captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nematomi priešai, tykantys šokolade, kečupe, šaldytuve ir net druskoje

Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) vardas daugeliui vartotojų pažįstamas. Apie tokius organizmus maisto produktuose vartotojus perspėja etiketės. Galime rinktis: pigiau ir su GMO ar brangiau ir be jų. Vis dėlto daugelis nežinome, kad jau dabar dalį maisto produktų perkame, įsigydami, o vėliau į save įsileisdami dar didesnį, mažai ištirtą priešą.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) vardas daugeliui vartotojų pažįstamas. Apie tokius organizmus maisto produktuose vartotojus perspėja etiketės. Galime rinktis: pigiau ir su GMO ar brangiau ir be jų. Vis dėlto daugelis nežinome, kad jau dabar dalį maisto produktų perkame, įsigydami, o vėliau į save įsileisdami dar didesnį, mažai ištirtą priešą.

Tai – nanodalelės. Jos gali žudyti pelėsius, tačiau nepaliauti savo žudikiško žygio ir tada, kai pateks į žmogaus kraują. Jos gali pakerėti mus, kai žvelgsime į neva šviežią, gundančią šokolado plytelę, tačiau neaišku, kas nutiks, kai tokį šokoladą suvalgysime.

Lietuvoje ekspertų nėra

Nanodalelės – tai neprognozuojamų ar sunkiai prognozuojamų savybių dalelės, dėl kurių rizikos ir žymėjimo ginčijamasi Europos Parlamente, o Europos Komisijai nepavyksta suformuluoti visus tenkinančio apibrėžimo. Nepaisant to, kad Europos Sąjungos šalyse naujai įsigaliosiantis maisto žymėjimo reglamentas gamintojus įpareigos apie tikrą nustatytą nanodalelių koncentraciją pranešti dar šiemet. Toks reikalavimas įsigalios nuo gruodžio 13-osios.

Kiek šių dalelių gali būti maiste, reglamentuojama nebus. Ginčijamasi tik dėl to, kuri jų dalis maiste įpareigos apie jas pranešti.

Panašiai taip, kaip dabar apie jas nuo praėjusių metų privaloma pranešti ant kai kurių kūno kremų etikečių.

Ką tai reiškia Lietuvos vartotojui, gyvenančiam šalyje, kurioje šios srities mokslo bazės nėra? Ką tai reiškia žmogui, gyvenančiam šalyje, kurioje bent jau šiandien negali rasti žmogaus, kuris apie šias nanodaleles žinotų bent kiek daugiau nei iš masėms skirtos žiniasklaidos, beje, daugiausia irgi ne lietuvių kalba?

Apie nanodales ne ką galėjo pasakyti ir EP Aplinkos, maisto saugos ir visuomenės sveikatos komiteto narė europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Anot jos, prie nanodalelių žymėjimo klausimas dar bus svarstomas, galutinio atsakymo nėra.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai šios srities ekspertų patarė ieškoti Vokietijoje.Apie nanodaleles atsisakė kalbėti ir knygos apie maisto pramonės tamsiąją pusę „Kas mus žudo?“ autorius Vitalijus Balkus.

Lazdyno riešutas prieš Žemės rutulį

Toks įspūdis, kad pagelbėti Lietuvos vartotojui kol kas tegali ES valdžios struktūrose tebeveikianti sveiko proto dalis ir vis dar neprarasta žmogiško atsargumo praktika. Šia praktika paremta logika paprasta: geriau vengti valgyti to, kas per ilgus metus neišbandyta, geriau neimti į burną dalykų, kurie neištirti arba kurių nevalgė seneliai ir tėvai. Nebent tai būtų naujovė, už kurios gerumą ir naudą pasisakė solidi mokslininkų bendruomenė.

