captcha

Jūsų klausimas priimtas

Valdantieji nesureikšmina prezidentės kritikos dėl „savų“ kišimo į svarbius postus: „Taip daro visi“

Prezidentė savo metiniame pranešime aiškiau nei bet kada pasisakė apie užsienio politiką. Pagaliau pasakė, kas yra Lietuvos sąjungininkai, nors Lenkija paminėta tik kitų šalių kontekste, ne kaip strateginė partnerė. Pokalbis apie šalies vadovės metinį pranešimą LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ su Seimo vicepirmininku Gediminu Kirkilu, Darbo partijos frakcijos Seime seniūnu Vytautu Gapšiu ir Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu.
B. Barausko (BFL) nuotr.
B. Barausko (BFL) nuotr.

Prezidentė savo metiniame pranešime aiškiau nei bet kada pasisakė apie užsienio politiką. Pagaliau pasakė, kas yra Lietuvos sąjungininkai, nors Lenkija paminėta tik kitų šalių kontekste, ne kaip strateginė partnerė.

Pokalbis apie šalies vadovės metinį pranešimą LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ su Seimo vicepirmininku Gediminu Kirkilu, Darbo partijos frakcijos Seime seniūnu Vytautu Gapšiu ir Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu.

– Prezidentė paminėjo vieną oligarchinę grupę – buvusį „Rubicon“, dabar „Icor“. Kaip tai vertinate, pone Kirkilai?

– Aš manau, kad atskirų kompanijų nereikėtų minėti, bet kad monopolistai šiame sektoriuje yra įsigalėję – tai faktas. Reikia kalbėti apie principinį klausimą, nes dabar atrodo labai subjektyvi pozicija. Monopolis – problema visur, ne tik Lietuvoje. Bet, žinoma, mums tai labai jautri tema, nes tai iš esmės yra socialinė tema – šiluma. Galimybė galbūt grąžinti monopolį į valstybės reguliavimą, manau, yra teisinga mintis.

– V. Gapšys: aš vertinčiau principingai. Jeigu monopolis, kaip prezidentė sakė, apiplėšinėja Lietuvą ir Lietuvos gyventojus, tuomet tokios įmonės turėtų būti atiduotos į teisėsaugos rankas. Prezidentei aš iš karto siūlyčiau pagalbą. Ji paminėjo biokuro supirkimo kainas – tai iš tikrųjų yra problema. Aš esu kreipęsis į valstybinę kainų ir energetikos komisiją, kad ji pateiktų duomenis, kokios yra sudarytos biokuro pirkimo sutartys. Paaiškėjo, kad didelė dalis įmonių nenustatinėja biokuro energetinių verčių, t.y. gauna biokurą su neaiškia verte. Tai yra didelė korupcinė landa. Esu pasiruošęs prezidentei duoti šiuos duomenis ir laukčiau iš jos papildomų sprendimų. Juo labiau, kad valstybinei kainų ir energetikos komisijai formuojant vadovybę, Prezidentės žodis ne paskutinis.

– Pone Masiuli, jūs pritartumėte prezidentės žodžiams, kuri skambėjo taip: „šilumos ūkio gražinimas į valstybės rankas“? Suprantu, čia kalbama apie du dalykus. Pirma, vadinamųjų koncesijos sutarčių nutraukimas. Antra, šilumos įmonių perdavimas iš savivaldybių, nes tos įmonės ne privatizuotos, o tik išnuomotos,  į valstybės rankas.

– Pirmiausiai noriu pasakyti, kad prezidentė turbūt primą kartą per penkerius metus savo pranešime pagaliau konkrečiai įvardino, ką ji turi omeny kalbėdama apie monopolius ir oligarchinį verslą. Dabar įvardino vieną, galbūt ateityje pasakys ir kitus. Antras dalykas yra tai, kad pirmą kartą buvo labai aiškiai atskirtas socialiai atsakingas, skaidrus verslas, kuris, kaip pastebėjo prezidentė, taip pat yra vienas iš šalies saugumo ir gerovės garantų.

Prezidentė visada buvo kalama prie kryžiaus, kad esą yra nusiteikusi prieš visą verslą. Dabar pamatėme labai aiškų atskyrimą. Kalbant apie šilumos ūkio pertvarką, aš manau, kad problema įvardinta labai teisingai, bet sprendimo būdai, kurie yra siūlomi, nebūtinai šilumos ūkį padarys efektyvesnį. Jeigu valstybė perims iš savivaldybių šilumos ūkio įmones, tai nebūtinai reiškia, kad šilumos kainos kris ir paslauga bus kokybiškesnė. Galiu pateikti tos pačios Klaipėdos miesto savivaldybės pavyzdį , kur šilumos tinklų šimtaprocentinė savininkė yra savivaldybė ir ten nėra jokių didelių problemų. Šilumos kaina Klaipėdos mieste yra viena mažesnių visoje Lietuvoje. Kitaip tariant, pačios savivaldybės gali efektyviai tvarkytis su šilumos įmonėmis. Manau, geriausias sprendimas būtų – tam tikros konkurencijos įvedimas superkant šilumą. Reikia atskirti šilumos tinklus nuo šilumos gamybos. Šilumos tinklai, kaip infrastruktūra, turi likti savivaldybės rankose, o šilumos gamyba, lygiai taip pat kaip elektros sektorius, gali užsiimti tas, kas nori. Tokiu atveju savivaldybė galėtų pirkti iš to, kas pigiausiai ją pagamina.

