captcha

Jūsų klausimas priimtas

Plinta naujos skurdo formos

Nereikia badauti ar virš galvos neturėti stogo, kad būtum pripažintas skurstančiu. DELFI domėjosi, kokios naujos skurdo formos plinta ir kaip atpažinti tikrąjį šių dienų vargšą.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Nereikia badauti ar virš galvos neturėti stogo, kad būtum pripažintas skurstančiu. DELFI domėjosi, kokios naujos skurdo formos plinta ir kaip atpažinti tikrąjį šių dienų vargšą.

„Pagrindinės naujos skurdo formos – laiko stoka ir vertybių devalvacija. Apibendrintai tai galima pavadinti dvasiniu skurdu“, – DELFI sakė Asmenybės ugdymo instituto „Rafaelis“ vadovė Marija Mendelė–Leliugienė.

Vilniaus Visų Šventųjų parapijos klebono Vytauto Rapalio nuomone, yra ir daugiau skurdo atmainų, tik kartais sunku jas įvardyti ir atpažinti.

Jei nori išgyventi, greit sukis

„Niekam ne paslaptis, kad jei nori išgyventi didmiestyje, turi suktis. Dėl to tėvai ne tik nebeturi laiko pabūti su savo vaikais, bet ir nebendrauja tarpusavyje. Su tuo susiję dažnėjančios skyrybos, nes jeigu žmonės kalbasi, net krizės ištiktą santuoką galima išgelbėti. Tegu santykiai būna aštresni, bet svarbu, kad jie būtų, nes emocijų ventiliacija šeiminiams santykiams išlaikyti – būtina“, – įsitikinusi M. Mendelė–Leliugienė.

Pasak pašnekovės, laiko stygius gimdo vertybių krizes. Kai nėra laiko, kenčia tradicijos: bendri pietūs, vakarienės, kiti individualūs šeimos ritualai, vaikai neįgyja gebėjimo skirti gėrį nuo blogio, neišsiugdo empatijos.

„Visi sociologai sutaria, kad vertybių devalvacija palietė tiek buvusio soclagerio šalis, tiek kapitalistinį Vakarų pasaulį. Negebėjimas atskirti gėrį nuo blogio – vienas svarbiausių veiksnių: kas blogo, jei truputį praplausim pinigus? Kas blogo, jei truputį apgausiu? Jei nesakysiu, kiek uždirbu ir eisiu palošti?“ Dvasinį skurdą gimdančios problemos prasideda nuo mažų dalykų“, – komentavo asmenybės ugdymo instituto vadovė, akcentuodama, jog tai labai tiesiogiai paliečia vaikus.

Odekolono išgėręs benamis – laimingesnis už pavydų turtuolį

Vilniaus Visų šventųjų parapijos klebono, kunigo Vytauto Rapalio nuomone, skurdas tikrai nebūtinai susijęs su materialiniais sunkumais: „Nusipirkęs odekolono buteliuką ir jį išgėręs tuo momentu galbūt daug kartų laimingesnis už turtingą, bet pykstantį, kad kaimynas turi daugiau“.

„Pažįstu šeimą, kuri augina savus vaikus ir dar tris įsivaikino. Ar tai nėra savęs pasmerkimas vargui? Tiek problemų, kai tie vaikai serga, reikia gydyti, aibės operacijų. Ir net nežinai, ar vieną dieną kuris nenusisuks ir neišeis – dvasine prasme tai būtų kaip dūris peiliu į širdį. Tačiau tie žmonės sako, kad džiaugiasi, nes gali padėti gyvybės langelyje paliktiems ar dėl kitų priežasčių su tikraisiais tėvais negalintiems gyventi vaikams“, – pateikė pavyzdį DELFI pašnekovas.

„Jeigu žmogus iš konteinerio renka maisto produktus, gal tai yra jo pasirinktas gyvenimo būdas? Ne paslaptis, tenka tokių žmonių paprašyti atlikti kokį nors darbą ir pasiūlyti maisto, drabužių. Jei atsisako dirbti, ar tikrai yra vargšai?“, – nėra tikras kun. V. Rapalis.

Dvasininkas minėjo žmogų, kuris savo išmintimi ir darbu sugebėjo įsukti verslą, sukurti darbo vietų, mokėti mokesčius valstybei, bet jaučiasi nelaimingas ir gal net nori pakelti prieš save ranką.

„Varganą pensiją gaunančiai močiutei, kuri iš jos sugeba ne tik vaistų nusipirkti, išgyventi, bet ir anūkams padėti, tai – nesuprantama. Todėl dar nežinia, kuris didesnis vargšas – ji, ar tas sėkmingas žmogus, kuris nebemato prasmės gyventi“, – lygino kunigas.

