captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Laurinaitis: netikėtai paliktas vienas, kūdikis išgyvena siaubą

Nereikia jokio karo, kad kūdikis išgyventų katastrofą, sako gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Anot jo, vaikelis patiria katastrofą, kai mama jam neatsako ir jis pasijunta paliktas. „Tai gali sukelti ne tik motinos depresija, bet ir gyvenimo problemos: menkas uždarbis, bloga vyro nuotaika praradus darbą, konfliktai namuose, pervargimas. Daugybė dalykų gali lemti neadekvačius atsakymus į kūdikio stimulus“, – teigia E. Laurinaitis.
E. Laurinaitis. S. Žiūros (BFL) nuotr.
E. Laurinaitis. S. Žiūros (BFL) nuotr.

Nereikia jokio karo, kad kūdikis išgyventų katastrofą, sako gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Anot jo, vaikelis patiria katastrofą, kai mama jam neatsako ir jis pasijunta paliktas. „Tai gali sukelti ne tik motinos depresija, bet ir gyvenimo problemos: menkas uždarbis, bloga vyro nuotaika praradus darbą, konfliktai namuose, pervargimas. Daugybė dalykų gali lemti neadekvačius atsakymus į kūdikio stimulus“, – teigia E. Laurinaitis.

Pasak Vilniaus universiteto docento, kūdikiui būtinas artumas ir saugumas: „Reikia, kad jo nepaliktų netikėtai, kad jis neišgyventų palikimo siaubo susidarius situacijoms, kurių negalėjo numatyti. Tai dalykai, kuriuos vaiku besirūpinantis žmogus turėtų suteikti. Šis žmogus turi būti prieinamas – prieinamas tada, kai reikia kūdikiui, o ne tada, kai suaugęs žmogus galvoja, kad reikia.“

– Teigiate, kad pirmieji 12 kūdikio mėnesių lemia visą likusį jo gyvenimą. Ką konkrečiai šis laikotarpis lemia?

– Šie dalykai tyrinėjami daugiau kaip 60 metų. Viskas prasidėjo nuo Johno Bowlby, kuris tyrinėjo vaikus iš įvairių nesėkmingų šeimų, nes dirbo paauglių kolonijoje, o paskui Jungtinės Tautos jį pasamdė tyrinėti po Antrojo pasaulinio karo našlaičiais likusių vaikų gyvenimą. Jo duomenys paremti labai sudėtingo periodo pasekmėmis suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams. J. Bowlby įrodė, kad ryšių, kurie mums užtikrintų mūsų saugumą, nebuvimas turi įtakos visam likusiam gyvenimui.

– Kodėl būtent pirmieji 12 mėnesių? Kokie tyrimai tai rodo?

– Tyrimai, kuriais aiškintasi, kada jau galime diagnozuoti susikūrusi prisirišimo stilių. Garsi mokslininkė psichologė Mary Ainsworth sukūrė vadinamąjį „nežinomos situacijos mėginį“. T. y. kūdikis su mama ateina į naują aplinką, kambarį, kuriame daug žaislų, ir pabūna kelias minutes. Paskui ateina svetimas žmogus ir atsisėda greta. Tada mama kūdikį palieka ir po kiek laiko grįžta. Apie dvyliktą mėnesį kūdikio elgesys jau yra stabilus ir nebesikeičia. Taigi iki dvylikto mėnesio susiformuoja vidiniai darbiniai modeliai, kurie mums sako, koks yra pasaulis.

– Bet yra ir kita teorija, kuri sako, kad esminis laikas – iki trejų metų.

– Čia jau truputį apie kitus dalykus. Prisirišimo stilių lemia pirmi 12 mėnesių. O asmenybės ribos, t. y. sugebėjimas atsiskirti nuo kito, supratimas, kas esu aš ir ne aš, formuojasi maždaug iki trejų ketverių metų. Tai irgi patvirtina gana objektyvūs, daugelyje pasaulio šalių pakartoti tyrimai. Nėra jokių fantazijų ar teorijų – čia tyrimų medžiaga.

– Ką reikia žinoti kiekvienam, auginančiam kūdikį?

– Pradėkime nuo to, kad pirmieji 12 mėnesių nepaprastai svarbūs, nes mes gimdami atsinešame poreikį turėti ryšį. Ne maistą, ne šilumą, ne ką kita. Šis „ryšingumas“ – mūsų įgimta savybė, kurią būtina patenkinti. Jei kūdikis negauna tokio ryšio, kuris jam parodo, kad pasaulis, į kurį kūdikis atėjo, yra saugus, patikimas, prognozuojamas, jį galima numatyti, žmogus išauga su labai nesaugiu pasaulio suvokimo stereotipu. Šis nesaugumas gali vesti prie dviejų esminių pasekmių. Vieni izoliuojasi ir stengiasi, kad gyvenimas praeitų pro šalį, nes bet koks kontaktas yra pavojingas. Todėl tie žmonės labai dažnai bijo artimesnių ryšių, juk jie vis tiek kada nors baigsis ir tada bus katastrofa. Kiti, atvirkščiai, bando susirasti kažką, prie ko prilipus būtų galima kažkokiu būdu tą saugumą (vieną saugumą dviem) suformuoti. Šie žmonės siaubingai išgyvena praradimus, atsiskyrimus, jie būtinai turi būti su kažkuo, kad jaustųsi nors kiek saugūs.