– Pone Kirkilai, turbūt gerai pamenate, kai 1996 m. šilumos ūkis buvo atiduotas savivaldybėms su šimtamilijoninėmis skolomis. Vien Vilniuje skola buvo apie pusę milijardo litų. Sistemos atidavimas į valstybės rankas turbūt tikrai nėra efektyvaus valdymo garantas, kaip manote?

– Sutinku. Kitas dalykas, jeigu mes norime mažesnių šilumos kainų ar kad žmonės iš principo mokėtų mažiau, reikia rimtai užsiimti daugiabučių renovacija. Mes turime mažiau naudoti ir turime neleisti šilumininkams veikti taip, kad būtų trukdoma renovacijai. Tai yra esminiai punktai. Kodėl tiek daug buvo skolų? Nes šildėme namus atvirais langais.

– Artūras Zuokas sako, kad prezidentės raginimas perimti šilumos ūkį į valstybės rankas yra susijęs su tuo, kad didieji miestai jau yra pasitvirtinę programas didinti biokuro naudojimą. Anot A. Zuoko, tai prieštarautų prezidentės interesams ar siekiui maksimaliai apkrauti suskystintųjų dujų terminalą.

– E. Masiulis: absoliuti nesąmonė. Artūras Zuokas ne kartą yra pasižymėjęs kaip „Rubicon – Icor“ grupės advokatas. Manau, Vilniaus savivaldybės pavyzdys diskredituoja galimybes pritraukti privatų verslą į šilumos ūkį. Sąlygos, kuriomis atėjo koncesininkas, buvo nepalankios. Koreguoti sutarties įsipareigojimus savivaldybės turi, tačiau klausimas, ar visada užtenka politinės valios.

– Kitas dalykas, apie kurį kalbėjo prezidentė – kritika valdantiesiems dėl savų žmonių brukimo į valstybės įstaigų vadovų kėdes. Pone Gapšy, suprantu, kad pirmiausiai tai taikoma jūsų partijai, nes daugiausiai paminėta organizacijų, kuriose jūsų partija turi tiesioginę politinę įtaką. Ką jūs galite atsakyti?

– Aš iš karto paklausiau švietimo ir mokslo ministro dėl Europos socialinio fondo. Jis man pasakė, kad ten nėra nė vieno „darbiečio“. Ką aš galiu atsakyti, jūs patys spręskite. Jeigu nėra nė vieno įdarbinto, vadinasi, prezidentę kažkas suklaidino.

– Buvo bandymų pakeisti Povilą Česonį, bet pertvarka atidėta.

– Man parodykite, kur buvo bandymas jį pakeisti. Buvo bandoma pakeisti įstatus. Kalbėjome apie tai, kad tie įstatai keisti dėl problemų struktūroje, bet vadovas nepasikeitė.

– Nacionalinės mokėjimų agentūros vadovas, suprantu, ne partinis, bet su kažkuo susijęs?

– Jis tikrai ne partinis ir aš nežinau su kuo jis susijęs. Galiu viena pasakyti – taip, teko girdėti, kad šiam konkursui buvo bandoma daryti įtaką. Tai girdėjau ne iš ministro, bet kitų asmenų. Bet jeigu įvardinčiau kas bandė daryti tą įtaką, tai karštas mikrofonas atsidurtų kitoje barikadų pusėje.

– Ką jūs turite omeny? Prezidentė darė įtaką?

– Nenoriu plėtoti šios temos. Pasakiau tai, ką aš girdėjau. Esu klausęs ministro, ar NMA vadovas yra kaip nors susijęs su Darbo partija, man ministras atsakė, kad ne. Jis nėra partijos narys ir su mumis jokios veiklos nevykdo. Aš jo gyvo nesu matęs.

– E. Masiulis: žinoma, galima dabar visaip tą uodegą sukti, bet galiu pasakyti labai konkrečiai. Europos socialinio fondo agentūroje iš 6 valdybos narių 4 pateikė jūsų partijos deleguoti ministrai: 2 socialinės apsaugos ir darbo ministrė ir 2 švietimo ir mokslo ministras. Visi jie 4 yra Darbo partijos nariai. Paskutinę akimirką šis procesas buvo sustabdytas dėl to, kad žiniasklaida pradėjo viešinti šį atvejį. Todėl vaidintų šventų ir sakyti, kad nebandote „paimti“ šių pozicijų – nereikėtų.

