captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ne visas patrauklias fantazijas norėtume įgyvendinti

Tyrimai rodo, kad netgi iki 50 proc. savo laiko mes praleidžiame „svajokliaudami“. Taip teigia psichologė Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė. Anot jos, svajones reikia įvardinti, nes tada jos lengviau išsipildo. Tačiau, apklausų duomenimis, ne viską, apie ką svajojame, norėtume įgyvendinti realybėje.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Tyrimai rodo, kad netgi iki 50 proc. savo laiko mes praleidžiame „svajokliaudami“. Taip teigia psichologė Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė. Anot jos, svajones reikia įvardinti, nes tada jos lengviau išsipildo. Tačiau, apklausų duomenimis, ne viską, apie ką svajojame, norėtume įgyvendinti realybėje.

Apklausos rodo, kad net ir tų fantazijų (pavyzdžiui, seksualinių), kurios atrodytų patrauklios, kartais žmonės nenorėtų įgyvendinti, arba jos taptų net traumuojančiu dalyku“, – sako E. Šeputytė-Vaitulevičienė. Be to, jos teigimu, kartais žmonės, panagrinėję savo svajones, nusprendžia, kad gal vis dėlto savęs jose nemato.

– Kaip psichologai apibūdina svajojimą? Kokia tai būsena?

– Įdomu tai, kad atliekami tyrimai ir kalbama apie tokį dieninį svajojimą – angliškai tai vadinama „day dreaming“, o aš sau juokais pavadinau „svajokliavimu“. Jis gana nevalingas ir dieną vyksta labai dažnai. Tyrimai rodo, kad netgi iki 50 proc. laiko mes praleidžiame taip svajokliaudami. Tai nereiškia, kad svajojame apie negyvenamą salą, kur gyvename be jokių rūpesčių. Iš tikrųjų tai pafantazavimas apie praeities, ateities ar net tos pačios dienos įvykius. Pavyzdžiui, vyko kažkoks pokalbis, kuriuo žmogus nelabai patenkintas. Tada jis mintyse kelis kartus tą pokalbį „pragroja“: kaip galėjau pakalbėti, jei kalbėčiau dabar, daug geriau pasirodyčiau ir pan.

Kartais dieninis pasvajojimas žmogų tikrai kažkur nuneša, jis nuo visko atsiriboja. Tai galima pamatyti net iš žvilgsnio: žmogus tarsi nusikelia į gilesnius klodus, negirdi, ką sako kiti, atsiriboja nuo realybės. O tas pirmas atvejis gali būti ir vairuojant, ir su kažkuo kalbantis – tiesiog mintys vis kažkur nukrypsta, o pasvajojimas tėra labai kasdienis ir lengvas. Žinoma, gali būti ir nevaldomas svajojimas ir fantazavimas, šiek tiek linkstantis į sutrikimo pusę, kai žmogui sunku susitelkti, būti čia ir dabar.

– Ar galima sakyti, kad kai kurie labiau linkę svajoti, fantazuoti, pasitraukti iš dabarties?

– Manau, jei darytume tyrimą, pamatytume, kad vieni tam skiria daugiau laiko, daugiau fantazuoja ir valingai, ir nevalingai, nes yra žmonių, kurie tiesiog mėgsta fantazuoti. Pavyzdžiui, gulėti lovoje ir fantazuoti vienam malonus, savaime suprantamas užsiėmimas, o kitam tai neįsivaizduojama. Kita vertus, svajojimas labai priklauso nuo amžiaus, gyvenimo etapo. Kai esi jaunas ir turi daug ateities planų, nusikėlimas į ateitį ir tikslų vizualizavimas, suvokimas, ko nori, yra reikalingas, nes duoda tam tikras gaires, sutelkia ir iš pasvajojimo gimsta akivaizdūs tikslai bei siekiai.

