captcha

Jūsų klausimas priimtas

Šokas dėl Ukrainos: kovoti, kaupti atsargas ar emigruoti?

Reakcijos į Rusijos agresiją Ukrainoje: pirkti degtukus ir maisto atsargas, emigruoti, o gal – ginkluotis?
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Reakcijos į Rusijos agresiją Ukrainoje: pirkti degtukus ir maisto atsargas, emigruoti, o gal – ginkluotis?

Interneto forumuose ir privačiuose pokalbiuose diskutuojama, ar kritiniu atveju pavyktų greitai parduoti butus? Kas juos pirktų? Kaip reikėtų trauktis nuo neramumų, jei būtų užblokuoti oro uostai ir geležinkeliai. Ar tai – labai nepatriotiška?

Tokias kalbas ir kalbėtojus niekinantys kovingieji dėmesį telkia į ginklavimąsi ir būtinybę ruoštis kovai už Lietuvos laisvę.

Kovoti – kaupti atsargas – emigruoti. Tokios pagrindinės aktyvios reakcijos. Jas paprašėme pakomentuoti psichologų – Žmogaus studijų centro prezidento dr. Gintaro Chomentausko bei Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Gedimino Navaičio.

Gyvų sutvėrimų instinktyvios reakcijos

Pasak dr. G. Chomentausko, į tiesioginę agresiją žmogus, kaip ir kiti gyvi sutvėrimai, reaguoja instinktyviai vienu iš trijų būdų – bėga, nori likti nepastebimas (paukštį pamatę drugeliai bando priglusti prie medžio, apsimesdami kerpe) ar bandydamas kovoti ir nugalėti priešą.

„Visos jūsų paminėtos žmonių reakcijos yra dėsningos ir natūralios. Tačiau žmogus turi dar ir protinių gebėjimų įvertinti grėsmingą situaciją ir elgtis ne taip, kaip liepia per tūkstančius metų susiformavusios automatinės reakcijos, o taip, kad pasiektų savo tikslų kryptingais veiksmais“, – sakė Žmogaus studijų centro vadovas.

G. Chomentausko žodžiais, kaupti atsargų nėra prasmės, nes tai nepakeis kritinės situacijos, į kurią patektume Lietuvoje agresijos atveju. Emigruoti – gal, bet tokių veiksmų kaina ir žmogui, ir šaliai yra labai didelė. Tiesiogiai kovoti irgi turime mažai galimybių.

„Turime tik vieną skraidantį treniruotėms skirtą naikintuvą – „neblogas“ Krašto apsaugos resursų planavimas“, – ironizavo DELFI pašnekovas.

Netiki, kad Lietuvą aplenks didžiarusiškos ambicijos

G. Chomentausko teigimu, politiškai veikti kartu su Baltijos šalimis bei NATO partneriais būtų racionalu, „turint „Patriot“ raketų baterijas ar JAV lėktuvnešį galėtume tapti sprangiu kąsniu aiškiam agresoriui“.

„Kvaila tikėtis, kad didžiarusiškos ambicijos mūsų nepasieks. Juk nenorime pavėlavę ir likę vieni akis į akį su gerokai didesniu priešu ir suklaidinta tauta sulaukti dar vieno generolo Vitkausko, atkėlusio pasienio šlagbaumą SSSR kariams. Tačiau tam reikia Lietuvos politikų ryžto. Tikiuosi, jo esama. Žmonės, manau, jį tikrai palaikytų, be to gautų aiškų signalą, kad saugumu rūpinamasi ne tik žodžiais ir žinutę, kad jei Lietuvai reikės mūsų visų talkos, kvietimas ateis laiku“, – sakė psichologas.

Kodėl Lietuviai aštriau reaguoja

Komentuodamas skirtingas Europos šalių reakcijas į įvykius Ukrainoje, Mykolo Romerio profesorius, psichologas G. Navaitis nesistebėjo, kad Lietuvos gyventojai užima kur kas aktyvesnę poziciją, palaikydami Ukrainą.

„Visi mes priklausome valstybei su sava istorine praeitimi. Tokios šalys kaip Portugalija ar Airija nėra patyrusios nei Rusijos okupacijos, nei agresijos, todėl tų šalių gyventojų gebėjimas įvertinti ypač agresyvios Rusijos politikos niuansus yra pastebimai mažesnis nei lietuvių, lenkų ar latvių“, – sakė psichologas.

G. Navaičio minėta analogija – Kinijos ir Tibeto santykiai.

„Lietuvoje yra žmonių, kurie į juos įsigilinę, žino aplinkybes, istoriją, bet, manau, didžioji dalis turi tik bendrą supratimą. Tas pats principas galioja kalbant apie šiandieninius Rusijos ir Ukrainos santykius, kuriuos didelė dalis lietuvių gerai supranta, nes žino, kas slypi po deklaracijomis apie tautiečių gynimą, supranta, kodėl vieni žmonės saugo Lenino paminklus, o kiti nori juos pašalinti ir kodėl, nors kokiam nors ispanui ar prancūzui tai gali kelti nuostabą – kam reikia saugoti ar šalinti istorinį paminklą?“, – lygino profesorius.

