliauja iš aplinkinių teritorijų. Viena veiksmingiausių kovos su erkėmis priemonių – žolės pjovimas.

„Jei žolei neleisime užaugti daugiau nei 10 cm, saulė geriau įšildys ir išdžiovins viršutinį dirvožemio sluoksnį, o erkei reikia pakankamai drėgmės. Taigi erkė arba žus, arba pasitrauks kažkur kitur. Tik svarbu, nupjovus žolę ar nukapojus krūmus, pašalinti atliekas, priešingu atveju norimo rezultato nebus. Deja, žolė laiku nenušienaujama net miestuose, todėl jie tapo žaliais koridoriais pereiti erkėms iš miško į mišką“, – svarstė M. Žygutienė.

Kaip saugotis nuo erkių

Einant į mišką, specialistė patarė kelnių klešnes sukišti į aulinius batus arba kojines, rankogaliai taip pat turėtų būti užsegti arba baigtis gumele. Tinkamiausias galvos apdangalas – gobtuvas, o tinkamiausia drabužių spalva – kuo šviesesnė. Mat ant jos geriau pastebima ropojanti erkė.

„Erkės augalais kyla maždaug iki 1–1,5 metro aukščio, todėl galvos apdangalai ypač svarbūs vaikams, kurie ir yra maždaug tokio ūgio. Erkės dažnai jiems įsisiurbia į galvos sritį ar kaklą. Į medžius erkės nelipa – tai vienas iš mitų, kad jos krenta nuo medžių šakų. Jos lokalizuojasi apatiniame augmenijos sluoksnyje, gali lipti avietynais, bet tikrai ne medžiais“, – sakė pašnekovė.

Anot Kauno visuomenės sveikatos centro Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vyriausiosios specialistės Irinos Bulsienės, vykstant į mišką svarbu nepamiršti ir apsauginių purškalų nuo erkių, kurių šiuo metu didelis pasirinkimas. Vieni purškiami ant odos, kiti – ant rūbų, treti tinkami abiem atvejams. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad visi purškalai garuoja, todėl būnant miške reikia kartkartėmis vėl pasipurkšti.

„Reikia atidžiai skaityti etiketes. Mat rūbams skirti purškalai yra stipresni ir gali erzinti odą. Renkant grybus ar uogas, rankų geriau nepurkšti, tokiais atvejais tinka išpurkšti rankogalius, apykaklę, gobtuvo kraštus. Erkė, užropojusi ant chemikalų, nebejaučia žmogaus kvapo ir eina ieškoti maisto kitur. Mes darėme tokį eksperimentą – ji iš tiesų apsisuko ir nukeliavo atgal. Nemėgstantiems chemijos egzistuoja ir įvairūs natūralūs purškalai. Visgi jie kiek silpnesni nei cheminiai, nors žmonės, kurie juos naudoja, teigia, kad jie taip pat pakankamai veiksmingi“, – teigė pašnekovė.

Įsisiurbusią erkę reikėtų ištraukti kuo greičiau, nes kuo ilgiau ji būna, tuo daugiau ligos sukėlėjų, jeigu yra infekuota, suleidžia. Be to, po 15 min. erkė išskiria specialią medžiagą – vadinamąjį cementą, kuris ją įtvirtina odoje, todėl ją ištraukti būna sunkiau. Taigi į mišką verta pasiimti pincetą ir dezinfekuojančio skysčio žaizdelei patepti, kai erkė ištraukiama. Prieš tai jos tepti niekuo nereikia.

„Geriausia erkę traukti su specialiu pincetu, kuris yra išgaubtas – kad nesutrintų erkės, nes paprastu pincetu suspaudus erkės pilvą į odą sušvirkščiami sukėlėjai. Erkę reikia stengtis suimti kuo arčiau odos, už jos galvos, ir staigiu truktelėjimu ištraukti. Sukioti nereikia. Jei nutrūksta erkės siurbtukas, nieko baisaus. Jis yra tik svetimkūnis, kaip rakštis, kurį, aišku, reikia iškrapštyti, tačiau galima nebijoti, kad dėl to į kraują pateks daugiau ligos sukėlėjų. Jų įšvirkštimo procesas sustoja su erkės nutraukimu“, – pasakojo I. Bulsienė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...