Paradoksas: vargšų reikia ieškoti

Gali būti, kad didžiausias vargšas – tas žmogus, kuriam labdaros organizacija atneša į namus sriubos, bet jis negali to priimti, sakydamas, kad nėra skurstantis, nors socialinių darbuotojų nuomone jam realiai reikalinga nuolatinė slauga, vaistų tiekimas. Žmogus viso to atsisako, nes jam jo orumas neleidžia priimti pagalbos. Kun. V. Rapalio žodžiais, dėl to net susidaro paradoksali situacija – vargšų reikia ieškoti.

Kita vertus, prie Visų Šventųjų parapijos veikia senjorų klubas, kuriame laikas nuo laiko pasirodo iš pirmo žvilgsnio stiprių, fiziškai pakankamai aktyvių jaunuolių, norinčių kartu su seneliais eiti parapijos organizuojamų pietų.

„Tokiam žmogui bandai pasiūlyti darbą. Esame sutarę su keliomis organizacijomis, kad nukreipsime į jas galinčius imtis paprasčiausio, nekvalifikuoto darbo, jei tik galės nulaikyti kastuvą ir ateiti blaivūs. Bet tie jaunuoliai labai paprastai atsako, kad nelenks nugaros, nors kartu su pensininkais seneliais, kurie vos išgyvena, sėsti prie šventinių pietų stalo jiems nėra gėda“, – patirtimi dalijosi dvasininkas.

Kunigo nuomone, tie žmonės galėtų patys užsidirbti ir dar tiems seneliams padėti, bet didelio noro nerodo. „Todėl pasakyti, kuris šiandien yra didesnis vargšas – vienišas senukas ar žmogus, kuris nori gauti neužsidirbdamas – didžioji dilema“, – sakė V. Rapalis.

Žmogus išsiduoda mirties akivaizdoje

Kaip pastebi Vilniaus visų Šventųjų parapijos klebonas, skurdo atmainų ir formų yra įvairiausių, tik reikia nebijoti jų pamatyti ir įvardyti.

Ar ne vargšas depresija susirgęs žmogus? Po auto įvykio tapęs neįgaliu? Ar ne vargšas per savo kvailystes uždarytas į kalėjimą – dėl gyvenimo klaidų, ar dėl to, kad vaikystėje, jaunystėje nematė tinkamų pavyzdžių, galbūt augo aplinkoje, kur žeminimas bei patyčios buvo norma, o šiandien jį pasivijęs teisingumas lėmė gyvenimą kalėjime, iš kurio neišeis iki gyvos galvos?

Dar vieną paslėptą gilaus skurdo formą kunigas regi per laidotuves: „Prie karsto matyti skausmu persmelkti artimųjų veidai. Jeigu turi tikėjimą, juose rusena viltis. Tuo tarpu šalia esantis netikintis žmogus klausia – ką visa tai reiškia? Kas pagaliau yra laikas? Kas yra žmogus, gyvenimas, kad aš turiu išeiti iš pasaulio tik pradėjęs gyventi, turintis dar daug svajonių, bet atsitinka taip, kad nieko nebegaliu“.

Klausimas, kuris didesnis vargšas – ar tas, kuris išlydi artimą žmogų su viltimi, kad vieną dieną jie vis tiek bus kartu, ar tas žmogus, kuriam po mirties nebėra nieko?

Pasak kunigo, tikinčiam žmogui mirtis yra naujo gyvenimo pradžia. Netikinčiam – visa ko pabaiga.

„Žvelgdamas į tokį žmogų ne kartą esu bandęs kalbėti apie tai, kad galbūt netektis yra galimybė dar kartą savyje iškelti klausimą, kas aš esu, kodėl čia esu, ką čia veikiu ir kodėl mano siela – nepasotinama? Todėl gal vargšas tas žmogus, kuris visą gyvenimą ieško, ieško, bet bijo surasti, nes jeigu suras, teks keisti gyvenimo būdą?, – kėlė klausimus dvasininkas.

Pasak pašnekovo, kiekvieno gyvenime yra visiškos bejėgystės momentų. Atrodo, žmogus gali valdyti gamtos reiškinius, išteklius, politinius procesus, bet negali valdyti laiko, kurį yra gavęs kaipo dovaną.

Primindamas per Gavėnią dažnai kartotus žodžius „Kurie esate prislėgti, ateikite pas mane, aš jus atgaivinsiu“, kunigas kvietė: „Esi vargšas, nebijok sau to prisipažinti, nepriklausomai, koks tavo statusas visuomenėje, išsilavinimas, gebėjimas daryti įtaką. Jeigu Aukščiausiojo akivaizdoje žmogus sugeba pasakyti, kad yra vargšas, visuomet bus apdovanotas viltimi“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...