Arba gali būti gynybinis svajojimas: kai nepavyksta savęs realizuoti, kažko trūksta, didelė dalis gyvenimo persikelia į fantazijų, svajonių sferą. Bet tai netikslinga ir kenksminga, nes mažina troškimą gyventi čia ir dabar (juk svajonių pasaulyje yra lengviau, paprasčiau). Taigi šis svajojimas tarsi kompensuojamojo pobūdžio. Jei psichoterapijos metu pasigiliname, kur tos fantazijos nuneša, galbūt randame resursų, bet, žinoma, taip bėgama nuo baimės, atsakomybės, konkrečių veiksmų, sprendimų.

– Užsiminėte, kad svajojimas padeda koncentruoti, keltis ir galų gale įgyvendinti tikslus. Kokie dar gali būti naudingi asmenybei svajojimo padariniai? Kodėl skatintumėte svajoti?

– Kažkaip man pirmiausia norėtųsi pakalbėti apie tas svajones, kurios įkvepia ir, įvardijus norus, troškimus, svajones, paskui išsipildo. Galima tuo pasidžiaugti, tada to pasitikėjimo gyvenimu ir savimi yra daugiau. Svajonės išsipildo, bet žmogus to net nepastebi, kai tai yra neįvardinta. Tikrai juokas juokais, bet taip nutinka.

Dar iš vaikystės kyla įsivaizdavimas, kad svajonė – kažkas tolimo, sunkiai įgyvendinamo, nes vaikas yra labai priklausomas nuo kitų. Mergaitė gali svajoti apie labai gražią lėlę, bet ji negali nueiti ir pati nusipirkti. Todėl nuo konkrečių vaiko veiksmų svajonė yra gana atsieta, nebent to, ko nori, jis labai prašo tėvų. Tačiau vis tiek vaikas priklausomas nuo kitų, todėl tose svajose yra bejėgiškumo. Gal dėl to ir suaugusiam žmogui dažnai sako – ai, tai tik svajonė, tai sunkiai įgyvendinama.

Tikrai nemaža dalis svajonių yra šiek tiek atitrūkusios nuo realybės, bet ne per daug. Kitaip tariant, jos yra įgyvendinamos. Suaugusieji tikrai turi daug daugiau galimybių ir priemonių, gali planuoti savo laiką, veiksmus. Vaikas to negali, jam norisi iš karto visa tai peršokti, mat jis dar neturi „įrankių“, jo mąstymas nėra toks išsivystęs. Ir, žinoma, jo kitokios galimybės ir atsakomybės. Taigi, mes, suaugusieji, tikrai galime pasiekti savo svajonių, kai tik jas įvardijame.

Atsimenu, kai rašiau straipsnį apie svajones, savo pažįstamų, draugų vis klausdavau, apie ką jie svajoja. Nemažai žmonių pirmiausia sako, kad dabar neturi svajonių. Tai skamba liūdnai. Bet tada jų vis tiek nepalikdavau ramybėje, sakydavau – pagalvok, ko dabar norėtum. „Noras“ – kitas žodis, jis arčiau realybės, bet vis tiek į tą pusę. Svajonė daugiau apibendrinta ar išreikšta aiškiu vaizdiniu. Taigi, kai pakalbindavau savo draugus, jų svajonės vis tiek paaiškėdavo. Bekalbėdama jausdavau, kad žmogus atsipalaiduoja, atsiveria ir jam ateina kažkokių idėjų – gal reikėtų padaryti tą, gal tai iš tiesų mano svajonė.

Kartais jiems ateina koks nors vaizdinys, pavyzdžiui, – norėčiau namo prie jūros ir nieko neveikti, knygas skaityti ir maudytis. Kai truputį daugiau panagrinėji, paklausi – o kur yra tas namas, ką veiki gyvenime, kokio amžiaus esi, tada kai kas po truputį atkrinta – gal vis dėlto ne, ne apie tai svajoju.

Kai svajonės labai atitrūkusios nuo realybės, ir pačiam galima atlikti pratimą – o kas esu ten, koks žmogus, kaip jaučiuosi, kaip einu, kokia mano eisena, laikysena... Tai iš tiesų gali atspindėti būseną, kuri dar yra snaudžianti, būseną, kurią ilgimės patirti. Tas vaizdinys – kaip užuomina, kad štai, tai yra įmanoma. Tada galima tai praplėsti – o kada dar ta būseną galiu patirti? Tai irgi truputį nukreiptų svajonės link, nebeliktų atotrūkio tarp įsivaizduojamos – svajojamos tikrovės ir realybės, kurioje esi čia ir dabar, arba kurioje būsi ateityje.

