captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokslo darbų pirkimas – reiškinys, kuris sergančiai visuomenei nė motais

Lietuva nesukontroliuoja prekybos mokslo darbais ir net nebando spręsti šios valstybinės problemos, konstatuoja žinomi mokslo ir ekonomikos pasaulio atstovai.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Lietuva nesukontroliuoja prekybos mokslo darbais ir net nebando spręsti šios valstybinės problemos, konstatuoja žinomi mokslo ir ekonomikos pasaulio atstovai.

Kontrabandines cigaretes be skrupulų traukianti ir kontrabandinį kurą besipilanti tauta degradaciją pasiekė ir aukštajame moksle: toleruoja prekybą rašto darbais, kas užprogramuoja nekompetentingų asmenybių rengimą.

Prieš porą savaičių Vilniaus apygardos teismas atvertė beprecedentę bylą: teisės mokslus baigęs 32 metų vilnietis Andžejus Radivonikas stojo prieš teismą dėl nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo, neteisėto mokėjimo instrumentų panaudojimo bei dokumentų klastojimo. A. Radivonikas, įtariama, iš prekybos rašto darbais gavo daugiau kaip 555 tūkst. Lt grynaisiais. Iš jo mokslo darbus pirko 1 416 studentų.

Praėjusiais metais akademinę bendruomenę sukrėtė kita neregėta istorija: nekokybišką mokslo darbą nusipirkusi ir jį dėstytojui pateikusi studentė dėl sutarties nevykdymo darbą rašiusią įmonę padavė į teismą.

„Akivaizdu, kad niekas su tuo nekovoja ir niekas nėra per daug suinteresuotas su šiuo reiškiniu kovoti“, – konstatuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Australijos, Šveicarijos, Meksikos, Prancūzijos ir Lietuvos aukštosiose dėstęs, įvairiose darbo grupėse analizavęs šalies aukštojo mokslo kokybę N. Mačiulis mato dvejopą problemą. Pirma – administracinė ir baudžiamoji teisė nedraudžia užsiimti tokia veikla, tad sukurta tinkama terpė teikti nelegalią veiklą ir už tai gauti dideles pajamas.

„Bet blogiausia turbūt tai, kad netiesiogiai, bet iš dalies tokiu reiškiniu suinteresuoti ir patys universitetai. Jie nėra suinteresuoti, kad tokio pobūdžio sukčiavimai išnyktų iš Lietuvos švietimo sistemos. Manau, pagrindinė problema susijusi su Lietuvos universitetų finansavimu – didelę dalį finansavimo gauna pagal tai, kiek priima studentų“, – sako N. Mačiulis.

Pagal šį modelį dėl egzaminų neišlaikymo iš universiteto iškrentantis studentas reiškia prarastas universiteto pajamas. Tokiu atveju einama lengviausia keliu: pasirenkama toleruoti minimalių standartų neatitinkančius studentus.

„Tokiu būdu švietimo sistema kuria nelabai sąžiningas ir nelabai kompetentingas asmenybes. Aš manau, kad minėtas asmens, rašiusio baigiamuosius, kursinius darbus pavyzdys rodo, kokio masto tai problema yra. Akivaizdu, kad ne 1500 studentų ne patys rašo baigiamuosius darbus, tai yra masinis reiškinys. Ir turbūt nereikėtų stebėtis, kad didelė dalis aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų, kuo mes didžiuojamės Europoje, negali susirasti darbo. Nes ar per darbo pokalbį, ar pirmomis darbo savaitėmis paaiškėja, kad tiek jo bendrosios, tiek specialybės kompetencijos nieko bendro neturi su tuo, ką turėtų rodyti įgytas aukštojo mokslo diplomas“, – kalbėjo N. Mačiulis.

Jis turi pasiūlymą, kaip šią problemą būtų galima spręsti. N. Mačiulio manymu, studijų krepšelis turėtų būti suteiktas visam studijų laikotarpiui – studentui dėl sukčiavimo ar nepažangumo iškritus, universitetas finansavimo neprarastų, o jį skirtų kitam pažangiam studentui, kuris anksčiau mokėsi mokamojo vietoje. Pašnekovo manymu, toks modelis pašalintų vieną problemos priežasčių – motyvą iš universiteto nešalinti nepažangių studentų.