Tie žmonės labai skiriasi nuo tų, kurie augdami gavo saugaus prisirišimo patyrimą. Pastarieji lengvai ir palyginti saugiai kuria santykius, gana sunkiai, bet ne katastrofiškai išgyvena išsiskyrimą, nes suvokia, kad praradimai apskritai neišvengiama mūsų likimo sudėtinė dalis. Jie kenčia praradę, bet paskui vėl gali džiaugtis. Taigi šios dvi žmonių grupės skiriasi labai smarkiai. Ir tai yra pirmųjų gyvenimo metų rezultatas, kurį J. Bowlby aprašė kaip vidinių darbinių modelių sukūrimą. Kas yra pasaulis? Kas esu aš jame? Kokie yra santykiai? Kas apskritai yra žmogiški santykiai? Visa tai mes atnešame iš pirmųjų gyvenimo metų. Jei to nemodifikuoju vėliau, supratęs, kad man blogai taip, kaip aš esu, tada šitai tęsiasi visą gyvenimą.

– Kalbame apie žmones, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo būti kitaip auginami. Dabar nebėra karo, bado, tėvai tarsi gali pasirūpinti savo vaikais, sukurti ryšį. Bet, kaip suprantu, ne visada taip būna. Kokios daromos klaidos?

– Labiausiai gąsdina (atrodo, kad tokia ir mūsų valstybės, vyriausybės politika) noras kaip galima greičiau moterį sugrąžinti į darbo rinką, o tai reiškia – vaiką atskirti nuo jos. Iš tikrųjų motina vaikui iki trejų metų (tol, kol jis pats nepradeda nuo jos atsiskirti) yra nepakeičiama. Pirmieji metai ypač reikšmingi kaip tik todėl, kad tada formuojasi prisirišimo stilius. Dar labai svarbu, kad motina yra tas asmuo, kurio būsena turi didžiulę įtaką vaiko prisirišimo formavimuisi. Taigi grįžtame prie to, kad ne tik karas, badas, maras gali šitai pakeisti.

Puikiai žinome, kad 20–50 proc. moterų po gimdymo patiria depresiją. Užtenka internete pasižiūrėti trumpučių filmukų apie tai, kaip kūdikis reaguoja, jei motina žiūri į jį sustingusiu veidu (tai vadinamasis „still face experiment“). Kūdikis sutrinka, išsigąsta, galų gale nusisuka nuo motinos. O juk depresija ir yra sustingęs veidas. Motina žiūri į savo vaiką, suvokia, kad turi atlikti savo pareigas, ji jas tikrai atlieka, bet veidas negyvas. Tada kūdikis net gauna informacijos apie tai, ką jis daro ir kas iš to pasaulio jam grįžta. Taigi katastrofa pasaulyje nebūtina, kad kūdikis ją išgyventų.

Visa tai gali sukelti ne tik motinos depresija, bet ir gyvenimo problemos: menkas uždarbis, bloga vyro nuotaika praradus darbą, konfliktai namuose, pervargimas. Daugybė dalykų gali lemti neadekvačius atsakymus į kūdikio stimulus. O juk jau dviejų savaičių kūdikis inicijuoja bendravimą su mama taip pat dažnai, kaip mama su juo. Tai reiškia, kad motinos atsakymas į kūdikio bandymą gauti dėmesio yra nepaprastai svarbus. Jei ji neatsako, kūdikis pasijunta paliktas – tam nereikia jokio karo.

– Kalbate apie tai, kad mama yra nepakeičiama. Ar tikrai tą ryšį gali kurti tik biologinė mama? Ar gali būti tėvas?

– Kūdikiui nesvarbu kas. Kas jam svarbu? Kad tai būtų vienas patikimas ir prognozuojamas žmogus, kurio elgesį kūdikis galėtų „išmokti“, t. y. suvokti signalus ir mokėti gauti reikalingus atsakymus. Kūdikiui reikia artumo, saugumo, galimybės pasislėpti ar parbėgti atgal išoriniame pasaulyje patyrus pavojų. Reikia, kad jo nepaliktų netikėtai, kad jis neišgyventų palikimo siaubo susidarius situacijoms, kurių negalėjo numatyti. Tai dalykai, kuriuos vaiku besirūpinantis žmogus turėtų vaikui suteikti. Šis žmogus turi būti prieinamas – prieinamas tada, kai reikia kūdikiui, o ne tada, kai suaugęs žmogus galvoja, kad reikia.

– Kas yra svarbiausia? Vienam žmogui nuolatos būti šalia vaikelio?

– Visų pirma ne nuolatos, o tada, kai to kūdikiui reikia. Tai reiškia – tėvai turi galimybę augti kartu su savo vaiku, nes jie turėtų mokytis jį stebėti, atsiliepti ir suvokti, kad visi kiti darbai ir užsiėmimai gali palaukti. Kūdikis negali palaukti. Jis ne gyvuliukas, ne daiktas, kurį padėjai – tegul guli. Tai būsimas žmogus, dar daugiau – tai žmogus, nuo kurio jūs patys paskui priklausysite. Vienos labai smalsios ir įdomios medicinos seselės, kuri globojo mirštančius žmones ir kuri parašė knygą, tyrimai parodė, ko labiausiai gailisi mirštantys žmonės. Visų pirma to, kad per mažai laiko praleido su brangiais žmonėmis. Antra – kad per mažai ilsėjosi, neįgyvendino svajonių ir per daug laiko praleido darbe. Tai supranta visi suvokę, kad gyvenimas baigiasi. O brangiausi žmonės ir yra tie, kuriuos mes dabar auginame. Nuo jų priklausys, kaip aš jausiuosi, kai man jų reikės labiau negu jiems manęs. Tai ateitis, kurią mes galime susikurti per savo vaikus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...