– Pone Masiuli, bet ar vyksta kas nors netikėto? Jūs gi buvote ministru, žinote, kokiomis aplinkybėmis Eugenijus Gentvilas tapo Klaipėdos uosto vadovu. Jūsų vaikystės draugas ponas Vaišvila tapo Vilniaus oro uosto vadovu. Tai turbūt irgi lygiai tokie patys priekaištai?

– Labai svarbu yra žmogaus kompetencija. Kitas dalykas – kas dabar galėtų apkaltinti Eugenijų Gentvilą plovus pinigus Klaipėdos uoste? Manau, priešingai. Vadovaujant Gentvilui Klaipėdos uostas pakankamai gerai susitvarkė ir žymiai skaidriau pradėjo veikti. Prezidentė savo metiniame pranešime taip pat kalbėjo ir apie kitus sprendimus, kad netgi profesinių mokyklų vadovai, ar kultūros centrų vadovai „kišami“ savi. Yra nusileidžiama net iki tokio lygio. Manau, kad tokios uzurpacijos, kokią matome dabar, ankstesnėje vyriausybėje nebuvo.

– Pone Kirkilai, gal apskritai reikėtų keisti įstatyminę bazę? Jūsų partijai taip pat yra priekaištų dėl „Verslios Lietuvos“ vadovo pakeitimo partiniu žmogumi. „Investuok Lietuvoje“ veikla sulaukė prezidentės pagyrimo, bet įmonės vadovė taip pat pasitraukė.

– Mane truputį juokina, kai tokiais dalykais vieni kitus kaltina. Visi tą patį daro. Partijos turi valdžią, jos turi teisę skirti. Kita dalykas, jeigu žiniasklaida paviešina, kad, štai, paskirti partiniai – stebėkite juos.

– Blogiausia, kad tie žmonės vadovais tampa konkursų būdu, nors visi žino, kad jie partijų statytiniai

– Dėl konkursų reikia pagalvoti. Reikia pripažinti, kad konkursai yra ne tokie, kokie iš tikrųjų turėtų būti. Aš, pavyzdžiui, kaip vadovas, niekada nežiūriu į partinę priklausomybę. Laikausi A. Brazausko pozicijos: pirmiausia – kompetencija. Gali paskirti savo partietį, bet vėliau gali tekto dėl jo ar jo veiklos raudonuoti iš gėdos, jeigu ne blogiau. Žinoma, turime keisti įstatymus, kad konkursai būtų maksimaliai skaidrūs.

– Prezidentė pareiškė, kad per penkerius metus Lietuva turėtų daugiau nei du kartus padidinti gynybos finansavimą, t.y. pasiekti 2 proc. nuo BVP. Pone Kirkilai, žinau, kad jūs esate atsakingas už šeštadienį planuojamą partijų susitarimo prezidentūroje pasirašymą. Tai ir bus įrašyta susitarime?

– Tikiuosi, kad tai, ką šiuo metu turiu gavęs iš partijų ir krašto apsaugos ministerijos, užsienio reikalų ministerijos, tikiuosi, einame link susitarimo ir jį rasime. Žinoma, svarbiausias punktas yra biudžetas. Labai gerai, kad prezidentės metinis pranešimas iš esmės buvo konsoliduojantis. Ji taip pat palaiko šį susitarimą. Bet, mieli kolegos, pripažinkime, kad krašto apsaugos biudžetas buvo sumažintas neproporcingai buvusiai krizei.

– Pone Masiuli, jūs pritariate prezidentės mintims, kad reikiamą 2 proc. finansavimą galima pasiekti per penkerius metus? Tai reiškia, kad 2019 m. krašto apsaugos biudžetas būtų beveik 2,5 mlrd. litų.

– Manau, kad priminis variantas, kurį pateikė vyriausybė, kad per 10 metų padidinti po 0,1 proc. finansavimą, nėra ambicingas. Jeigu mes tokiu spartumu didinsime, gali nebeprireikti tos krašto apsaugos. Manau, yra pakankamai realu 2020 m. pasiekti tuos 2 proc. Bet labai svarbu aiškiai nustatyti, kur tie pinigai bus naudojami. Tikslas juk yra ne padidinti finansavimą, o sustiprinti gynybinę galią. Užtikrinti, kad agresijos atveju Lietuva sugebės apsiginti.

– Pone Gapšy, Loreta Graužinienė sako, kad 2018 m. Lietuva turėtų pasiekti 2 proc. finansavimą. Ar tai partijos pozicija, ar jos asmeninė?

– Partija iš tikrųjų buvo priėmusi sprendimą partijos taryboje, kad šį tikslą reikia pasiekti kuo greičiau. Tačiau premjeras politinėje taryboje pasakė, finansinės galimybės būtų tik 2022-2023 m. Darbo partijai yra svarbiausia, kad tie 2 proc. būtų skiriami būtent krašto apsaugai užtikrinti. Toje pačioje Estijoje yra situacijų, kada pinigai skiriami kariuomenei, o ši skiria dūdų orkestrui ar stadionui. Jeigu partijų susitarime bus numatytas 2020 m. terminas – mes pasirašysime.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...