– Žodžiai „svajoti“ ir „fantazuoti“ kartais turi ir neigiamą atspalvį, tarkim, sakoma „ai, tas žmogus svajoklis, skrajoja padebesiais“. Kada svajojimas padeda geriau pažinti save ir savo poreikius, projektuoti tikslus, pildyti norus, o kada jis pavojingas, patologiškas?

– Šiuo atveju žmogui reikia turėti ir savikritikos, ir savistabos ir sugebėti pačiam įvardyti, kiek tai padeda gyventi ir įsijausti į realybę, atrasti savo resursus, įvardyti norus, išsikelti tikslus, kiek mobilizuoja ir motyvuoja gyventi čia ir dabar. Arba reikia sugebėti pripažinti, kad svajojimas nuo viso to tik atitolina, nes, jei realybė sunki, norisi nuo jos pabėgti ir grįžti į svajones. Juk gali būti, kad iš svajojimo į čia ir dabar neparsineši nieko: nei įžvalgų, nei veiksmų, nei energijos, su kuria gali veikti. Jei „grįžęs“ jautiesi depresiškas, visiškai nesugebi susitelkti, atlikti kasdienių darbų arba svajoji labai ne laiku, nebegali kontroliuoti laiko, reikia susirūpinti ir pasakyti „užteks fantazuoti, laikas gyventi“. Mokėti tai sau pasakyti labai svarbu. Jei žmogus mato, kad fantazuoja tikrai labai daug, galbūt vertėtų kreiptis konsultacijos ir panagrinėti, kas jo gyvenime vyksta, kad taip sunku būti čia ir dabar.

– Ar galima sakyti, kad, kuo prasčiau žmogus jaučiasi čia ir dabar, tuo labiau jis linkęs pasitraukti iš dabarties į svajones?

– Galima, bet ne visada. Kad ir keista, kai žmogus jaučiasi prastai, jis taip pat gali fantazuoti, svajoti, tik tas svajokliavimas gali būti su labai neigiamu turiniu. Pavyzdžiui, įsivaizduojama, grįžtama į situaciją, kai nepasisekė, žmogus koneveikia save, įsivaizduoja katastrofiškus scenarijus, kaip gali būti toliau, galvoja, kad nieko gero nebus. Taigi nebūtinai, kai žmogui blogai, jis nunešamas tik į geras svajones – kartais kaip tik turinys būna neigiamas ir destruktyvus.

Tarkim, tyrimai ir apklausos rodo, kad net ir tų fantazijų (pavyzdžiui, seksualinių), kurios atrodytų patrauklios, kartais žmonės nenorėtų įgyvendinti, arba jos taptų net traumuojančiu dalyku. Šiuo atveju įsijungia kiti psichikos veikimo dėsniai: tai, kas yra užslopinta, realizuojama fantazuojant ir suteikia tam tikrą malonumą, atpalaiduoja, bet tai nereiškia, jog žmogus nori, kad tai įvyktų (sakykim, kokia sadomazochistinė fantazija). 

– Ar pati svajojate dažnai?

– Pati svajoju dažnai. Manau, kad apskritai tai tokia žaidybinė erdvė, labai svarbi kasdienybėje. Tai reiškia, kad nesi visiškai pasinėręs į vidinį pasaulį (t. y. nesapnuoji, nemiegi, nesi susitelkęs į kažkokias gilias analizes), bet kartu nesi ir išoriniame pasaulyje: tiesiog leidi sau pabūti su poezija ar pasvajoti, leidi mintims kažkur nuskrieti ir pasižiūri, kur jos nuskriejo, ką apie tai sako, kokią žinutę perteikia čia ir dabar. Tai laikas sau, o ne vien fantazavimas. Svajojimas gali duoti lengvo, laisvo laiko, kai išsilaisvini nuo atsakomybių, nuo visko, ką reikia padaryti, kur suspėti. Yra svarbu turėti tam laiko.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...