Deja, nanodalelės, regis, yra tai, kas mokslo dar kaip reikiant neištirta. Pernelyg sunku įvertinti daleles, kurių negali aptikti net stipriausiu mikroskopu. Graikiškas žodis „nano“, reiškiantis nykštuką, labai jau simbolinis. Ne lengviau įsivaizduoti ir nanometrą (nm), lygų 0,000000001 metro. Toks ar šimtąsyk didesnis yra bent vienas dalelės, vadintinos nanodalele, matmuo.

Šiuo metu ES galiojančiose maisto ženklinimo taisyklėse dirbtinai sukurta nanomedžiaga apibrėžiama kaip sąmoningai gaminama medžiaga, kurios vienas ar daugiau matmenų ne didesnis kaip 100 nm.

Kovo 14-osios Europos Parlamento pranešime spaudai teigiama, kad nanodalelės – tai mikroskopinio dydžio dalelės, kurių matmenys paprastai nesiekia 100 nanometrų (nm). Europos Sąjungos pilietis kviečiamas pasitelkti vaizduotę: jei nanodalelė būtų kaip futbolo kamuolys, spurga prilygtų Jungtinei Karalystei.

Vokietijoje gyvenantis nuo 1984 metų cheminės analizės srityje dirbantis lietuvių kilmės mokslų daktaras Richardas Palavinskas mūsų vaizduotei pateikia dar vieną palyginimą: vienos nanodalelės dydis, palyginti su vienu metru, yra toks, kaip lazdyno riešuto, palyginti su Žemės rutuliu.

Plombyras be riebalų

Europos Parlamento pranešime minimi ir laboratorijose ragaujami, tačiau jau dabar ant mūsų stalo pretenduojantys produktai: plombyras be riebalų, tačiau toks pat skanus kaip ir riebalinis, kepimo aliejus su vitaminu C arba duona su žuvų taukais, tačiau be žuvies kvapo.

Pagal ES taisykles, jei produkto sudėtyje yra dirbtinai sukurtų nanomedžiagų, jos turi būti aiškiai nurodomos etiketėje. Komisija pasiūlė naują šių medžiagų apibrėžimą, tačiau europarlamentarai jam nepritarė.

Europos Komisija pasiūlė patikslinti šią apibrėžtį: nanomedžiaga laikoma medžiaga, kurioje nanodalelės (1–100 nm) sudaro bent 50 proc. visų jos dalelių. Europarlamentarų nuomone, šis apibrėžimas yra per siauras. Jį taikant nebūtų ženklinami šiuo metu rinkoje esantys maisto priedai, galimai turintys nanodalelių. Be to, Europos maisto saugos tarnyba rekomendavo taikyti mažesnį nanodalelių skaičiaus slenkstį – 10 proc. Dėl to europarlamentarai paragino Komisiją pateikti naują nanomedžiagų apibrėžtį, kuri atsižvelgtų į Parlamento poziciją.

Nepaisant sunkiai įsivaizduojamo mažumo, tokias daleles pagaminti nėra labai sunku: užtenka jas ilgai smulkinti – malti ar trinti. Tai padaryti pavykdavo jau prieš keletą šimtmečių, gaminant spalvotus bažnyčių stiklus.

Stikliams pavyko išnaudoti vieną svarbią kai kurių medžiagų savybę: susmulkinus iki nanodalelių, tokios medžiagos savybės visiškai pasikeičia. Pavyzdžiui, nanodalelių pavidalo varis yra skaidrus, silicis iš puslaidininkio tampa laidininku. Titano ir silicio dioksidai nanodalelėse tirpsta vandenyje, reaguoja su medžiagomis, kurioms šie įprasto pavidalo dioksidai yra neutralūs.



Nanodalelės po nosimi

Šiuo metu dr. R. Palavinskas  – Vokietijos Federalinio rizikos vertinimo instituto mokslinis darbuotojas. Ilgą laiką dirbo Vokietijos Sveikatos apsaugos tarnyboje, tyrė dioksinų galimybes, panaudojant juos maiste ir buitinės chemijos priemonėse.

Europos Parlamento pranešimo spaudai teiginys, kad šios dalelės yra mikroskopinės, anot mokslininko, neteisingas: nanodalelės yra tūkstantį kartų mažesnės už tas, kurias galima stebėti mikroskopu. Kitaip sakant, mikroskopu pastebėti nanodalelę neįmanoma.

Mokslininkas taip pat priminė, kad nanodalelių galimybės jau daugeliu atveju pritaikytos, jų savybės pritaikytos kasdien naudojamuose daiktuose. Vienas jų – mobilieji telefonai. Jų mikroprocesoriuose pritaikius nanodaleles, šie telefonų aparatai gerokai sumažėjo.

Vis dėlto nanodalelių pritaikymo sričių daugėja sparčiau ir įvairių nanodalelių sukuriama greičiau nei jas spėja ištirti mokslininkai, nekalbant apie daugelį dalykų patikrinantį laiką. Aišku ir tai, kad daugelio nanodalelių poveikis paaiškės tik kelintoje žmonių populiacijos kartoje.

Juolab, kad šiuo metu nanodalelės naudojamos labai plačiai. Jų galima rasti ne tik maiste, bet ir kosmetikos bei parfumerijos produktuose, farmacijos gaminiuose, taip pat maisto pakavimo priemonėse, įvairiuose dažuose, tepaluose, alyvose, gyvuliams skirtose higienos priemonėse.

„Šviežio“ šokolado priežastis

Anot Lietuvos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiosios specialistės-valstybinės maisto produktų inspektorės Onos Sužiedelytės, didžiąją šiuo metu rinkoje esančių nanomedžiagų dalį sudaro sidabras, anglis, titanas, silicis, cinkas, auksas. Nanodalelės gali būti naudojamos maisto produktuose kaip organiniai junginiai nešėjai (pvz., maisto priedams, papildomiems kvapams, vitaminams, fermentams) ir kaip neorganiniai junginiai,  kaip pavyzdžiui, kai kurie maisto priedai.

Maisto pramonėje nanodalelės, pasak O. Sužiedelytės, naudojamos gaminant cukraus pudrą, tirpias sriubas ir kitus panašius maisto produktus, prieskonių mišinius. Į juos dedama silicio dioksido nanodalelių, jos produktus išlaiko birius. Kad jogurtai, kečupas lengviau išbėgtų iš pakuotės, į juos dedama tų pačių silicio dioksido nanodalelių. Šokolado paviršius glazūruojamas titano dioksino nanodalelėmis: tada jis ilgai nepapilksta, atrodo šviežias. Šių dalelių yra ir kituose saldumynuose, kurie turi spindėti ir suteikti šviežumo įspūdį.

„Nanodalelių srityje daug neatsakytų klausimų. Pirmiausia būtini išsamūs ir ilgalaikiai rizikos tyrimai, norint atsakyti, ar nanodalelės prisijungia prie kitų maisto komponentų ir yra pašalinamos iš organizmo, ar lieka virškinamajame trakte, ar nemigruoja į kraujotaką, kaip veikia virškinamąjį traktą ir jo mikroflorą ir  panašiai. Tad galutinių ir vienareikšmių išvadų, ar nanomedžiagų reiktų vengti dėl numanomai galimų pavojų, ar ne, daryti kol kas neįmanoma“, – tvirtino inspektorė.



Pavojingi purškikliai

Dr. Richardui Palavinskui nerimą kelia tos nanodalelės, kurios į žmogaus organizmą patenka per kvėpavimo takus. „Joms ten nėra jokių barjerų – jos patenka tiesiai į kraują“, – sakė mokslininkas. Nanodalelės įkvepiamos, naudojant sidabro nanodalelių turinčius aerozolius.

Tokie aerozoliai siūlomi pirkti siekiant išsaugoti maisto šviežumą, stabdant pelėsių augimą. Niekas nežino, anot dr. R. Palavinsko, kas žmogui gali nutikti, kai tokios nanodalelės patenka į kraują.
Kai kurie mokslininkai nanodaleles lygina su asbestu. Asbesto dalelės tampa pavojingos, kai jos įkvepiamos. Vis dėlto prireikė daugiau kaip šimto metų, kad asbestas būtų paskelbtas itin pavojinga medžiaga žmogaus sveikatai.

