captcha

Jūsų klausimas priimtas

1987-ųjų mitingo organizatoriai: baiminomės, ar žmonės išdrįs ateiti

Prieš 25-erius metus prie Adomo Mickevičiaus vykęs mitingas vertinamas kaip lūžio taškas, nuo kurio prasidėjo Lietuvos atgimimas. Vienas aktyviausių jo organizatorių, Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas teigia manąs, kad savo veiksmais bent šiek tiek pakenkė sovietinei valdžiai, nors pripažįsta, jog priešintis sovietų valdžiai, nepaisant pavojaus šeimai, buvo kiek egoistiška. 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Prieš 25-erius metus prie Adomo Mickevičiaus vykęs mitingas vertinamas kaip lūžio taškas, nuo kurio prasidėjo Lietuvos atgimimas. Vienas aktyviausių jo organizatorių, Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas teigia manąs, kad savo veiksmais bent šiek tiek pakenkė sovietinei valdžiai, nors pripažįsta, jog priešintis sovietų valdžiai, nepaisant pavojaus šeimai, buvo kiek egoistiška.

„Bijoti tai nebijojau. Kai man kai kas iš mano giminių sakė, kad nukentėsiu ne tik pats, bet nukentės tėvai, broliai, vaikai, aš pasakiau: „Jeigu bus reikalas kovoti ir bus kalėjimo grėsmė, tai aš nusispjausiu į visus“. Taip ir pasakiau – nusispjausiu. Mano dienorašty užrašyta. Labai negražu gal, egoistiška, bet kaip save gerbiantis lietuvis privalėjau kovoti, ir aš nesigailiu, kad kovojom“, – DELFI teigė A. Terleckas.

Kitas mitingo organizatorius ir dalyvis Jonas Volungevičius pasakojo, kad mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, kuriame pasmerktas Molotovo-Ribbentropo paktas, buvo vertinamas kaip pavykęs, nes jame galėjo apsilankyti iki 3 tūkst. žmonių. Tačiau pašnekovas neslėpė, jog iš pradžių bijota, ar žmonės išdrįs ateiti, ar neišsigąs.

„Pati pradžia buvo paprasta, viskas buvo suorganizuota pas Vytautą Bogušį sode, ten buvo jo žmonos Virginijos gimtadienis. Ir būtent jos gimtadienio dieną mes ir priėmėme sprendimą dėl mitingo, kad reikia jį organizuoti ir atvirai pakalbėti apie Molotovo-Ribbentropo paktą. O Jeigu mitingą organizuoji, tai turi bandyti surinkti žmones. O kaip žmones surinksi? Pirmiausia kalbėjome pažįstamiems, pažįstami – savo pažįstamiems. Nors po to buvo didelė baimė, ar žmonės išdrįs, ar nebijos, ar ateis – šito tai tikrai bijojome ir jaudinomės. Galvojome jeigu ateis maža grupelė, tai su šita grupele bus labai lengva susidoroti“, – pasakojo J. Volungevičius.

Pranešimo tekstą išmoko mintinai

A. Terlecko pasakojimu, kvietimą 1987 m. rugpjūčio 23-iąją rinktis į mitingą oficialiai pasirašė keturi asmenys – jis pats, V. Bogušis, Nijolė Sadūnaitė bei Petras Cizikas, tačiau prie jo organizavimo prisidėjo ir kiti asmenys.

„Mes ten negarsinome, kad mitingas vyksta Lietuvos laisvės lygos vardu. Viskas buvo organizuojama pavienių asmenų vardu“, – sakė A. Terleckas.

Jo pasakojimu, į Lietuvą buvo atvykusi Amerikos lietuvė Milda Palubinskaitė, kurią jiedu su V. Bogušiu mitina išmokė visą kreipimąsi dėl mitingo – pranešimo tekstą mergina perdavė Vatikano radijui.

„Čia buvo atvykusi Amerikos lietuvė. Mes su V. Bogušiu ją mintinai išmokėme mūsų kreipimąsi, tai ji viską išmoko ir perdavė tą tekstą Vatikano radijui. O ten žmonės buvo protingi ir mūsų pavardžių nepaskelbė. Bet mes neįspėjome savo draugės N. Sadūnaitės, kad nereikia tų pavardžių minėti, tai toks spec. žmogus Klimaitis, paklausė, kas ten rengėjai, tai jinai išpyškino, kad čia keturiese“, – teigė A. Terleckas.

Pašnekovas teigia, jog paskelbus organizatorių pavardes viešai, jis buvo raginamas į mitingą neiti.

„Kvietė į prokuratūrą, iš KGB atėjo į namus pulkininkas Česnavičius ir generolų vardu įspėjo, kad neičiau. Aš atsakiau, jeigu mes jau pagarsinom save, tai jeigu aš neisiu, tai būsiu ne lietuvis ir net ne žmogus, nes savo žodžio nesilaikysiu. Sakiau, kad eisim, bet dar pasakiau, kad pamatysit, kitais metais jūs iš viso nereaguosit į tokias demonstracijas. Ir iš tikrųjų, kai kitais metais Sąjūdis ruošė Vingio parke demonstracijas, jokių priemonių nesiėmė“, - teigė pašnekovas.

