captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sesuo Lidija: į mus žmonės kreipiasi prašydami pabūti advokatėmis

Anksčiau kazimierietės turėjo eiti į žmones, o dabar atvirkščiai – ypač daug žmonių ateina pas mus, sako Pažaislio vienuolyno sesuo Lidija. „Žmonės kartais klausia, kodėl mes nuolat šypsomės. Reikia nebūti vartojimo auka – suspausto, supresuoto laiko, kuris vadinamas pinigais, auka. Pirmiausia reikia mokėti sustoti ir eiti su gyvenimu [...]. Čia laikas kažkaip ištirpsta, yra kitoks. [...] Tai, kas buvo juoda, gali tapti balta. Taip ir čia: nesitikėjai, kad įvyks stebuklas, bet jis įvyko“, – pasakoja ji.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Anksčiau kazimierietės turėjo eiti į žmones, o dabar atvirkščiai – ypač daug žmonių ateina pas mus, sako Pažaislio vienuolyno sesuo Lidija. „Žmonės kartais klausia, kodėl mes nuolat šypsomės. Reikia nebūti vartojimo auka – suspausto, supresuoto laiko, kuris vadinamas pinigais, auka. Pirmiausia reikia mokėti sustoti ir eiti su gyvenimu [...]. Čia laikas kažkaip ištirpsta, yra kitoks. [...] Tai, kas buvo juoda, gali tapti balta. Taip ir čia: nesitikėjai, kad įvyks stebuklas, bet jis įvyko“, – pasakoja ji.

Anot sesers Lidijos, stebuklas yra savotiškas ženklas: jeigu jį prakalbini, stebuklas įvyksta: „Bet kad pastebėtų ženklus, pirmiausia žmonės turi žinoti tam tikras taisykles. Juk ir vairuodami turime pažinti kelio ženklus. Lygiai taip pat ir su evangeliniais dalykais. Kaip gali tai atsitikti, jei žmogus Evangeliją pažįsta tik adaptuotą (per „Da Vinčio kodą“, dar per kažką), bet netikrą.“

– Kas žmones traukia į Pažaislį?

– Ko gero, į Pažaislį traukia brangiausias dalykas – Gražiosios Meilės Motinos paveikslas. Jis ypač traukia piligrimus, žmones, kurie turi bėdų, vargų ir, žinoma, nori pasimelsti už šeimą. Iš įvairiausių pasaulio kampelių čia atklysta pabūti turistai. Galbūt net nejučiomis Dievas kažką suvedžioja gerąja prasme – žmogui, matyt, to reikia, nors jis pats ir nesuvokia. Atėjęs, pabuvęs, nurimęs, jis pradeda ieškoti santykio su pačiu savimi, o paskui ateina jau ir kitas lygmuo – ieškoti santykio ir su Dievu. Bet pirmiausia žmogus turi atrasti santykį pats su savimi, atsakyti į klausimą, kas aš esu, koks aš esu... Žinoma, žmones čia, pas mus, atveda ir tam tikros savanorystės tradicijos.

– Iš tikrųjų tik užėjusi į vienuolyno teritoriją, mačiau medyje besidarbuojančius kelis vyrus.

– Turime tokią tradiciją – atvažiuoja keletas vyrų genėti medžių, nes pačioms tris sodus nugenėti būtų sudėtinga. Paprasčiausiai tie žmonės jaučia malonumą darydami gera. Kaip yra pasakyta ir Šventajame Rašte – nebūk vien ėmėjas, būk ir davėjas. Jie patys sako, kad, tai darydami, iš tiesų prisipildo gerumo. Gražu žiūrėti: pavyzdžiui, Simonas čia kiekvieną pavasarį anksčiau važiuodavo pats, o dabar jau atsiveža sūnų, kuriam 10 metų, nes nori ir jį išmokyti elgtis su medžiu, ir pabūti ramybėje, ir tarnystės. Juk vertybės, kurias gauname iš šeimos, mus lydi per visą mūsų gyvenimą.