Ekonomisto manymu, identifikuoti akademinio nesąžiningumo atvejus nėra labai sudėtinga. Čia didelė atsakomybė tenka baigiamųjų darbų vadovams, kurie turi stebėti rašymo procesą. Pagal tai, kaip studentas konsultuojasi, siunčia tarpines ataskaitas, nesunkiai galima nustatyti, ar tai, kas parašyta popieriuje, neprasilenkia su jo kompetencija.

V. Mizaras: tai iškreipia aukštojo mokslo sistemą

„555 tūkst. Lt – ką tai reiškia? Vadinasi, visa vieno universiteto laida gali būti sudalyvavusi studijose ne savo asmeniniais veiksmais, o pateikusi kitų rezultatus. Tai kas išdrįs pasakyti, kad viskas tvarkoje ir kad tai nekenkia viešajam interesui? Normalioje visuomenėje ir pasaulyje tokia veikla – vienas sunkesnių nusikalstamų veiksmų. Tai nėra pavienis atvejis, tai jau iš esmės masto sistema“, – dėsto Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjas profesorius Vytautas Mizaras.

Deja, pagal šiuo metu galiojančią teisinę bazę, Generalinė prokuratūra rašto darbų rašymą ir pardavinėjimą studentams prilygina ekonominei veiklai ir pripažįsta, kad už tai negresia jokia atsakomybė. Generalinė prokuratūra rašto darbų rašymą, konsultavimą priskiria ekonominės veiklos rūšims, kurios Lietuvoje nėra uždraustos.

Teisės profesorius V. Mizaras šiuo klausimu turi kitą poziciją. „Mano asmenine nuomone, tokia veikla tikrai negali būti teisėta, nes iš esmės prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui, pagal kurį studentas studijose turi dalyvauti ir vykdyti įsipareigojimus asmeniškai. Jau ne kartą esu pasisakęs, kad Autorių teisių įstatymo prasme negalima atsisakyti nuo autorystės ir tam, kuris darbo neparašė, leistis naudotis svetimu darbu, svetimu vardu. Tokie sandoriai savaime yra niekiniai“, – aiškina V. Mizaras.

Jo teigimu, tokie veiksmai bendrąja konceptualia prasme prieštarauja viešajam interesui ir viešajai tvarkai – iškreipia aukštojo mokslo sistemą, sąžiningumą ir apskritai diskredituoja studijų sistemą. Pasak V. Mizaro, jau vien dėl to neturi kilti abejonių, kad tai neturi būti laikoma teisėta veikla.

 

Teisininko nuomone, įstatymuose trūksta aiškaus apibrėžtumo. Pašnekovas kelia kausimą, ar kurioje nors Vakarų valstybėje leidžiama vykdyti tokią ūkinę-komercinę veiklą. V. Mizaras taip pat pasigenda aiškaus oficialių asmenų pareiškimo šiuo klausimu. Profesorius sako nė iš vienos valstybės institucijos iki šiol neišgirdęs, kad tai yra blogis ir neteisėta. Beje, šiuo klausimu iki šiol nebuvo sukurta nė viena premjero Algirdo Butkevičiaus taip mėgstama darbo grupė.

„Šiai problemai dėmesį rodo patys universitetai, atskiri asmenys, žiniasklaida, bet ne valstybės institucijos. Tai ir toliau paliekama savieigai. Kyla klausimas, kur paslėpta mintis – ar valstybė tokia neveikimo pozicija nesako, kad tokia veikla iš tikrųjų naudinga valstybei. Tačiau tokiu atveju nesuprantu jos pozicijos“, – sakė V. Mizaras. Pasak jo, Švietimo ir mokslo, Teisingumo ministerijos turi suburti baudžiamosios teisės specialistus, išsiaiškinti poziciją ir konkretinti įstatymą.

