captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kas kuria naujus lietuviškus žodžius?

Kai ieškoma pavadinimų neutralesniems, rimtesniems dalykams, emocinių atspalvių stengiamasi vengti, sako Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Bendrojo skyriaus vedėja Aurelija Dvylytė. „Galėtume paminėti „vaizduoklį“. Jį sugalvojo ne kalbininkai, o informatikai. [...] Kalbininkai kaip tik mėgino informatikus perspėti, kad visuomenė gali ir nepriimti šito žodžio“, – prisimena ji.
I. Juodytės (BFL) nuotr.
I. Juodytės (BFL) nuotr.

Kai ieškoma pavadinimų neutralesniems, rimtesniems dalykams, emocinių atspalvių stengiamasi vengti, sako Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Bendrojo skyriaus vedėja Aurelija Dvylytė. „Galėtume paminėti „vaizduoklį“. Jį sugalvojo ne kalbininkai, o informatikai. [...] Kalbininkai kaip tik mėgino informatikus perspėti, kad visuomenė gali ir nepriimti šito žodžio“, – prisimena ji.

„Kodėl kalbininkai vis prigalvoja juokingai skambančių žodžių, kurių žmonės vis tiek nevartoja? Juk kalba – gyvas organizmas, todėl negalima vadovautis prieš šimtmetį sukurtomis taisyklėmis ir pamiršti aktualijas“, – rašo LRT.lt portalo skaitytoja Silvija. Tačiau, anot A. Dvylytės, žodžius kuria ir variantų ieško visi žmonės, tad kiekvienas gali išsakyti savo pastabas ir siūlyti naujus žodžius.

– Naujiems daiktams, reiškiniams pavadinti vis prireikia naujų žodžių. Kaip tie žodžiai atsiranda?

– Reikia pasakyti, kad kuria ir variantų ieško visa visuomenė. Kadangi turime gerai veikiančią Konsultacijų grupę ir Konsultacijų banką, labai greitai sužinome, kas žmonėms aktualu, kokių žodžių trūksta, ką reikia apsvarstyti. Žmonės klausia ir žodžiu, ir elektroniniu būdu. Žinoma, gauname ir pasiūlymų.

Komisijoje yra sudaryta Žodyno pakomisė, kuri ir apsvarsto konsultantų teikiamą medžiagą, informaciją, surinktus žodžius, siūlomus variantus. Žinoma, svarsto ir žodynininkai. Taigi ieškome, tikriname informaciją, kuriami, siūlomi, galvojami žodžiai. Visą informaciją dėl naujų žodžių, atitikmenų teikiame internete ir Konsultacijų banke. Kadangi žmonės reaguoja į sugalvotą ar siūlomą variantą, matome, ar jį priima, ką dar siūlo ir pan. Taigi darbas vyksta nuolat ir, žinoma, su visa visuomene.

– Kodėl taip atsitinka, kad visi gali dalyvauti galvojant naujus žodžius, bet galiausiai vis tiek kalti lieka kalbininkai?

– Turbūt turėtume nusišypsoti. Daugelyje sričių panašiai yra. Jei kas nepatinka, galvojama, kur rasti kaltą ir pasibarti. Kita vertus, matyt, taip vyksta iš inercijos. Žinoma, ir informacijos žmonės ne visada turi. Rastume įvairių priežasčių. Bet manau, kad, kartu dirbant, kartu svarstant, nuomonė pamažu keičiasi.

– Ar žmogus, manantis, kad siūlomas variantas yra netikslus, gali pareikšti savo nuomonę? Ar į ją bus atsižvelgta, ar galima tikėtis atsakymo, komentaro?

– Be jokios abejonės. Galima kreiptis ir tiesiai telefonu, ir rašyti komentarą vlkk.lt svetainėje. Ne vieną įrašą esme patikslinę pagal vartotojų pateiktas pastabas. Kai informacijos neužtenka, nelabai turime pagrindo pildyti, tikslinti ar teikti svarstyti Žodyno pakomisei. Todėl ją kaupiame ir, vos tik gauname pagrįstos, atsiranda pagrindas tą žodį dar kartą svarstyti, ieškoti tinkamesnio varianto.

– Kaip yra nustatoma, ar siūlomas žodis prigijo, ar ne? Pavyzdžiui, kažkada bestseleris buvo siūlomas vadinti „čiumpa“.

– Čia mes dirbame kartu su Kalbos instituto žodynininkais ir vartoseną stebime visi. Ieškome ir vertiname informaciją internete, spaudoje. Žiūrime, kokia informacija ateina per konsultavimo priemones. Tad jos susirenkame nemažai. Jei atitikmuo ne visai limpa ar ne visai prigyja, iš karto gauname daug neigiamų atsiliepimų. Viską fiksuojame ir iš to darome išvadas. Būna, kad tam tikru laikotarpiu labai populiarus žodis netenka aktualumo. Tada jis lieka kažkur sąrašuose, elektroninėje bazėje, kad prireikus žmonės galėtų rasti, bet į aktualesnius šaltinius jis neperkeliauja.

O būna žodžių, kurie lyg ir pasitraukia, bet paskui vėl iškyla. Sakysim, žodis „krembriulė“ buvo užfiksuotas 1996 m. J. Pričinausko žodyne, bet tuo metu, matyt, nebuvo tiek populiarus. Jis išpopuliarėjo vėliau – dabar turbūt nerasime kavinės, kur negalėtume šito deserto paragauti. Kokį penketą metų vyko diskusijos, ar jį adaptuoti, buvo siūlomi lietuviški variantai „degintas kremas“, „plutelė“ ir pan. Paskutiniame svetimžodžių sąraše siūlomas vartoti adaptuotas nekaitomas variantas „krembriulė“, nes matyti, kad lietuviški žodžiai nelabai gijo.

– Atsirado naujų žodžių „liestukas“, „asmenukė“, „tuštutė“. Kai kas mano, kad tokios mažybinės priesagos apskritai panašios į vaikišką vapėjimą.

– Čia rastume ne vieną įvairių požiūrių motyvą. Galų gale tai beribė sociolingvistikos sritis, kur priežasčių gali būti tokių, kokios mums ir į galvą neateitų. Priesagų, ypač mažybinių, vartojimas priklauso ir nuo tarminės aplinkos. Sakykim, mano kolegei žemaitei Linai „Linutė“ atrodo kaip bjauriai skambantis žodis, aš esu vakarų aukštaitė ir man „Linutė“ – labai gražus žodis. Šitos priesagos nusako ir emocinį vertinimą, kuris yra subjektyvus ir individualus.

Kai ieškoma pavadinimų neutralesniems, rimtesniems dalykams, emocinių atspalvių stengiamasi vengti, kad nekiltų asociacijų. Čia galėtume paminėti „vaizduoklį“. Jį sugalvojo ne kalbininkai, o informatikai. Priesaga -uoklis neutrali, bet pats žodis panašus į „vaiduoklį“ ir skamba juokingai. Kalbininkai kaip tik mėgino informatikus perspėti, kad visuomenė gali ir nepriimti šito žodžio.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...