– Pažaislis – vieta, kuri traukia ne tik tikinčiuosius. Prisiminkime kad ir Pažaislio muzikos festivalį, kai kiemelyje būna tiek žmonių, kad nebelieka laisvos vietos.

– Sakyčiau, ši vizija vienuolyną lydi dar nuo vienuolyno fundatoriaus ir įkūrėjo Žygimanto Paco laikų. Pažaislis – vieta, kur visą laiką yra ir tyla, ir garsas, nes tai barokinė architektūra, barokinė filosofija. Manyčiau, nuo pat pradžios buvo sumanymas, kad čia turėtų būti visko. Kaip mes juokaujame, galime vienuolyną dalinti ir į horizontalę, ir vertikalę: tai vieta, skirta tylai, ir vieta, skirta garsui. Žmonės čia ateina pasiklausyti šiek tiek kitokios muzikos. Kita vertus, kai žaidžia garsas ir tyla, žmogui kažkas įvyksta. Arba jis pradeda bambėti nuo nesusivokimo, arba tiesiog leidžiasi iš vieno kelio į kažkokį kitą takelį. Pažaislio muzikos festivalio paprastai turime keturis koncertus, ne daugiau. Vienas – tik sakralios muzikos bažnyčioje, paskui – didžiajame kieme atidarymas, uždarymas. Dar būna tautinių švenčių ar panašiomis intencijomis surengtų renginių.

Šiandien rekolekcijų namuose, kuriuos mes turime nedidukus, yra ir jaunimo, kuris kitaip išgyvena gavėnios laiką. Gavėnia jau yra įsibėgėjusi. Šios 40 dienų taip pat yra skirtos atsiversti, tapti nauju žmogumi. Per tą gavėnios kelionę žmonės irgi ateina pabūti šitoje vietoje, stabtelėti.

– Papasakokite plačiau apie savo veiklą, juk turite ir piligrimų namus, ir muziejų. Kas vyksta už vienuolyno sienų ne per šventes?

– Vyksta tiesiog kasdienis gyvenimas. Prie kasdienybės vartų ateina įvairiausių žmonių. Vienuolynų misija, širdis, kaip sakoma bažnyčios, – būti, budėti, melstis už žmones. Mūsų vienuolijos prigimtis būtent apaštalinė. Visa ši vieta, kaip ir Pažaislis, skirta kontempliatyviajam vienuolynui, bet Dievas nusišypso ir kitaip. Kažkada vienuoliai kamalduliai nenorėjo, kad čia būtų moterų. Matote, XXI a. ne tik gyvena, bet ir vienuolyno šeimininkės moterys. Anksčiau kazimierietės turėjo vien tik eiti į žmones, nes tada pati vienuolyno charizma truputėlį kitokia, bet dabar atvirkštinė situacija – ypač daug žmonių ateina čia, pas mus. Esame pasiruošusios sutikti kiekvieną atėjusį, o jų yra labai įvairių. Ir tie, apie kuriuos jau truputėlį kalbėjome, ir narkomanai, ir pasimetę savo šeimos gyvenime žmonės – ne vien tie, kurie tikslingai ateina per maldos laiką. Pasikalbėti su seserimis ateina įvairiausių profesijų ir patirčių žmonės. Ir emigrantai pas mus sugrįžta. Tarkim, žmogus išvažiuoja į Airiją, Angliją, dirba, dirba, dirba ir pradeda jausti, kad byra šeima...