DELFI pašnekovo teigimu, istorinė patirtis mums padeda geriau suvokti, ką iš tiesų reiškia retorika „įvedama kariuomenė užtikrinti sutarčių vykdymą“ ir kas už jos slypi.

Kraštutinės reakcijos psichologui kelia šypseną

Vis dėlto reakcijos skiriasi: vieni, jei prireiktų, sako, eitų kovoti, kiti svarsto apie būtinąsias atsargas – perka degtukus ir kruopas, dar kiti – kur, jeigu kas, emigruotų.

G. Navaičio nuomone, tai – išryškintos kraštutinės, bet tikrai ne masinės nuomonės, leidžiančios įvertinti, kiek per Nepriklausomybės metus esame pasiekę.

„Tikrai turime dėl ko džiaugtis ir kuo didžiuotis. Lietuva per naujųjų amžių istorijoje niekada negalėjo žvelgti į ateitį taip saugiai, kaip šiandien. Mes mėgstame kritikuojame savo valdžią, bet turėtume pripažinti, kad saugumo srityje padaryta tikrai nemažai. Pakanka įsivaizduoti, kas būtų, jei Lietuva šiandien nepriklausytų NATO. Tokiu atveju kalbos, kur emigruoti, ar jau laikas džiovinti džiūvėsius ir pirkti degtukus, būtų iš tikro realios“, – sakė psichologas, pridurdamas, jog šiandien tokios reakcijos „greičiau istorinės praeities atspindys ir sukelia šypseną“.

Norą priešintis augina ir Rusijos propaganda

Paklaustas, ar tik atrodo, ar iš tiesų mūsų visuomenė suaktyvėjo, psichologas sakė, jog aktyvūs žmonės tiesiog geriau matomi „ypač sudėtingu metu, koks dabar yra Ukrainai“.

„Nereikėtų pamiršti, jog mes susiduriame ir su priešinga propaganda. Rusijos tarnybos dirba – pakanka priminti, kiek Lietuvoje televizijos eterio užima rusiškos programos, kiek žmonių pamato įvairias laidas, kuriose pristatoma Rusijos pozicija. Galų gale, galima paminėti ir DELFI. Labai tikėtina, kad dalis komentatorių Rusijos naudai dirba už pinigus, komentaruose pasisakinėja palaikydami Rusijos politiką. Tai labai nesunkiai padaroma, nereikalauja didelių lėšų, o kuria tam tikrą foną“, – sakė G. Navaitis.

Pasak pašnekovo, kai susiduriama su tokiu masiniu propagandiniu veikimu, natūralu, kad dalis žmonių pradeda jam priešintis.

Vakarų pasaulio reakcijos į įvykius Ukrainoje fone aktyviai visuomenės daliai imponuoja aštrūs pareiškimai, net jeigu tai – tik neįpareigojantys žodžiai.

Vis dėlto, G. Navaitis aiškiai atskiria pasisakymų emocionalumą ir realių veiksmų racionalumą.

„Emocionalūs pasisakymai svarbūs Ukrainos žmonėms, kuria solidarumo nuotaiką. Bet jei kalbame apie realų veikimą, Lietuvos atveju jis prasmingas tik kartu su sąjungininkais.

Apie negalinčius gyventi be priešo

Aktyviai reaguojančiųjų į įvykius Ukrainoje gretas papildo ir visuomenės dalis, kuri, atrodo, negali gyventi be priešo. Paprašytas tai pakomentuoti G. Navaitis prisiminė knygoje apie politikų psichologiją plėtotą mintį: „Esu rašęs, kad labai atsakingas darbas susirasti priešą. Gerą priešą suradus galima padaryti didelę politinę karjerą“.

Profesorius neneigė: iš tiesų griežtas, ryžtingas veikimas kartais žmonių sutapatinamas su griežtais, bet abstrakčiais žodžiais. Kai kurie politikai, kurie realių veiksmų net ir nesiūlo, kalba pseudoryžtingai, taip susilaukdami nesusigaudančios visuomenės dalies palaikymo.

„Vis dėlto žodžiai ir veiksmai nėra tas pats. Šiandien tikrai pats griežčiausias veikimas ir yra – bendras veikimas su sąjungininkais. Tai reali ir griežta kryptis, o šūkavimai mažai ką keičia“, – įsitikinęs G. Navaitis.

Į klausimą, kodėl būtent skambūs žodžiais dažnai atliepiami visuomenės, Mykolo Romerio universiteto profesorius atsakė pajuokaudamas: „Jeigu išeitume į gatvę ir paklaustume žmonių, ar nori, kad Lietuva būtų protingai valdoma, iš dešimties tūkstančių gal atsiras vienas ožiaragis, kuris sakys: „Ne, noriu, kad būtų valdoma kvailai“. Bet kai tie patys žmonės ateis į rinkimus, didžioji jų dalis balsuos ne racionaliai, o emocionaliai“.

Psichologo žodžiais, nėra labai blogai sprendimą priimti vadovaujantis emocijomis, bet jei kyla prieštaravimas protui, akivaizdu, kad rezultatas nebus puikus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Ukraina

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai