captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Čaplinskas: dažnai žmonės nesiskiepija prisiskaitę iš piršto laužtos informacijos

Daug žmonių nusprendžia nesiskiepyti ar neskiepyti savo vaikų vadovaudamiesi iš piršto laužta nemoksliška informacija, sako Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas. „Gydytoja iš Sankt Peterburgo, dirbanti su nėščiomis moterimis, labai vaizdžiai papasakojo, kas bus, jei vaikystėje mergaitė bus nepaskiepyta nuo raudonukės ir užsikrės nėščia. [...] Jos vaikutis gali gimti kurčias ar turėti kitų apsigimimų“, – pabrėžia profesorius.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Daug žmonių nusprendžia nesiskiepyti ar neskiepyti savo vaikų vadovaudamiesi iš piršto laužta nemoksliška informacija, sako Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas. „Gydytoja iš Sankt Peterburgo, dirbanti su nėščiomis moterimis, labai vaizdžiai papasakojo, kas bus, jei vaikystėje mergaitė bus nepaskiepyta nuo raudonukės ir užsikrės nėščia. [...] Jos vaikutis gali gimti kurčias ar turėti kitų apsigimimų“, – pabrėžia profesorius.

S. Čaplinsko teigimu, ne mažesnė problema – tuberkuliozė, o pagal susirgimų skaičių mes netgi pirmaujame Europoje. „Paprastą neatsparią [tuberkuliozės] bakteriją mes gydome 2–3 mėnesius, kartais galbūt pusę metų, o atsparioji bakterija gydoma dvejus metus ar daugiau ir daug brangesniais vaistais. Be to, kartais žmogaus išgydyti nepavyksta“, – neslepia jis.

– Kokia Lietuvoje užkrečiamųjų ligų situacija? Pernai užregistruota 850 tūkst. tokių atvejų. Ką rodo tokie skaičiai?

– Tai sudaro maždaug 18–20 proc. nuo visų per metus šalyje užregistruojamų susirgimų. Tas skaičius paskutiniais metais šiek tiek didėjo, o pernai buvo šiek tiek mažesnis. Kad būtų lengviau suvokti mastą, reikia pasakyti, kad 97 proc. visų užregistruotų užkrečiamų ligų sudaro peršalimo ligos ir gripas. O nuo šitų užregistruotų žmonių maždaug 96 proc. yra darbingo amžiaus žmonės ir vaikai. Be to, kasmet, priklausomai nuo to, koks gripo sezonas, kiek jis sunkus ir kaip ilgai tęsiasi, sergančių žmonių užregistruojame dešimtis tūkstančių, o tūkstančiai atsiduria ligoninėje. Šie skaičiai ir parodo, kad užkrečiamų ligų (pirmiausia – gripo) ekonominė našta valstybei daro didelę ekonominę žalą.

– Kodėl taip yra?

– Visame pasaulyje šios ligos labai paplitusios ir jas sunku valdyti. Bet kaip jų išvengti, jei sergantys žmonės eina į darbą, į gatvę, į mokyklą ir kitur, t. y. jeigu aplinkiniai yra nesąmoningi ir platina ligą.

– Kiek, statistiniais duomenimis, žmonių skiepijasi?

– Nuo gripo Lietuvoje, deja, skiepijasi palyginti mažai žmonių. Daug mažiau negu tokiose šalyse, kaip Švedija, Norvegija, Olandija ir kt.

– LRT radijo klausytojas mano, kad daug žalos dabar daro informacija internete. Nes žmonės, pasiskaitę ten skelbiamų straipsnių, irgi nusprendžia nesiskiepyti.

– Klausytojas labai taikliai įvardijo: žmonės naudojasi internetu, buriasi į bendraminčių grupes ir dalijasi informacija, kuri dažnai iš piršto laužta ir nemoksliška. Tarptautinėje konferencijoje Vilniaus kolegijoje buvo infekcinių ligų gydytoja iš Sankt Peterburgo, dirbanti su nėščiomis moterimis. Ji labai vaizdžiai papasakojo, kas bus, jei vaikystėje mergaitė bus nepaskiepyta nuo raudonukės ir užsikrės ja jau būdama nėščia. Tokiu atveju tikimybė, kad kūdikis gims sveikas, labai maža. Vaikutis gali gimti kurčias ar turėti kitų apsigimimų. O jei mama, pasidavusi kažkokioms isterijoms, nepaskiepys savo sūnaus nuo kiaulytės, jis, būdamas vyresnio amžiaus ir susirgęs kiaulyte, jai tikrai nepadėkos, nes liks nevaisingas.

Mes tiesiog užmiršome apie tokias grėsmes, nes paprasčiausiai absoliuti dauguma žmonių yra paskiepyti. Kai per Nacionalinės sveikatos tarybos posėdį viena moteris užsienietė paklausė, kas iš dalyvių yra paskiepytas nuo poliomielito, ji net nesuprato, kodėl kai kurie žmonės neskubėjo kelti rankų – paprasčiausiai mums net toks klausimas nekyla. Bet reikia pasakyti, kad šitas laukinis poliomielito viruso štamas gamtoje cirkuliuoja ir net nereikia važiuoti į kokią Siriją, Indiją ar kitur. Netgi Izraelio vandens nuotekose rasta poliovirusų, bet, kadangi visi Izraelio gyventojai pasiskiepiję, kol kas nebuvo atvejų, kad kas nors susirgtų. Bet kas atsitiks, jei nuvažiuos vienas iš nuo šios infekcijos nepaskiepytų vaikų (suskaičiavome, kad iš 10 tūkst. tokių yra 5–9)? Todėl vertėtų pagalvoti, pasitarti su išmanančiu gydytoju. Deja, kai kurie medikai galbūt irgi ne iki galo įsigilinę, neatsargiai pateikia nepagrįstą informaciją ir sukelia nereikalingų abejonių ar baimių.

– Klausytojams taip pat įdomu, ar gydytojai prisiima atsakomybę, jei pasiskiepijus iškyla kažkokių komplikacijų?

– Čia ir yra esmė, kad tėvai bijo prisiimti atsakomybę, galvoja apie tai, kas bus, jei kas nors atsitiks. Jie nepagalvoja, kad, neskiepydami vaiko, prisiima dar didesnę atsakomybę. Be to, savaime aišku, kad medikai įvertina situaciją, prisiima atsakomybę ir tam tikrais atvejais, jei mato, kad dėl vienos ar kitos priežasties skiepo geriau neatlikti, pasiūlo jį atidėti. Tik tokių atvejų būna labai nedaug. Bet jei aplink absoliuti dauguma vaikų, kuriems nėra tokių kontraindikacijų, bus paskiepyti, ir tas vienas vaikas, kuris dėl tam tikrų medicininių priežasčių nebus paskiepytas, liks apsaugotas, nes veiks kolektyvinis imunitetas.

– Tuberkuliozės statistika irgi nėra gera. Prieš laidą minėjote, kad mes netgi pirmaujame Europoje. Kaip galima spręsti šią problemą? Vis pakalbame apie priverstinį atsparios formos gydymą...

– Pradėkime nuo to, kad atsparią vaistams tuberkuliozę sukūrė pats žmogus, kai nesilaikė gydytojo nurodymų, antibiotikus vartojo ne taip, kaip reikia, pamiršo ar nutraukė gydymą, kartu su vaistais vartojo alkoholį. Tuberkuliozės mikobakterija paprasčiausiai priprato prie nepakankamo vaisto kiekio ir įgavo atsparumą. Tokia atspari bakterija plinta ir perduodama kitiems. Paprastą neatsparią bakteriją mes gydome 2–3 mėnesius, kartais galbūt pusę metų, o atsparioji bakterija gydoma dvejus metus ar daugiau ir daug brangesniais vaistais. Be to, kartais žmogaus išgydyti nepavyksta.

Todėl visiškai pagrįstai keliamas klausimas, kad galbūt reikėtų supaprastinti esamą teisinę bazę. Tada gydytojas, įvertinęs situaciją ir matydamas, kad žmogus nesigydo ar nutraukė gydymą, galėtų bendradarbiauti su įvairiomis žinybomis, įskaitant ir jėgos struktūras. Tokiu atveju, įvertinus sergančio žmogaus keliamą pavojų visuomenei, ypač savo šeimai, būtų galima taikyti tam tikrą motyvaciją (jei norite – tam tikrą prievartą).

– Kokia padėtis Lietuvoje dėl lytiniu keliu plintančių ligų?

– Lytiškai plintančių ligų situacija gana įvairi. Pradėkime nuo to, kad geriausiai užregistruojamas sifilis, kuris, deja, Lietuvoje gana plačiai paplitęs ir sergamumas vienas didesnių visoje Europos Sąjungoje. Reikia priminti, kad labiausiai paplitusi liga šalyje yra chlamidiozė – maždaug 5–7 proc. lytiškai aktyvaus 15–19 metų jaunimo (tarkim, iki 25 metų) gali būti infekuoti. Kadangi ji dažnai būna be simptomų arba simptomai labai neryškūs, pasekmės gali atsiliepti daug vėliau. Pavyzdžiui, dėl chlamidiozės komplikacijų galimas nevaisingumas.

ŽIV infekcijos paplitimo tempai, deja, nemažėja, nors, palyginti su kaimyninėmis šalimis, Lietuvoje šitos ligos yra keletą kartų mažiau. Bet ypatingą susirūpinimą kelia tai, kad daugėja vėlai diagnozuotų atvejų. Matyt, dėl sumažėjusio prieinamumo prie sveikatos priežiūros įstaigų, kita vertus, dėl injekcinių narkotikų vartojimo. Be to, vis daugėja lytiniu keliu užsikrėtusių žmonių. Taip pat ypatingą nerimą kelia vyrai, lytinių santykių turintys su vyrais. Jiems noriu priminti, kad gėjų interneto svetainėse pateikiama informacija apie tai, jog kol kas pagal vieną iš ES projektų tiems vyrams yra sudaryta galimybė nemokamai pasitikrinti dėl lytiškai plintančių ligų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...