captcha

Jūsų klausimas priimtas

Derliaus užkalbėjimas: margučio lukštai nuo Velykų stalo – ne į kibirą ar ugnį, bet į lysvę

Etnografai spėja, kad pagrindinis Velykų simbolis – kiaušinis – į krikščionių tikėjimą atėjo iš pagonybės.
B. Barausko (BFL) nuotr.
B. Barausko (BFL) nuotr.

Etnografai spėja, kad pagrindinis Velykų simbolis – kiaušinis – į krikščionių tikėjimą atėjo iš pagonybės.

„Aš vaikų vis klausinėju: prie ko čia tas kiaušinis? Iš kur tas margutis atsirado? Dažniausiai atsakymo nesulaukiu“, – sako tautodailininkė, Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji edukacijos koordinatorė Marija Liugienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad tuo metu, kai vištos dar nebuvo prijaukintos, žmonės pavasarį ieškodavo laukinių paukščių kiaušinių.  

„Per žiemą žmonės tiek nusilpdavo, kad pavasarį vos gyvi pasitikdavo. Tačiau kaip tik tuo metu parskrenda paukščiai, ima kiaušinius dėti. Ančių ypač dideli, be to, lizde būna apie 30 kiaušinių, todėl vyrai eidavo kiaušiniauti: vieni lipdavo į medžius, kiti palei ežerus ieškodavo“, – pasakoja M.Liugienė.

Anuomet buvo įprasta dievams padėkoti už kiekvieną gėrybę, todėl žmonės vieną kiaušinį nudažydavo raudonai ir nunešdavo kur nors ant kalno – tai būdavo jų auka.

Manoma, kad šiame rituale ir slypi kiaušinio marginimo ištakos.

„Laikui bėgant žmonės kiaušinius stengdavosi išpaišyti kuo gražesniais raštais. Manyta, kad nuo to gali priklausyti jų gyvenimas: kokį pasaulį sukuri, kaip jį įsivaizduosi, toks jis ir bus. Ant kiaušinio žmonės išreikšdavo savo pasaulėjautą, todėl dažniausiai ant jų atsidurdavo labai archajiški ženklai: saulutės, žvaigždutės, bangelės, eglės motyvai, besisukančios svastikėlės.

Žmonės atvaizduodavo tai, ką matydavo, kas juos žavėjo. Jie įsivaizdavo, kad būtent tai yra darna, harmonija ir grožis“, – įžvalgomis dalijasi tautodailininkė.

Kiaušinį supjaustydavo ir dalydavosi po gabalėlį

Lietuvos literatūros ir tausosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Nijolė Laurinkienė atkreipia dėmesį, kad kiaušinis – tai potencialios gyvybės simbolis.

„Juk iš jo gali išsiristi viščiukas, – šypsosi mokslininkė. – Išmarginti kiaušiniai apibūdinami kaip sakralieji, šventiniai.“

N.Laurinkienė pažymi, kad kadaise kiaušiniai buvo dažomi ne tik per Velykas, bet ir kovo 25-ąją,  Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei dieną, arba, kitaip sakant, Gandrines – Blovieščių. Kiaušinius margindavo ir per Jurgines – pavasario žalumos šventę, minimą balandžio 23 dieną.

„Kiaušinių sakralumą rodo ir tai, kad jų neštasi ir į bažnyčią, kur jie būdavo šventinami. Pašventintus kiaušinius namiškiai parsinešdavo namo, supjaustydavo į gabalėlius ir susėdus prie stalo dalydavosi po gabalėlį. Tai yra ritualas, primenantis krikščioniškąją aukojimo apeigą. Kiekvienas apeigos dalyvis, suvalgydamas kiaušinio, pajunta bendrystę su aukojamuoju dalyku – ta gyvybės pradą reiškiančia realija. Taip visi valgytojai įgydavo kiaušinyje slypinčios gyvybės potencijos, kuri suteikdavo žmogui stiprumo ir pakylėdavo jį“, – pasakoja N.Laurinkienė.   

Iš daugelio žemdirbystės papročių aprašymų matyti, kad simbolinė galia buvo teikiama ne tik kiaušiniui, bet ir jo lukštui: „Velykinių margučių lukštais būdavo patręšiama dirva. Šitaip simboliškai siekta pamaitinti žemę, kad ji duotų gerą derlių.“

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...