Viena moteris turėjo skristi į užsienį, bet staiga viską permąstė ir sako – pačios kojos atnešė mane į Pažaislį, net nesuvokiu kodėl. Žinoma, buvo tam tikrų sąlygų: palikti kompiuterį, išjungti mobiliuosius telefonus, jei kažkam labai reikės ją rasti, nurodyti telefoną. Ji turėjo keturias dienas stabtelėti, pakalbėti. O atsisveikindama pasakė, kad per tas dienas padarė tiek, kiek nepadarė per 20 metų. Tai pirmiausia vidinis procesas. Taigi tokių žmonių irgi turime. Tarkim, ateina vaikinas, jaunas narkomanas, ir sako – tiesiog atėjau į svečių namus, nes supratau, kad man reikėtų pagalbos, aš norėčiau keisti gyvenimą. Juos taip pat reikia nukreipti. Narkomanams padeda ir broliai Panaroje, ir Petrašiūnuose esantys kapucinai turi specialius namus, kur žmonės vaduojasi nuo priklausomybių. Tiesiog reikia padėti žmogui tame kelyje atrasti takelį.

Žmonės ateina ir prašyti seserų maldos. Mes kartais juokaujame, kad ateina mūsų paprašyti pabūti advokatėmis. Žmogus intensyviai ieško darbo ir tiki seserų malda... Kasdienybė tokia, kad dažniausiai prašo melstis už išvažiavusius, sergančius, laukiančius šeimos pagausėjimo. Vyresnio amžiaus seserys visą laiką turi labai daug darbo, nes maldos intencijų labai daug.

– Kokia dar pagalba galima?

– Žmogui reikia nebijoti pripažinti savo silpnumo. Viskas prasideda tada, kai žmogus pripažįsta, kad yra silpnas ir kad jam reikia pagalbos iš aukščiau. Kai atiduodi žmogiškai neįveikiamus dalykus, jie pamažu lengvėja. Kartais pasauliui nesuvokiamas dalykas, kaip galima taip imti ir pasitikėti Dievu. Tačiau bet kokiam žingsniui reikia avantiūros, net tam tikros avantiūros išmokti pasitikėti ir Dievu. Žmogui dažnai reikia pasakyti – jei nepaleisi savo bėdų, jei neatiduosi jų Dievui, nieko nepadarysi. O kai širdis iš tiesų bus laisva priimti tą pasitikėjimą, lauk šviesos. Yra daug tokių dalykų, kurie priimami tikėjimu, ne vien racionaliu protu.

– Paprastai esame labai nekantrūs, norime pokyčių čia ir dabar.

– Taip, tai vartotojų kartos bruožas. Suvokęs, kad vien vartojimas niekuo negali padėti, žmogus pradeda ieškoti ir to, kas galbūt atrodytų ir nesąmoninga. Žmonės kartais klausia, kodėl mes nuolat šypsomės. Reikia nebūti vartojimo auka – suspausto, supresuoto laiko, kuris vadinamas pinigais, auka. Pirmiausia reikia mokėti sustoti ir eiti su gyvenimu, kuris yra duotas. Čia laikas kažkaip ištirpsta, yra kitoks. Todėl žmonės ateina pabandyti to kitokio laiko, būti pagauti. Kaip ir pats Pažaislis – jei jis pagauna, tai ir neša.

– Teko skaityti, kad šypsena reiškia tai, kad tai, ko galėjo nebūti, yra.

– Tai, ko galėjo nebūti, yra. Tai, kuo tu netikėjai, iš tiesų yra. Tarsi perfrazuojama Evangelija – Jūsų pasakymas savotiškai yra evangelinė tiesa. Tai, kas buvo juoda, gali tapti balta. Taip ir čia: nesitikėjai, kad įvyks stebuklas, bet jis įvyko.

– Ar žmonės tiki stebuklais?

– Viena mūsų sesuo labai gražiai sako „kiek tiki, tiek turi“. Stebuklas yra savotiškas ženklas. Jei tą ženklą prakalbini, jis kalba – stebuklas įvyksta.

– Kaip ženklą atpažinti, kaip nenurašyti jo prie smulkmenų, atsitiktinumų?

