captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prieglobsčio prašantis žurnalistas apie savo galimybes Ukrainoje: karstas, ligonio lova arba kalėjimas

Žirmūnų daugiabučių apsuptyje šeštadienį du vaikinai tepė paskutinius geltonų ir mėlynų dažų potėpius ant automobilio kapoto, prie langų pritvirtino Ukrainos vėliavėles. Taip jie ruošėsi sekmadienį Vilniuje vyksiančiai „Automaidano“ palaikymo akcijai.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Žirmūnų daugiabučių apsuptyje šeštadienį du vaikinai tepė paskutinius geltonų ir mėlynų dažų potėpius ant automobilio kapoto, prie langų pritvirtino Ukrainos vėliavėles. Taip jie ruošėsi sekmadienį Vilniuje vyksiančiai „Automaidano“ palaikymo akcijai.

Jaunuoliai – ne vilniečiai. Į Lietuvą vos prieš mėnesį jie atvyko iš Ukrainos, nes ten nebegalėjo laisvai net kvėpuoti. Karstas, ligonio lova arba kalėjimas – toks pasirinkimas Ukrainoje buvo likęs trims žurnalistams, nutarusiems, kad už savo šalies laisvę verčiau kovos per atstumą.

Lietuvą jie pasirinko ne šiaip sau. Pirmiausia – tai Europos Sąjunga. Antra, vienas kolegų – 20 metų žurnalistas Konstantinas Simočenko gimė ir penkiolika metų gyveno Visagine. Jis tebeturėjo lietuvišką pasą ir keletą kontaktų Vilniuje.

Kartu su juo išvykti iš Ukrainos nusprendė dar du kolegos žurnalistai. Vienas jų – 21 metų Aleksejus Gončarukas, kitas – 38 metų pagrindinis vairuotojams skirto leidinio „Dorožnij kontrol“ (kelių kontrolė, – rusų k.) redaktorius Aleksejus Kirienka. Sausio 11 dieną autobusu jie pasiekė Vilnių ir čia įsikūrė. A. Gončarukas ir A.Kirienka turėjo tris mėnesius galiojančias Lietuvos vizas.

Tačiau jau po dviejų savaičių A. Gončarukas nusprendė paprašyti politinio prieglobsčio Lietuvoje. Ar jis bus suteiktas, turėtų paaiškėti iki balandžio pabaigos. Iki tol vaikinui suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Tuo tarpu A. Kirienka prieglobsčio kol kas neprašo – jis baiminasi, kad tada gali būti dar sunkiau susitikti su Ukrainoje likusiu vaiku.

„Pasirinkimas buvo toks: sėsti, būti žiauriai sumuštam, o gal ir nužudytam. Man buvo kilusi grėsmė dėl mano žurnalistinės veiklos leidinyje „Dorožnij kontrol“, dėl to, kad padėjau žmonėms „Euromaidane“, kad organizavome „Automaidaną“. Esu nufilmavęs, kaip milicija pažeidinėjo įstatymus“, – teigė A. Gončarukas interviu 15min.lt.

Dusino lifte, grasino nušauti

Nors leidinys, kuriame dirbo į Lietuvą atvykę žurnalistai, tiesiogiai apie protestus Kijeve rašė ne tiek jau daug, tačiau A. Gončarukas tikina, kad, nepaisant to, nepriimtino valdžios dėmesio sulaukdavęs dar ir prieš prasidedant protestams Kijeve.

„Mums grasino, padeginėjo mašinas. Aktyviausius žmones dusino ir mušė. Tai buvo dar iki „Euromaidano“ ir „Automaidano“. Paskui tai suintensyvėjo. Iki tol viskas buvo plius minus kultūringa – visi dar kažko bijojo, nors teismai buvo nustoję normaliai dirbti beveik nuo pat Viktoro Janukovyčiaus prezidentavimo pradžios. Tuo tarpu, kai pradėjome palaikyti „Euromaidaną“, ribų nebeliko jokių“, – teigė jis.

A.Gončarukas pažymi, kad jie nestojo nė vienos politinės partijos pusėn, tačiau kartu su laisvės trokštančiais ukrainiečiais patys dieną naktį stovėjo „Euromaidane“.

„Ten gyvenome visą mėnesį. Po to mus pradėjo sekti. Turėjome slėptis, kad nesumuštų, nepasodintų. Tada supratome, kad mes ten nebenaudingi. Nebegalime tiek daug padėti, nes arba tuoj atsidursime už grotų, arba būsime sumušti, o iš Lietuvos galėtume padaryti daugiau. Iš čia galime palaikyti geresnį ryšį su Europos institucijomis, galime pasauliui atviriau paaiškinti tai, kas vyksta Ukrainoje“, – teigė ukrainietis.

Jis pažymėjo, kad baimė nukentėti nėra tiesiog pasiteisinimas. Sumuštus, dusintus ir skriaustus vaikinai jau matė savo bendradarbius.

