captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Mikutavičius: „piaro“ gavau kur kas daugiau negu D. Grybauskaitė

„Be abejo, mane papirko medaliu, prezidentūros saldainiais, kavos puodeliu. Lankydamasis prezidentūroje kažkodėl prisiminiau romaną „Trys muškietininkai“. Romane buvo toks ponas Bonasje, kuris, vieną kartą apsilankęs pas kardinolą Rišelje, neteko amo ir tapo jo padlaižiu, nes poną  užbūrė kardinolo didybė. Pagalvojau, kad ir su manimi įvyko tas pats. Mane tiesiog apžavėjo Jos Ekscelencija“ – svarstė žinomas muzikantas Marijonas Mikutavičius.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

„Be abejo, mane papirko medaliu, prezidentūros saldainiais, kavos puodeliu. Lankydamasis prezidentūroje kažkodėl prisiminiau romaną „Trys muškietininkai“. Romane buvo toks ponas Bonasje, kuris, vieną kartą apsilankęs pas kardinolą Rišelje, neteko amo ir tapo jo padlaižiu, nes poną  užbūrė kardinolo didybė. Pagalvojau, kad ir su manimi įvyko tas pats. Mane tiesiog apžavėjo Jos Ekscelencija“ – svarstė žinomas muzikantas Marijonas Mikutavičius.

Apie Lietuvą, patriotizmą,  ordino  „Už nuopalenus Lietuvai“ medalį ir svajonę parašyti romaną – žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbis su Marijonu Mikutavičiumi.

Marijonai, buvote apdovanotas medaliu.  Esate ką nors geresnio gavęs gimtadienio proga?

Ne. Turiu pripažinti, kad tai vienas geresnių dalykų ir siurprizų.

Su kolegomis diskutavome, kad galėjo būti ir rimtesnis apdovanojimas kelių žinomų ir patriotinių himnų autoriui?

Pilaitė Tarandėje?

Kad ir Nacionalinė premija?

Manau, dar iki to reikia užaugti. Tačiau esu gerame kelyje, vieną žingsnį jau žengiau. Kita vertus, nereikia varyti Dievo į medį, šis apdovanojimas irgi labai gerai.

Nustebote, kad esate apdovanotas? Ar kai tau virš 40 jau niekas nebestebina?

Aš tą faktą sužinojau dar žiemą ir turėjau apdovanojimą atsiimti anksčiau, tačiau buvau išvykęs, slidinėjau. Kai man paskambino iš prezidentūros ir pasakė, tai tie, kas slidinėja, įsivaizduoja kokioje aplinkoje aš išgirdau šią keistą žinią. Tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tiesą sakant, nebuvau tam pasiruošęs.

Gal paklausėte, už ką esate apdovanojamas?

Buvau taip netikėtai užkluptas... Įsivaizdavau tą baltą pastatą Daukanto aikštėje ir mane drebulys apėmė. Išsigandau, galvojau, kur aš papuoliau? O šiandien į prezidentūrą ėjau su ta mintimi jau susitaikęs.

Prezidentūroje sakėte, kad nežinote, kas yra tie nuopelnai Lietuvai. Vis dėto, kas Jums tai yra?

Aš įsivaizduoju, kas tai yra, tačiau mano atveju tai sunkiau apčiuopiamas ir  nusakomas dalykas. Aišku, kai ką nors išgelbėji, atlieki kokį nors žygdarbį. O kai tavo veikla yra įvertinama per tam tikrą laikotarpį , juolab, kad toje veikloje niekada nemąstei apie jokius apdovanojimus valstybės lygiu, yra sunku suvokti. Kita vertus, kartu ir pagalvoji – kam sukti galvą? Tegu Prezidentė ją suka.

Marijonai, kaip Jūs suvokiate pilietiškumą, patriotizmą? Koks šių žodžių turinys?