– Žmonės ženklus pradeda skaityti tik tuomet, kai mato labai regimus vaisius. Tarkim, tai buvo ženklas, žmogus apie tai negalvojo, o paskui tas įvykis atsitiko realybėje. Dažnai žmonės ateina ir sako, kad pradeda savo gyvenime pastebėti ženklus. Bet kad pastebėtų ženklus, pirmiausia žmonės turi žinoti tam tikras taisykles. Juk ir vairuodami turime pažinti kelio ženklus. Lygiai taip pat ir su evangeliniais dalykais. Kaip gali tai atsitikti, jei žmogus Evangeliją pažįsta tik adaptuotą (per „Da Vinčio kodą“, dar per kažką), bet netikrą. Tad, kad atpažintum ženklą, pirmiausia turi augti ir pats norėti.

– Kokios „kelių eismo“ taisyklės galioja čia?

– Pirmiausia – norėti būti atviram. Atviram sau ir atviram aplinkai. Jei žmogus yra atviras, ir Dievas pamažu pradeda rodyti savo ženklus, kad jis tikrai yra čia. Kaip gali su juo pradėti kalbėtis, jei nenori kalbėtis. Tos savotiškos kalbos net nenorime mokytis. Kelio ženklai pirmiausia yra kalbos ženklai. Vis dėlto kiekvienas turi savo kelią.

– Ar daug savo kelio ieškančių piligrimų į svečių namus atvyksta ilgesniam laikui?

– Kas yra daug? Jei kalbame apie evangelinius dalykus, ir dėl vieno žmogaus reikia tam tikrų pastangų – džiaukis, jei laimėjai ir vieną. Bet jei kalbame apie skaičius, žmonių tikrai yra daug. Tarkim, rekolekcijų namai visi laiką pilni, bruzda. Piligrimų daugiau vasarą, žiemą atvyksta pavieniai maldininkai. O vasarą jie visi susimaišo vienas su kitu, tada daug ir turistų. Kartais dvasios piligrimais galima pavadinti net tuos, kurie atvažiuoja į dailės plenerus – žmonės 10 dienų tapo tyloje. Tada prasideda jų dvasinė piligrimystė. Jie ima galvoti apie teologines paskaitas ir kad galėtų tapyti tomis temomis, nori gilintis į tai. Taigi visko sudėlioti į vienus rėmus tikrai neįmanoma.

– Kiek šiuo metu čia yra seserų kazimieriečių?

– Šiuo metu Pažaislyje mūsų 19. Kai kartais klausia, koks mūsų amžiaus, sakau „18 ir daug dienų“. Jis yra nenusakomas – nuo 30 beveik iki 100. Be kita ko, virtuvėje dirba dvi mūsų seserys, kurių vienai jau per 90 metų, kitai – per 80, bet niekas tokio skanaus kugelio neiškepa. Vyrai, kurie geni sodus, sako, kad vien dėl kugelio verta pas mus atvažiuoti, nes niekur tokio skanaus nevalgo. Giriuosi, bet kadangi tai mano seserys kepa...

– Taigi ir vienuolėms svarbu maistas ir kūnui – ne tik sielai.

– Tai pirminiai poreikiai, kuriuos reikia patenkinti. Kasdienybės sriubą verdame ir tiesiogine prasme.

– Užsiminėte apie kasdienybės sriubą. Koks būtų geros, maistingos, skanios kasdienės sriubos receptas?

– Turbūt turite omenyje dvasinį kasdienį maistą? Svarbiausias pamatas – bet kuriose situacijose išlikti vaiku. Jei nebus vaikiško džiaugsmo, nebus kasdienės nuostabos paprastais dalykais, kasdienybės sriubos skonio ir nepajusime. Parskrido pirmi paukščiai, apsigyveno inkiluose – tai vienas kasdienybės sriubos priedas. Mes juokiamės, kad turime problemą, nes paukščiai pas mus kitokie. Turime didžiulį kompostyną, ten jie prilesa visko, o paskui į savo angas netelpa. Taigi būti vaiku visose situacijose ir mokėti džiaugtis, patirti kasdienę nuolatinę nuostabą yra pagrindinis dalykas. Ir, žinoma, meilė. Kaip reikia druskos, taip reikia meilės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...