„Vieną mūsų kolegę žurnalistę Svetlaną Malicką, kuri atskleisdavo mūsų valdžios nuodėmes, buvo sugavę pakeliui namo, lifte dusino ir perdavė linkėjimus leidiniui „Dorožnij kontrol“ sakydami, kad tuo, ką mes darome, užsiimti negalima.

Kitą kolegą Vladimirą Moralovą pagavo vairuojant, pasodino ant galinės sėdynės ir įrėmė ginklą į galvą, jis irgi turėjo ginklą, įvyko susišaudymas. Po to jį nuvežė į mišką, parklupdė ant kelių ir įrėmę pistoletą ėmė klausinėti, kur laikomi mūsų vaizdo įrašai, kaip rasti mane, kaip rasti mūsų vadovo Rostislavo Šapošnikovo automobilį.

Du augaloti vyrai buvo atėję į V. Moralovo dukterėčios mokyklą, tampė ją už ausies po koridorius ir sakė, kad jei jos dėdė nesiliaus užsiimti tuo, kuo užsiima, kitą kartą bus blogiau. Tai pastovus spaudimas. Jis buvo, yra ir dabar jis vyksta kur kas žiauriau“, – pasakojo A.  Goncharukas.

Šeima prieštaravo

K. Simočenko ir A. Gončarukas pripažįsta, kad apsispręsti išvykti nebuvo lengva. Vaikinai priduria, kad dėl tokio sprendimo neapsidžiaugė ir jų artimieji.

„Mama šokiruota. Ji visada nelabai palaikė tai, kuo aš užsiėmiau. Tuo labiau jai nepatiko, kad buvau priverstas palikti Kijevą, medicinos mokslus, bet aš manau, kad taip bus geriau. Likti Ukrainoje būtų buvę per daug pavojinga“, – teigia jis.

K. Simočenko pažymi, kad nemažai Ukrainos žurnalistų, turėjusių bent menkiausią galimybę išvykti iš šalies, jau tai padarė. Anot jo, ateityje tokių bus dar daugiau.

„Du žmonės jau pabėgo į JAV. Vienas ten gavo politinį prieglobstį. Mūsų direktorius R. Šapošnikovas yra Lenkijoje, dirba iš ten, gavo darbo vizą. Palaiko tinklalapį, kad mūsų veikla nesustotų. Jis portalo galva. Jeigu jį sulaikytų, tinklalapio neliktų“, – pridūrė A. Gončarukas.

Jis pats tikino sunkiai priėmęs sprendimą palikti šeimą, mokslus ir namus, tačiau supratęs, kad kito kelio nėra ir tuo įtikinęs artimuosius.

Nepabėgo, bet Ukrainoje vadinami išdavikais

Ukrainietis sako, kad Lietuvoje viso savo gyvenimo tikrai neplanuoja. Jis čia tik tol, kol Ukrainoje pasikeis valdžia ir teismai, milicija bei prokuratūra laikysis įstatymų.

Tuo tarpu kol kas iš Vilniaus visam pasauliui vaikinai stengiasi pateikti kuo daugiau informacijos apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Jie lanko į Lietuvą gydytis atvykusius protestų dalyvius, bendrauja su žurnalistais, organizuoja Ukrainos palaikymo akcijas, bendradarbiauja su protestuotojus palaikančiais lietuviais, vietos ukrainiečių bendruomene.

„Mes stengiamės, kiek įmanoma objektyviau ir tiksliau pranešti pasauliui apie tai, kad vyksta Ukrainoje, nes pasaulis to nesupranta. Rusų propaganda veikia taip, kad vaizdas iškreipiamas. Pasaulis nežino, kas ten vyksta. Be to, norėtume tarptautiniam teismui apie tai duoti parodymus, kad teisiniu keliu įrodytume, jog Ukrainos valdžia vykdo nusikaltimus prieš žmogiškumą“, – teigė vaikinai.

Tiesa, jie pripažįsta, kad jų veikla kai kuriems tebešąlantiems „Euromaidane“ ukrainiečiams nėra suprantama ir pateisinama.

„Gaila, bet yra žmonių, kurie galvoja, kad mes išdavikai, kad mes pabėgome ir dabar sėdime čia ir nieko neveikiame. Bet gal jie nemąsto objektyviai. Mes išvykome ne dėl to, kad labai bijome, bet nematėme perspektyvos sėdėti už grotų ar gulėti ligoninėje. Čia mes galime kur kas daugiau nuveikti Ukrainos labui“, – įsitikinęs A. Gončarukas. 

Vaikinai ketina Lietuvoje susirasti darbus. Kol kas A. Gončarukas dirbti Lietuvoje dar neturi teisės, tačiau, jei pavyks gauti politinį prieglobstį, jis čia imsis bet kokios veiklos, kad tik pragyventų.

„Mes nepabėgome. Mes tik kovojame iš čia. Ir kausimės iki galo“, – atsisveikinant dar kartą pridūrė A. Gončarukas.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Protestai Ukrainoje

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...