Beveik prieš 40 metų asbestas buvo įtrauktas į Tarptautinio vėžio tyrimo centro kancerogeninių medžiagų sąrašą, kaip vėžį sukelianti medžiaga, turinti ilgalaikį 20–30 metų neigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Europos šalyse buvo uždrausta gaminti, prekiauti ir naudoti visų rūšių asbestą bei gaminius ir medžiagas, kurių sudėtyje yra asbesto. Lietuvoje asbestas uždraustas nuo 2005 metų. Tačiau asbesto problema Lietuvoje išlieka, nes jis buvo plačiai naudojamas įvairiose pramonės srityse. Šios medžiagos poveikį šalies gyventojų dalis jaučia iki šiol.

Grėsmę kelia veido kremai

Į virškinimo sistemą patenkančių nanodalelių, pavyzdžiui, titano dioksido, kuris naudojamas šokolado estetinei išvaizdai palaikyti, mokslininkas tiek labai nesibaimina.

„Jų nelabai bijau, nes virškinimo sistemoje jos susimaišo su kitais junginiais. Šių nanodalelių labiausiai reikia bijoti, kai jos pasklidę ore arba patenka ant kūno paviršiaus. Aš, pavyzdžiui, esu nekokios nuomonės apie tokių nanodalelių turinčias kosmetikos priemones, pirmiausia kremus. Ypač jie pavojingi, kai patenka ant pažeistos odos“, – sakė dr. R. Palavinskas.

Anot mokslininko, apsisaugoti nuo jų padėtų šiuo metu privalomas kosmetikos priemonių žymėjimas – įvardinti priemonę turint nanodalelių šiuo metu Europos Sąjungoje yra būtina. Jis kviestų žmones labiau kreipti dėmesį į užrašus ant pakuočių.

„Dirbu toje srityje ir žinau, kad tyrinėti nanodaleles yra beveik neįmanoma. Tyrimų srityje į priekį einama labai mažais žingsneliais. Kaip, pavyzdžiui, būtų galima ištirti, ar į ląstelę patenka geležies nanodalelės? Juk ląstelėje jau yra geležies. Vienintelis, ką galima nustatyti – ar ląstelėje geležies yra, ar ne. Nustatyti, ar ši geležis yra nanodalelių pavidalu, negalime“, – sakė dr. R. Palavinskas.



Visa, kas gyva, nuodijantis sidabras

Europos Komisijos parengtame reglamento projekte buvo siūloma, kad jei daugiau kaip 50 procentų kurios nors medžiagos sudaro nanodalelės, tada jau reikėtų deklaruoti. Tokiam siūlymui Europos Parlementas nepritarė.

„Kitais žodžiais tariant, buvo siūloma, kad jeigu jūs į vieną gramą kečupo įdėsite 0,49 gramo silicio dioksido nanodalelių, tai tada nereikės deklaruoti, kad maiste yra nanodalelių. Ar tai yra pavojinga, ar ne, nėra aišku. Nežinia, ar silicio dioksido nanodalelių poveikį kas nors dar tyrinės ir ar tai bus ištirta.

Silicio dioksidą žmonės naudoja labai seniai – tiek maiste, tiek smėlyje, kuriuo šveičiami puodai“, – sakė mokslininkas.

Anot mokslininko, silicio dioksido neigiamo poveikio nenustatyta, o štai šio junginio nanodalelių poveikis nėra ištirtas.

Kitas pavyzdys yra sidabras. Nešiojant sidabro papuošalus pavojaus sveikatai nekyla. Tačiau jei sidabras susmulkinamas iki nanodalelių, tai jis įgyja biocidinių savybių. Šių sidabro nanodalelių įpurškus į šaldytuvą, maistas nustoja pelijęs. „Toks sidabras užnuodija visa tai, kas gyva. Todėl mums šių nuodų irgi gali kliūti“, – teigė mokslininkas.

