captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kai privilegijuotų Rusijos interesų nebepaisoma

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasakoja, kad buvo metas, kai Rusijos nenoras, jog Baltijos valstybės prisijungtų prie NATO, Vakarams atrodė rimta kliūtis.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasakoja, kad buvo metas, kai Rusijos nenoras, jog Baltijos valstybės prisijungtų prie NATO, Vakarams atrodė rimta kliūtis.

Pasak ministro, situaciją pakeitė Rugsėjo 11-ąją Jungtinėse Valstijose įvykdytas teroro aktas, kuris JAV paskatino ieškoti net mažiausių sąjungininkų paramos.

„Rusija įsivaizdavo, Baltijos šalyse ji turi privilegijuotus nacionalinius interesus ir niekas neturi teisės į juos kėsintis. Visa buvusios Sovietų Sąjungos teritorija buvo laikoma privilegijuotų interesų zona, nepaisant fakto, kaip kas pateko į tą Sovietų Sąjungą. Tai, suprantama, mūsų ambicijos įstoti į NATO kai kam atrodė geopolitinė katastrofa. Tai buvo tiesiog neįmanomas dalykas“, – interviu DELFI sakė L. Linkevičius, kuris lemtingais 2004-aisiais ėjo krašto apsaugos ministro pareigas.

– Rusijos veiksmai Krymo pusiasalyje privertė lietuvius apsidžiaugti, kad Lietuva yra NATO narė. Tačiau įsivaizduokime, jog nesame Aljanso nariai. Kokia šiuo metu būtų Lietuvos padėtis tarptautinėje arenoje?

– Pasakysiu keliais sakiniais. Situaciją puikiai iliustruoja Gruzija, kai 2008 m. buvo okupuota jos teritorijos dalis. Pietų Osetija ir Abchazija ir po šiai dienai yra okupuotos, tose teritorijose kuriama tam tikra karinė infrastruktūra. Turime neseną pavyzdį ir Ukrainoje, kai buvo okupuotas Krymas.

Tai šitie pavyzdžiai rodo, koks yra skirtumas, kai šalis yra NATO narė ir turi patikimas bei tvirtas saugumo garantijas ir kai tų garantijų nėra. Tada belieka kliautis diplomatinėmis ir kitokiomis įmanomomis priemonėmis, kad procesas būtų sustabdytas. Bet net ir dabar negalime teigti, kad jis sustabdytas.

– Jūsų nuomone, ar tuo atveju, jei Lietuva nebūtų NATO narė, jai grėstų tiesioginė karinė intervencija?

– Ne, to nemanau, kad tiesiogiai grėstų, bet negalėčiau atmesti.

– Krymo krizė pademonstravo, kad po Šaltojo karo laikų išlikusi tarptautinė sistema nėra pajėgi susitvarkyti su iššūkiais. Pavyzdžiui, ta pati Jungtinių Tautų Saugumo Taryba iš esmės nėra pajėgi priimti jokio konkretaus sprendimo krizių atvejais, prisiminkime Kosovą, Siriją. Jūsų nuomone, gal mes pasaulyje artėjame prie dar didesnių pokyčių, gal keisis tarptautinės struktūros?

– Aš manau, kad apie tai reikia labai rimtai susimąstyti, ypač, kai žinome, kad Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos, kurios nariais mes esame ir dar būsime dvejus metus, paskirtis yra saugoti taiką pasaulyje bei imtis visų įmanomų priemonių užkirsti kelią naujiems regioniniams konfliktams.

Kai viena nuolatinė Saugumo Tarybos narė, kuri turi veto teisę, pati imasi agresijos veiksmų, mes tikrai atsiduriame aklavietėje. Tada Saugumo Taryba ne tik kad negali organizuoti intervencijos kaip taikos palaikymo operacijos, bet ji netgi nepajėgi priimti rezoliucijos, kuri pasmerktų šiuos veiksmus, nes tam reikia visų Saugumo Tarybos narių, ypač nuolatinių, sutikimas.

Toks pavyzdys apnuogina situaciją: mes atsiduriame padėtyje, kai esame suvaržyti, tarptautinės teisės sistemai tai didžiulis iššūkis. Priminsiu krizę Gruzijoje 2008 m. ar 1999 m. situaciją Kosove, kai labai ilgą laiką tęsėsi krizė Kosove, vyko albanų tautos genocidas, tačiau tam nebuvo galima užkirsti kelio, nes nebuvo aiškios Jungtinių Tautų rezoliucijos. Ir tada įsijungė NATO neturėdama aiškios Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcijos.

Pastarasis pavyzdys Kryme irgi rodo, kad su tarptautinės taikos palaikymo sistema turime problemų.

– Kovo pabaigoje Briuselyje vyko forumas, kuriame dalyvavo Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, Italijos užsienio reikalų ministrė Federica Mogherini ir buvęs Pasaulio banko prezidentas, investicinio banko „Goldman Sachs“ patarėjas Robertas Zoellickas. Estijos valstybės vadovas teigia, kad Rusija yra tipiška XIX amžiaus valstybė, kuri laikosi ant trijų piliorių: stačiatikybės, autokratijso ir nacionalizmo, kai tuo tarpu Europa tarsi gyvena postmoderniame pasaulyje, dievindama Jacques Derrida, ir praranda valią veikti. Ar jūs sutinkate su tokiu vertinimu?

Aš įžvelgčiau ir tokią grėsmę, manau, kad turėtume atsigręžti į vertybes, į ištakas ir pamatyti problemą laiku, o ne tada, kai kažkas jau vyksta nepageidautino. Tokiu atveju tampa sudėtinga rasti priešnuodžius ir sustabdyti tai, kas vyksta. Kas vyksta dabar, tikrai buvo galima pamatyti kur kas anksčiau, jeigu būtume laiku įvertinę situaciją, laiku sureagavę. Viena iš išvadų būtų, kad nebuvo išmoktos tam tikros pamokos iš praeities.