„Tai yra tipinis sergančios visuomenės aspektas. Ar ši visuomenė neserga? Jeigu ji ateina į universitetą ne žinių, o diplomo. Tokioje situacijoje tu gali daryti auksinę studijų sistemą – ji neveiks, jei žmogus ateina ne žinių, o diplomo. Toks žmogus ieškos būdų, kaip apgauti, apeiti ir gauti diplomą“, – mano Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) pirmininkas, Kauno technologijos universiteto rektorius profesorius Petras Baršauskas.

P. Baršausko teigimu, idealioje sistemoje studentas mokslo darbo nenusipirktų. Taip pat su nusirašinėjimu: jeigu egzaminas paruoštas tinkamai, reikalauja studento mąstymo ir žinių, nenusirašysi net naudodamasis literatūra ar technologijomis. Deja, pastebi rektorius, ne visi egzaminai tokie. Taip pat su mokslo darbais – jei darbas formalus, jį galima užsisakyti, gavus šį tą pramokti ir apgauti dėstytoją.

„Vienas universitetas draudimu, kontrole to neišgyvendins. Nieko nebus. Tai kompleksas, visa infrastruktūra turi žygiuoti kartu – studijų, dėstymo ir pasiruošimo kokybė turi augti, bet ir visuomenė turi lygiai taip pat bręsti. Gėda turi būti nusirašyti, o jeigu garbė apgauti kažką, jei tokia visuomenėje garbės sąvoka...“, – kalbėjo P. Baršauskas. LURK pirmininko tvirtinimu, universitetai to netoleruoja, bet prie kiekvieno dėstytojo ir studento sargo nepastatysi.

Pasak P. Baršausko, reikėtų, kad į kovą įsijungtų valstybė – vienas universitetas visuomenės nepagydys. „Vakarų visuomenėse irgi yra visko, bet, pavyzdžiui, nusirašinėjimo atveju dauguma nesupranta, ką tai reiškia. Žmogui tai neįdomu, jis ateina žinių ir jei kažką apgavo – negavo informacijos, kurios gyvenime pritrūks“, – tai, kuo lietuviai skiriasi nuo vakariečių, atskleidė P. Baršauskas.

Matome masiškumo pasekmes

„Tokie dalykai glumina. Gal tai parodo aukštojo mokslo masiškumo pasekmes: jeigu studijos būtų labiau vertinamos, ir požiūris būtų kitoks. Masiškumas kokybės kartelę nuleidžia. Kai kuriais atvejais į aukštąsias per lengvai patenkama ir per lengvai studijuojama, tai ir atsispindi“, – sako laikinai Studijų kokybės vertinimo centrui vadovaujanti Nora Skaburskienė.

N. Skaburskienės teigimu, jeigu dėstytojas nuosekliai dirba su studentu, jis tikrai turi pastebėti, kad darbą rašė ne studentas. „Darbo rašymas nėra tik galutinio varianto perskaitymas, tai nuoseklus darbas, atskirų dalių konsultavimas, susipažinimas su jomis. Jei nuosekliai dirbama, tai turėtų išaiškėti, bet bėda, kad dėstytojai dažniausiai turi labai didelį krūvį ir turi prižiūrėti labai daug darbus rašančių studentų. Tada ir iškyla problema“, – aiškina pašnekovė.

Ji pateikė medicinos studijų pavyzdį – sunku įsivaizduoti, kad kažkas nusirašinėtų, į šias studijas patenka gabiausi moksleiviai, dalis jų dėl sunkumo apsisprendžia palikti studijas. Iškeltos medicinos studijų kartelės kartais neperžengia ir geriausi moksleiviai.

DELFI primena, kad asmenys, pagal užsakymą parašę ir pardavę rašto darbus, atsakomybę už jo panaudojimą perkelia studentui. Studentas, ne savo rašytą darbą įsigijęs bei jį pateikęs aukštajai mokyklai įvertinimui, pažeidžia Mokslo ir studijų įstatymą, tos aukštosios mokyklos statutą, studijų nuostatus ir akademinės etikos kodekso normas. Už tai numatyta drausminė, tačiau ne baudžiamoji ar administracinė, atsakomybė.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...