Pastaruoju metu vyksta labai daug pilietinių akcijų, daug kas skambina, kviečia. Kai kuriuose sudalyvauji, tačiau kartais pavargsti ir prarandi nuovoką, kas gi iš tikrųjų yra tas pilietiškumas, nes daug kas plakama į krūvą,  pilietiškumo sąvoka nuvalkiojama. Kai sakoma – kurkime pilietišką visuomenę, aš truputį išsigąstu, nes vienoje knygoje skaičiau, kad geriausia pilietinė visuomenė buvo fašistinė Vokietija. Tačiau elementarus pilietiškumas man atrodo labai aiškus. Tai yra pagarba, atsidavimas, puoselėjimas vertybių, kurias gavai gimdamas – tavo žemė, tavo šalis. Tai – kaip tėvai, kurių nepasirinksi. Gali su jais pyktis, gali turėti jiems priekaištų, jie tau taip pat, gali trenkti durimis ir išeiti iš namų, bet vis tiek tai – tavo tėvai. Aš tą vertybę savo šaliai turiu, man ji buvo įskiepyta vaikystėje ir aš tai nešiojuosi. Kiti gal tą patriotiškumą jaučia kitaip ar nejaučia visai.

Jums baisu dėl Lietuvos ateities? Pavyzdžiui, po Rusijos veiksmų Ukrainoje?

Taip. Man baisu dėl tiesioginių jėgų iš išorės, ir dėl jėgų valstybės viduje, kurios gali nunešti Lietuvą visai ne į tą pusę. Iš tiesų, man baisu girdėti kai kurių žmonių pasisakymus, matyti jų siaubingą tamsumą. Baisu, kai žmonės ima kelti tuos klausimus, kuriuos jau seniai turėjome būti išsprendę: ko mes norime, ko siekiame, į kurią pusę einame. Ir kada tie klausiami pradedami kelti po 20 Nepriklausomybės metų, ypač tada, kai pradedi jausti, kad valstybė pradeda gyventi savo gyvenimą, tada galvoji – kodėl, po velniais, visa tai vyksta, ką mes darome?

Turbūt buvo progų pagalvoti  -  kas, jeigu karas? Ką daryčiau?

Nuoširdžiai sakau, nežinau. Noriu sau įrodyti, kad būčiau tas šaunus herojus, kuris kruvinais pirštais spaus ginklą, žudys priešus. Nežinau, laikas parodys. Tačiau būna ir taip, kad didžiausi rėksniai pirmi skuodžia į krūmus, o herojais tampa tie, kurie lyg ir po lapu buvo. Bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodo šiuolaikinis karas, kas vyksta.

Galima matyti, kas vyksta Ukrainoje.

Jeigu viskas prasideda nuo gatvių karo, kaip Ukrarinoje, greičiausiai būčiau kažkurioje barikadų pusėje. Tiksliau sakant, žinau, kurioje pusėje būčiau.

Jus galima apibūdinti taip: visuomeniškas, bet apolitiškas. Niekada už jokius politikus neagituojate, partijų nepalaikote? Jei klystu, pataisykite.

Aš palaikau vieną konkrečią partiją. Tai – Liberalų sąjūdis.

Tačiau už ją neagituojate. Branginate savo vardą, ar nenorite susitapatinti?

Nežinau, kaip tai paaiškinti. Manau, žmonės patys turi rinktis. Jei aš būčiau partinis ir siečiau gyvenimą su politika, greičiausiai  man nebūtų bėdų groti, kurti liberalams dainas. Tačiau aš esu tas, kuris prijaučia šiai politinei jėgai ir agituoju už ją savo draugų, giminių rate. Tačiau viešoje erdvėje aš to nedarau.

Jūs ir pats esate liberalių pažiūrų – tolerantiškas, pakantus. Ar dėl to jaučiate simpatiją liberalams?

Taip. Jeigu kas nors liberalus vadina „liberastais“, tai yra žmonėmis be stuburo, tai taip nėra. Aš taip pat esu liberalas su išlygomis, turintis nuokrypų tiek į kairę, tiek į dešinę, tačiau šiandien Lietuvoje mano pažiūroms artimesnės partijos nėra.

Jūs turite tam tikrą įtaką visuomenės nuomonei, turbūt sunku išmatuoti, kokia ji. Bet vis dėlto,  ar Jums nekyla noras viešai  pasisakyti svarbiais klausimais – pavyzdžiui, dėl skalūnų dujų, naujos atominės elektrinės, žemės pardavimo, euro įvedimo?

Kyla, tačiau aš pats neieškau tribūnos. Pramogų pasaulio žmonės šiek tiek droviau žiūri į tuos dalykus, juolab kad yra už juos kur kas daugiau išmanančiųjų, tad lipti ant statinės ir staugti lyg ir nėra reikalo. Tačiau daugeliu atveju aš turiu savo poziciją ir kartais netgi knieti, kad kas nors paklaustų. Bet kadangi niekas tokių dalykų neklausia... Kita vertus, kiekvienas dirba savo darbą. Turi būti pakankamai pasikaustęs ir kietas, jei nori polemizuoti tam tikromis rimtomis temomis. Taip, aš mėgstu būti kietas, tačiau jei ko nors iki galo neišmanau , tai ir nelendu.

