captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pirmoji žinoma informacinė ataka, kurios pamokas išmoko ir V. Putinas

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kalbėdamas apie nacius ir ekstremistus naujojoje Ukrainos Vyriausybėje arba postringaudamas, kad Maidano smogikai buvo ruošiami Lenkijoje ir Lietuvoje, naudojasi senomis geromis informacinio karo technologijomis, kurios išrastos vis tik ne Rusijoje.
Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas, AFP/Scanpix nuotr.
Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas, AFP/Scanpix nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kalbėdamas apie nacius ir ekstremistus naujojoje Ukrainos Vyriausybėje arba postringaudamas, kad Maidano smogikai buvo ruošiami Lenkijoje ir Lietuvoje, naudojasi senomis geromis informacinio karo technologijomis, kurios išrastos vis tik ne Rusijoje.

Kaip pasakoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Tomas Janeliūnas, laikoma, kad pirmoji informacinė ataka buvo panaudota prieš Prūsijos ir Prancūzijos karą 1870–1871 m., pasibaigusį Vokietijos žemių suvienijimu.

„Tuo metu, galima sakyti, įvyko viena iš pirmųjų informacinio karo salvių, nes tais metais buvo panaudota žiniasklaida labai aiškiai siekiant išprovokuoti karinius veiksmus iš vienos iš valstybių“, – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute surengtame seminare „Informacinio saugumo spragos ir grėsmės Lietuvoje“ sakė T. Janeliūnas.

Pasak politologo, tuometinis Prūsijos ministras pirmininkas Otto von Bismarckas tikėjosi karu prieš Prancūziją galutinai paskatinti vokiečių žemių suvienijimą, tačiau norint pradėti karą reikėjo preteksto. Dar geriau, kad karą pradėtų pati Prancūzija.

Kaip žinoma, minimu laikotarpiu Europos politikoje dominavo Prancūzija, kuri trukdė vokiečių žemių vienijimui.

„Ir būtent tokia informacinė provokacija buvo įgyvendinta 1870 m. liepos mėnesį, kai Prancūzijos ambasadorius Prūsijoje perdavė tuometiniam Prūsijos karaliui Vilhelmui I Prancūzijos reikalavimus, kad Prūsija nesiūlytų į Ispanijos sostą Vokietijos dinastijos atstovo. Kancleris O. Von Bismarckas pasinaudojo šia depeša paskelbdamas ją spaudoje. Kitą dieną ji buvo paskelbta Prancūzijos dienraščiuose“, – teigė T. Janeliūnas.

„Bėda ta, kad šita depeša buvo išversta klaidingai, o pats O. von Bismarckas sustiprino tikrąjį telegramos turinį ir pateikė jį tokį, kad prancūzai, vedami savo nacionalinių vizijų, tiesiog privalėjo įsižeisti. O tas įsižeidimas buvo pretekstas paskelbti Prancūzijos kariuomenės mobilizaciją ir vos po 6–7 dienų paskelbti oficialų karą Vokietijai“, – tęsė politologas.

Kaip žodis tampa kūnu

Politologas Nerijus Maliukevičius taip pat primena, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai Bosnijos mieste Sarejeve buvo nužudytas Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas ir jo žmona, Austrija-Vengrija pateikė ultimatumą Serbijai, mat žmogžudystę įvykdė serbų nacionalistai. Šiame ultimatumo tekste reikalaujama Serbijos sustabdyti „priešišką propagandą“.

„Su tokiu ultimatumu buvo einama į karą Pirmojo pasaulinio karo metu. Akivaizdu, kad ir dabar panašiai viskas vyksta“, – teigė N. Maliukevičius.

Kita vertus, šiuolaikiniuose informaciniuose karuose jis įžvelgia ir naujų aspektų. Vienas jų, kad Rusija ir jos prezidentas Vladimiras Putinas vysto didžiuosius pasakojimus apie revoliucijų kurstytojus iš Vakarų. Šiame V. Putino pasakojime savo vietą turi ir Lietuva, kurioje neva buvo rengiami Maidano smogikai.

Politologas pabrėžia, kad kalbant apie informacinius karus, juose naudojama retorika vėliau tampa kūnu. Kitaip tariant, po žodžių beveik visuomet seka veiksmai.

„Užtat ypatingai svarbu, kaip dabar šnekama apie Lietuvą tame Rusijos didžiajame pasakojime apie Ukrainą. Tai svarbiau ne dėl poveikio viešajai nuomonei, bet tai savotiškas simptomas, dėl ko mums reiktų susirūpinti ir sekti po žodžių sekančius veiksmus“, – teigė N. Maliukevičius.

Jo teigimu, konstruktyvistas Alexanderis Wendtas yra teigęs, kad priešo vaizdinių kūrimas sąlygoja uždarą išsipildančią pranašystę arba pranašysčių ratą, kai konstruojamos grėsmės tampa realiomis grėsmėmis arba realiais veiksmais.

„Noriu priminti 1945 metus. Misteris George F. Kennanas šneka apie sovietų užsienio politikos vaizdinį. Tiesiogiai neverčiu, bet esmė ta, kad kiekvienas žmogus turi teisę tikinti save, kad viskas pasaulis yra prieš jį nusiteikęs priešiškai. Ir jeigu jis tą dažnai kartos ir jeigu jis tai padarys savo veikimo pagrindu, galiausiai, jis tikriausiai bus teisus“, – teigė N. Maliukevičius.

G. F. Kennanas buvo Jungtinių Valstijų ambasadorius Sovietų Sąjungoje, žinomas kaip sovietų sulaikymo strategijos kūrėjas bei vienas iš žmonių, vaidinusių svarbų vaidmenį programų Europai kūrime Šaltojo karo metais. Viena žymiausių programų yra žinoma Marshallo plano vardu.

Kodėl lietuviai, latviai, estai SSRS filmuose vaidindavo nacius

Pasak N. Maliukevičiaus, Lietuva metų metais Rusijai buvo ir yra priešų TOP 5 sąraše, tačiau mes tai priimdavome su sarkazmu ir nevertindavome rimtai. Tačiau, politologo teigimu, tokia pozicija nėra protinga.

Kaip pavyzdį mokslininkas pateikė estų dokumentinį filmą „Naciai ir blondinai“, kuriame pasakojama, kaip estų, latvių ir lietuvių aktoriai Sovietų Sąjungoje kuriamuose filmuose vis vaidindavo nacius. O dabar Lietuva, Latvija ir Estija kaltinamos fašistine ideologija.

„Ironiška, bet tas įvaizdis ir dabar limpa, pažiūrėjus ir į Ukrainos-Vakarų situaciją, į tą atkartojamą fašistinį naratyvą“, – pasakojo N. Maliukevičius.

Politologas teigia, kad Rusijos visuomenė apskritai gyvena apsiausties sąlygomis, kuriomis beveik visas aplinkinis pasaulis atrodo priešiškas. Todėl atėjus laikui, toks vaizdinys gali būti transformuojamas į realų veikimą.

„Dar kartą noriu priminti Ukrainos pavyzdį: kai reikia veikti, kai reikia „gelbėti“, galima argumentuoti tam tikrais vaizdiniais“, – sakė N. Maliukevičius.
 

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...