Po mitingo bandė įbauginti

A. Terlecko teigimu, apie mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo turėjo pranešti ir šv. Mikalojaus bažnyčioje mišias aukojęs kunigas Stanislovas Valiukėnas, tačiau „iš to susijaudinimo krito ant grindų ir numirė“.

„Ten visi jį paėmė ant rankų, nunešė į zakristiją, o mes išėjome į mitingo vietą“, – sakė A. Terleckas. Jo pasakojimu, pirmoji mitinge kalbėjo N. Sadūnaitė.

„Po mitingo N. Sadūnaitė tada nieko, parėjo namo, bet po kelių dienų ją įsisodino į automobilį ir vežiojo saugumiečiai, gąsdino, kad įvarytų baimės. Kunigas Robertas Grigas sakė, kad net kastuvą buvo pasiėmę čekistai, klausė vienas kito: „Ar paėmei kastuvą?“ Jam atsakė: „Paėmiau“. Tai jis turėjo suprast, kad jį nužudys“, – tęsė pašnekovas.

Paklaustas, kaip į jo bei kitų organizatorių iniciatyvą rengti mitingą rugpjūčio 23-iąją reagavo žmona, vaikai bei draugai, A. Terleckas teigė, jog tiek sutuoktinė Elena, tiek vaikai palaikė idėją, tačiau kai kurie draugai juokėsi.

„Aš kviečiau du savo draugus, pavardžių nenoriu minėti, tai jie juokėsi iš šito sumanymo“, – sakė Lietuvos laisvės lygos vadovas.

„O žmonai kartais užeidavo baimės jausmas, bet ji vis tiek mane skatino, daug padėjo. Jeigu žmona būtų ne ji, o kokia nors kita, tai turbūt gal būtų truputį prilaikiusi, perauklėjusi, nors aš labai užsispyręs. Bet žmonos brolis, partizanų vadas, žuvo, tai ji buvo tokių pačių pažiūrų kaip ir aš“, – sakė A. Terleckas.

Paklaustas, ar nebijojo, kad mitingo organizavimas ir kita panaši veikla gali jam rimtai pakenkti, pašnekovas teigė nejautęs didelės baimės, mat lageryje ir tremtyje šiaip ar taip praleido aštuonerius metus, tad tikėjosi, kad gal nebebus baudžiamas.

„Kiekvienas žmogus turi baimės jausmą, bet kadangi aš jau buvo savo 8-erių metų bausmę atlikęs, Julius Sasnauskas – 6,5 metų, tai mus jau buvo nuteisę. Tai ir galvojom, kad gal užtenka, gal jau atsėdėjome. Mes nesijautėme labai bailiai“, – svarstė A. Terleckas.

J. Volungevičius: baimė prarasti darbą nekamavo – buvau darbininkas

Pasak J. Volungevičiaus, dalyvavusio V. Bogušio žmonos Virginijos gimtadienyje, kuriame ir buvo priimtas sprendimas rengti mitingą, žmones į protesto akciją buvo bandoma surinkti platinant informaciją iš lūpų į lūpas, nors pats mitingas nebuvo organizuojamas visiškai slaptai – buvo žinomos keturių pagrindinių organizatorių pavardės.

Tačiau iš pradžių baimintasi, ar žmonės tikrai išdrįs ateiti į protesto akciją, ar nepabijos, tačiau realybė pateisino lūkesčius – manoma, jog mitinge ilgiau ar trumpiau pabuvojo apie 3 tūkst. žmonių.

Paklaustas, ar jo draugai nepamanė, kad prisidėdamas prie mitingo organizatorių, jis tiesiog elgiasi neprotingai, J. Volungevičius teigė, jog jo aplinkoje taip manančių žmonių nebuvo.

„Bent jau mano aplinkos žmonės, kurie buvo patys artimiausi, tikrai to nesakė. Eiliniai žmonės, tai be abejo. Eiliniai žmonės netgi lageryje sakydavo, kad mes nesveiko proto – esą kaip prieš tokią galybę galima ką nors padaryti. Kiti nusijuokdavo ir vadindavo tai kova prieš vėjo malūnus“, – teigė pašnekovas.

J. Volungevičius teigė, jog jo nekamavo ir baimė prarasti darbą, mat dirbo paprastu darbininku, nors surasti šį darbą ir nebuvo labai lengva. Laimei, po mitingo J. Volungevičius sovietų teisėsaugos institucijų nebuvo kviečiamas į kokias nors apklausas, nes mitinge nekalbėjo ir nesiveržė į centrines pozicijas.

„Mes visi didesnę ar mažesnę baimę vis tiek jausdavome. Kaip sakoma, nesame žmonės be nervų, visi esame panašūs, visą laiką buvo kažkokia baimė. Tačiau mes visi dirbome paprastais darbininkais, kadangi aukštesnių postų negalėjome užimti. Tai ką mes galėjome prarasti? Nors kai sugrįžau iš lagerio, praėjau didelę dalį Vilniaus įmonių, mano kurso, klasės draugai bandė mane įdarbinti, bet nepavyko. Bet šiaip ar taip paprastam darbininkui vis tiek vietą surasi“, – svarstė vyras. 

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...