captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ornitologai paneigė mitus apie kormoranų daromą žalą

Lietuvos ornitologų draugija teigia, kad nors Aplinkos ministerija turi rūpintis biologinės įvairovės apsauga, paradoksalu, bet būtent ši ministerija, tiesiogine žodžių prasme „paskelbė karą“ didžiajam kormoranui.
B. Barausko (BFL) nuotr.
B. Barausko (BFL) nuotr.

Lietuvos ornitologų draugija teigia, kad nors Aplinkos ministerija turi rūpintis biologinės įvairovės apsauga, paradoksalu, bet būtent ši ministerija, tiesiogine žodžių prasme „paskelbė karą“ didžiajam kormoranui.

„Kai Aplinkos ministerija savo užduotimi nusistato rūšies perinčią populiaciją sumažinti net tris kartus, sunku patikėti, kad tokius sprendimus gali priimti už Lietuvos gamtą atsakingi pareigūnai. Ir tik dėl to, jog kormoranas yra „kaltas“, kad ilgos evoliucijos bėgyje gamta nulėmė jam būti žuvlesiu paukščių“, – rašoma Lietuvos ornitologų draugijos pranešime spaudai.

Keturis mitai, kuriais remiamasi skelbiant kormoraną  žmogaus priešu.

1.    Mitas, kad tai svetimžemė, invazinė rūšis.

Tiek aplinkosaugos pareigūnai, tiek suinteresuotos pusės – žvejai, savivaldos institucijų atstovai, miškininkai, ar net kai kurie gamtininkai viešuose pasisakymuose teigia, jog didysis kormoranas yra svetimžemė Lietuvai paukščių rūšis, kurios įsikūrimas šalyje nepageidaujamas, nes ji naikina vietines ekosistemas. Deja, tai visuomenę klaidinanti informacija, kurios dėka bandoma šiuos paukščius paskelbti „niekadėjais atėjūnais“. Iš tikro, remiantis rašytiniais šaltiniais, didieji kormoranai ties Juodkrante perėjo jau 18 amžiaus pradžioje. Nors ir persekiojami žmogaus ir keisdami kolonijos vietas, jie išsilaikė iki 19 a. antros pusės, kuomet, atsižvelgdama į vietos girininkų rekomendacijas ir vietos žvejų skundus, Prūsijos valdžia leido išnaikinti koloniją ties Juodkrante. Toks pat likimas ištiko ir kitas kolonijas – 1885 m. panašią koloniją pamaryje, 19 a. 70-taisiais metais įsikūrusią Jūros miške ties Ragaine ir kitas.

2.    Mitas, kad rūšis nuolat gausėja ir plinta.

Tiek suinteresuoti asmenys, tiek, deja, ir Aplinkosaugos institucijos deklaruoja, kad tai sparčiai gausėjanti bei plintanti rūšis, kas yra visiška netiesa. Realiai, rūšies plitimas pasibaigė maždaug prieš dešimt metų, kuomet didžiojo kormorano kolonijų skaičius buvo didžiausias. Dalis jų sunyko (ar buvo žmogaus sunaikintos) Stervo ežere, Galzdonų saloje, prie Krokų Lankos, Kauno mariose, Pastrėvyje, prie Arnionių žuvininkystės tvenkinių, viena iš dviejų kolonijų Drūkšių ež. pakrantėje. Taigi, šiuo metu liko tik šešios žinomos kolonijos, vietoje buvusių daugiau nei dešimties. Kalbant apie gausą, visose dabartinėse kolonijose, ji yra ženkliai sumažėjusi, o dvejose – Prienų ir Lūkšto, likę vos po keliasdešimt porų, t. y. jos yra ant išnykimo ribos. Elektrėnų ir Drūkšių vos siekia šimto porų ribą. Iki šiol taikytos gausos reguliavimo – baidymo – priemonės ir jų apimtys tikrai užtikrino perinčios populiacijos stabilizavimą, todėl visiškai nesuprantamas ir niekaip nepateisinamas Aplinkos ministerijos naujas siekis ženkliai sumažinti dabartinės perinčios populiacijos gausą.

3.    Mitas, kad dėl kormoranų nyksta žuvų ištekliai.

Pirmiausiai, jau kelis dešimtmečius Ekologijos instituto mokslininkų vykdomi Kuršių marių žuvų išteklių monitoringo duomenys rodo, jog verslinių žuvų ištekliai šiame, šalies produktyviausiame vandens telkinyje, kurioje pakrantėse peri virš 80 proc. šalies didžiojo kormorano populiacijos, nemažėja. Nors ir stebimi metiniai svyravimai, tačiau bendri rodikliai išlieka panašūs, o atskirų žuvų, pavyzdžiui perpelių, atveju, per kormoranų įsikūrimo Kuršių marių pakrantėje laikotarpį, ne tik kad atsikūrė, bet ir žymiai išaugo. Taigi, apie kokį didžiulį neigiamą poveikį verslinių žuvų populiacijoms galime kalbėti? Mokslininkų vykdyti tyrimai parodė, kad didieji kormoranai, lesa ne verslinio dydžio ir rūšinės sudėties žuvis nei gaudo žvejai. Kormoranų raciono 73 proc. sudaro tokios menkavertės žuvys kaip kuojos, ešeriai ir pūgžliai. Be to, kormoranų  grobis dažniausiai siekia apie 12 cm, tai yra 20–30 g dydžio žuvelės, kurių tik dalis išgyvena iki pasiekia verslinį dydį. Didžiojo kormorano daroma žala akivaizdžiai pripažinta tik žuvininkystės tvenkiniuose, kur ir iki šiol buvo leistas jų gausos reguliavimas, be to, iš ES Žuvininkystės fondo lėšų akvakultūros ūkiams daroma žala būdavo kompensuojama.

4.    Mitas, kad kormoranai stipriai naikina miškus

Kormoranai buvo viešai paskelbti Lietuvos miškų naikintojais. Tačiau jei paimti visų kormoranų kolonijų plotą, kartu prijungiant ir jų masinio poilsio vietas, bei priimant peršamą prielaidą, kad šiose vietose miškas bus pilnai sunaikintas, toks plotas būtų ne didesnis nei dviejų bebrų šeimų patvenktas ir nudžiūvęs medynas. Arba kelios žmogaus plynai iškirstos miško biržės. Taigi, apie kokį reikšmingą miškų sunaikinimo poveikį kalbame? Suprantama, kad nerimą kelia sengirės ties Juodkrante nykimas. Tačiau tam ir buvo pradėta didžiojo kormorano populiacijos reguliavimo programa, kurios tikslas buvo sustabdyti kormoranų kolonijos plitimą, kas šiai dienai sėkmingai pasiekta. Tačiau tam nereikia didinti rūšies naikinimo mastus? Galiausiai, kodėl reikia saugoti Nemuno priešakinės deltos rezervate esančios Briedžių arba Šv. Elenos salos juodalksnynus. Juk rezervatai tam ir reikalingi, kad juose vyktų natūralūs gamtiniai procesai, o dar visai neseniai ji buvo atvira, be medžių nes kuršiai čia ruošdavosi šieną žiemai ir plukdydavo į Kuršių nerijos kaimelius. Taigi, gal kormoranai atkurs atvirą šios salos kraštovaizdį be brangiai kainuojančių gamtotvarkos darbų? Galiausiai nudžiūvusių medžių vietoje kormoranų kolonijose suveši tankus pomiškis, kuriame vyrauja jau derlingą dirvožemį mėgstančios lapuočių medžių rūšys, tarp jų ir ąžuolai.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...