Prezidento rinkimai. Ar jau žinote, už ką balsuosite? Ar po medalio iš Prezidentės rankų jau nekyla abejonių, už ką?

Be abejo, mane papirko medaliu, prezidentūros saldainiais, kavos puodeliu. Lankydamasis prezidentūroje kažkodėl prisiminiau romaną „Trys muškietininkai“. Romane buvo toks ponas Bonasje, kuris, vieną kartą apsilankęs pas kardinolą Rišelje, neteko amo ir tapo jo padlaižiu, nes poną  užbūrė kardinolo didybė. Pagalvojau, kad ir su manimi įvyko tas pats. Mane tiesiog apžavėjo Jos Ekscelencija.

Ar  nepagalvojote, kad visa tai ne veltui daroma prieš rinkimus?

Jūs gal penktas, kuris manęs to klausia. Kadangi numaniau, kad ir Jūs to paties paklausite, atsakysiu taip: aš „piaro“ gavau kur kas daugiau negu Prezidentė.

Tęsiant temą apie rinkimus. Galite nesakyti, už ką balsuosite, tačiau kokie bus Jūsų kriterijai?

Visi stebi Jūsų vedamus rinkimų debatus, daro išvadas. Man, stebint debatus, susidaro įspūdis, kad kandidatams labai liūdna eiti ir kovoti netikint pergale. Vadinasi, viskas daroma puse kojos, neatsiduodama šiam tikslui. Tai labai akivaizdu. Ir liūdna, kad kai kurie anksčiau energingi žmonės, pavyzdžiui Artūras Zuokas, dabar jaučiasi lyg su akmeniu po kaklu, nebeliko savimi pasitikinčio vyro. Kiti atrodo lyg nuobodūs biurokratai, kurie lyg ir žino, ką ir kaip kalbėti, tačiau ir jiems nepavyksta, nes jie paprasčiausiai savimi netiki, akys nedega. Tai matosi, jaučiasi. Gali nufilmuoti kiek tik nori klipų su gudriausiai žodžiais, bet jeigu nėra širdies, tikėjimo – kas paskui tave eis? Kodėl žmonės įsivaizduoja, kad veikdami puse kojos, gali nugalėti?

Nepaisant to, kad rinkimų kampanija neįdomi, eisite balsuoti?

Žinoma. Eisiu vien dėl to, kad neduok Dieve, neišrinktų to, kurio aš absoliučiai nenoriu matyti Prezidento poste. Nenoriu, kad vienu kandidatu aistringai susižavėjusi grupė susivienytų ir pastatytų ant pjedestalo žmogų, į kurį mes žiūrėjome pro pirštus ir nenuėjome balsuoti vien dėl to, kad tingėjome.

Kalbate apie Naglį Puteikį?

Susitarėme, kad pavardžių neminėsime.

Grįžkime prie Jūsų. Medalį jau turite. O kaip dėl namo, medžio ir sūnaus?

Ne kažkas... Kai Lietuvai dirbi, kitkam laiko nebelieka.

Kokia Jūsų didžiausia svajonė, kurią norėtumėte įgyvendinti? O gal ji jau išsipildė?

Norėčiau parašyti knygą – mano kartos savotišką atspindį. Gal to niekada ir neįvyks, bet man smagu galvoti apie tai prieš užmiegant.

Bet gi galite imti ir parašyti?

Taip, tačiau tam reikia valios. Reikia disciplinos, susikaupimo – daugybės dalykų, kurių eilinis žmogus, toks kaip aš, dažnai stokoja. Turiu ir mažesnių tikslų – noriu aplankyti Naująją Zelandiją, noriu rengti gerus koncertus, įrašyti keletą gerų dainų, sudalyvauti gerame televizijos šou. Knyga, man regis, yra momentalus dalykas.

Tai bus romanas?

Romanas. Erotinis.

Erotinis?

Greičiausiai taip, tai būtų romanas.

Po tokios reklamos belieka palinkėti, kad jis kuo greičiau atsirastų. Pavyzdžiui, iki kitos Knygų mugės?

Apie knygą prasitariau tam, kad iš karto skambintų leidėjai ir siūlytų honorarus. Juokauju.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...