Bulvės nelygu grybams

Dr. R. Palavinskas taip pat atkreipė dėmesį, kad globalus kai kurių terminų naudojimas gali gerokai suklaidinti. Tarkim, visi tolinasi nuo produktų, kuriuose yra genetiškai modifikuotų organizmų. Tačiau lygiai tokie patys genetiškai modifikuoti organizmai be baimės vartojami jau daugelį metų. Vienas iš pavyzdžių – skiepyti vaismedžiai.

„Iš kauliuko išauga vyšnia, paskui dalis jos nupjaunama ir prie jos priauginama kita vyšnia, kuri nokina labai skanius vaisius. Jei augintume tokią vyšnią, kuri išaugo iš kauliuko, jos vaisiai nebūtų tokie skanūs. Skiepijimas irgi yra genetinis modifikavimas. Vadinasi, genetiškai modifikuotų produktų gali būti ir vienokių, ir kitokių“, – sakė mokslininkas.

Paklaustas, kaip jis pats – ar labai atsargiai – vartojąs genetiškai modifikuotus organizmus ar iš jų pagamintą maistą, R. Palavinskas prisipažino atkreipiąs dėmesį į tai, kokį kiekį vartojąs. Tarkim, genetiškai modifikuotų bulvių, kurių valgo daugiau, jis vengtų. Tačiau genetiškai modifikuotų grybų valgyti pernelyg nesibaimintų, nes grybus jis valgąs ne dažniau kaip kartą per savaitę.

Nebus paprasta ištirti

Kas atsitiks šių metų gruodžio viduryje, ES šalyse įsigaliojus naujam maisto žymėjimo reglamentui? Ar Lietuvoje, įtarus, kad maiste esama rizikingas nanodalelių kiekis, bus įmanoma tai nustatyti?

Pradėjus kalbėti apie nanodaleles ir ėmus atkreipti dėmesį į užrašus ant pakuočių, pirkėjams abejonių, regis, ims kelti ne vien žodžiai, kurių sudėtyje jie aptiks „nano“ pėdsaką. Gali kilti klausimų ir užsukus į vadinamųjų ekologiškų maisto produktų parduotuvę.

Bulgariško produkto – augalo stevijos saldiklio pakuotės – etiketėje radę įrašą, kad tablečių sudėtyje yra silicio dioksidas, ne vienas imsime abejoti, ar šis dioksidas nėra nanodalelių pavidalo.

Juo labiau abejosime, patyrę, kaip žaibiškai šios tabletės tirpsta karštoje arbatoje ar kavoje. Ką daryti? Pirkti ar nepirkti? Ir ar kas nors galės ištirti, kiek panašiuose produktuose tų nanodalelių esama?

Nanodaleles maiste, pasak, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiosios specialistės-valstybinės maisto produktų inspektorės O. Sužiedelytės, būtų galima nustatyti tiek Lietuvos, tiek užsienio laboratorijose.

„Ateityje, aišku, specializuosimės. Tačiau kol kas laukiame Europos Komisijos sprendimų šiuo klausimu“, – sakė O. Sužiedelytė. Nepaisant šios perspektyvos, nanodalelių nustatymo sunkumų vis tiek neišvengiamai kils. „Su šia problema susidurs ir kitos šalys, taip pat ir Vokietija. Jeigu būtų atrasta kokia nors nauja nanodalelė, tai nuspręsdamas atlikti tyrimą, turi numanyti, kas ten yra, kad ją surastum“, – aiškino inspektorė.

Aklai tiriant, anot O. Sužiedelytės, reikėtų sunkiai įsivaizduojamo lygio laboratorijos. Paprastai ieškoma tam tikros medžiagos „x“, kuri randama arba ne. Įprastose laboratorijose nebūna taip, kad atlikus tyrimą išsyk gaunamas rezultatas su sąrašu, kokios ištirtame ėminyje medžiagos aptiktos – panašių tyrimų pasaulyje atliekama labai nedaug.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...