– Ką jūs turite omenyje?

– Paimkime pavyzdžiu tą patį Gruzijos karą. Kai jis įvyko, Rusija buvo pasmerkta, buvo raginimų sustoti, pakeisti poziciją, vertinimus, bet niekas nebuvo pakeista, niekas nebuvo peržiūrėta ir, kaip minėjau, dalis Gruzijos teritorijos liko okupuota. O mūsų raginimai buvo pamiršti.

Viską nulėmė pragmatiniai interesai, nes vis tiek reikia bendrauti, bendradarbiauti, yra ekonominiais interesai, kitos priežastys. Ir patys būdami nenuoseklūs nebuvome iki galo principingi. Jeigu ir dabar tarptautinės organizacijos kaip Europos Sąjunga ir kitos nesielgs principingai, tai mes vėl turėsime tą pačią situaciją, todėl neturėtume labai stebėtis, kad atsiras dar kažkoks atvejis – Padniestrėje ar kažkur kitur. Ir jau tada tikrai turėtume pažvelgti patys į save, ar mes nuoseklūs ir darome taip, kaip deklaruojame.

– Kai Lietuva stojo į NATO jūs buvote krašto apsaugos ministras. Mums tapus Aljanso nare buvo gana garsiai kalbama, kad kada nors NATO narėmis galėtų tapti ir Ukraina bei Gruzija. Gal galite palyginti, trukdžius stoti į NATO Lietuvai ir šioms šalims?

– Mes eidami tuo integracijos keliu neturėjome jokių pažadų, kad mūsų kelias bus sėkmingas, neturėjome jokių garantijų. Priešingai, ne kartą esu girdėjęs iš mūsų dabartinių sąjungininkų, kad mes niekada nebūsime NATO nariai, tiesiog niekada. Buvo aiškinama, kad yra tokia geopolitinė situacija, interesai yra platesni, ne tik mūsų, todėl tai netikslinga. Tokių dalykų buvo.

Todėl žodžiais ir politinėmis deklaracijomis Gruzijos padėtis tikrai yra geresnė, nes NATO viršūnių susitikimo dokumentuose nuo pat 2008 m. yra parašyta, kad Gruzija bus NATO narė. Todėl dėl tikslo abejonių nėra. Aišku, iškart kyla klausimas, kada tai bus, ir į tai atsakyti žymiai sunkiau. Bet aš kalbu apie patį pažadą – mes tokio neturėjome.

Mes taip pat neturėjome Lietuvos ir NATO komisijos, tuo metu Gruzija tokią komisiją turi. Kai pradėjome dirbti, mes neturėjome ir tokio aiškaus bei struktūruoto bendradarbiavimo plano, kad galėtume sulaukti Aljanso patarimų, kaip mums vystyti saugumo sistemą, kariuomenę. Gruzija visa tai turi, yra aiškus, struktūruotas veiksmų planas bei grįžtamasis ryšys iš Aljanso.

Taigi iš esmės lieka politinis sprendimas. Viską nulems įvairios subjektyvios, netiesioginės priežastys. Todėl mes gruzinams ir sakome: Lietuva neturėjo tokių pažadų, bet ėjo motyvuotai ir sulaukė to momento, kai buvo pakviesta, todėl ir jūs turėtumėte mažiau dūsauti.

– Kokios tuo metu buvo pagrindinės kliūtys Lietuvai?

– Kliūtys buvo buvo esminės. Rusija įsivaizdavo, Baltijos šalyse ji turi privilegijuotus nacionalinius interesus ir niekas neturi teisės į juos kėsintis. Visa buvusios Sovietų Sąjungos teritorija buvo laikoma privilegijuotų interesų zona, nepaisant fakto, kaip kas pateko į tą Sovietų Sąjungą. Tai, suprantama, mūsų ambicijos įstoti į NATO kai kam atrodė geopolitinė katastrofa. Tai buvo tiesiog neįmanomas dalykas.

Toks kategoriškas Rusijos prieštaravimas kai kam darė įspūdį ir labai ilgai – iki pat 2002 m. Gal pasakysiu kitaip, tai tęsėsi iki rugsėjo įvykių JAV, kai 2001 m. rugsėjo 11 d. įvyko teroro aktas. Pasaulis ir Jungtinės Valstijos pamatė, kad kovojant su tokiomis grėsmėmis, kaip terorizmas, kiekvienos šalies indėlis yra svarbus.

Manyčiau, kad būtent Jungtinių Valstijų politinis apsisprendimas ir atsakomybės prisiėmimas nulėmė, kad pasikeitė ir kai kurių kitų sąjungininkų nuomonė. Ir tada 2002 m. Prahos viršūnių susitikime buvome pakviesti į NATO.

Dar prieš tai buvo prezidento George W. Busho kalba Rotušės aikštėje, kur jis pasakė žodžius, kad tas, kas pasirinks Lietuvą savo priešu, bus ir Jungtinių Valstijų priešas. Tie žodžiai dabar iškalti ant sienos kaip atminimas.

Tiems, kas abejojo, tęsinys G.W. Busho žodžiams yra viceprezidento Joe Bideno vizitas. Kai iškyla grėsmė mūsų regionui, Amerikos viceprezidentas nedelsdamas atvyko ir pakartojo tą patį – JAV rimtai žiūri į savo įsipareigojimus ir gins Baltijos šalis su NATO. Mes patys buvome liudininkai, kai virš Baltijos šalių buvo sustiprina oro policijos misija. Tas buvo padaryta nedelsiant.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...