captcha

Jūsų klausimas priimtas

Artimumas visada rizikingas, bet vienišumas trumpina gyvenimą

Būti artimu ir suprastu – pagrindinis žmogaus poreikis, tačiau kartu artimumas kelia ir daug problemų, interviu LRT televizijos laidai „Ryto suktinis“ teigia psichologė-psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Būti artimu ir suprastu – pagrindinis žmogaus poreikis, tačiau kartu artimumas kelia ir daug problemų, interviu LRT televizijos laidai „Ryto suktinis“ teigia psichologė-psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Pasak pašnekovės, žmonės dažnai vengia artumo, nes baiminasi būti išduoti, išnaudojami, kontroliuojami, palikti. Tokia rizika, pasak psichologės, visada yra, bet rizikuoti verta.    

„Dabar diktuojama mada būti labai stipriais, sėkmingais, ryžtingais, energingais individualistais. Nors žmogus vis tiek turi poreikį būti artimu, jis užsideda kaukę ir keliauja į pasaulį, negalėdamas užmegzti artimų ryšių, ir tai jį silpnina.

Yra atlikta nemažai tyrimų, kad artimi santykiai stiprina imunitetą, prailgina gyvenimą, padeda išvengti depresijos, nerimo, įtampos. Vienas tyrimas parodė, kad rūkantis žmogus turi tikimybę trumpiau gyventi pusantro karto, o nerūkantis, bet vienišas – du kartus“, – sako R. Bačiulytė.

Ar žmogaus noras būti artimu gali būti psichologinė problema?

Tikrai taip, ir tai pakankamai didelė problema. Reiktų pradėti nuo to, kad artimi norime būti visi. Tai pagrindinis žmogaus poreikis – būti artimu, būti suprastu, jaustis saugiu drauge. Tačiau tuo pačiu mes turime ir daug baimių, susijusių su artumu. Pavyzdžiui, baimė būti atstumtam, išduotam, kontroliuojamam, išnaudojamam, išsiskyrimo baimė.

Patikslinkime – mes kalbame apie artimumą kaip apie intymų santykį, vedybas, ar kalbame apie artimumą tarp šeimos narių, draugų, kolegų?

Kalbame apie artimumą plačiąja prasme. Tai yra gebėjimas, kurį atsinešame į suaugusiųjų gyvenimą iš vaikystės. Pirmasis artumo patyrimas yra susijęs su mama – tai pirmas žmogus, su kuriuo mes patiriame meilės ryšį. Tai susiję su mamos ir vaiko prieraišumo problema, su socializacija, artimais santykiais.

Jei mama yra šalta, emociškai neprieinama vaikui, tuomet mes gauname patyrimą, kad artimumas yra sunkiai prieinamas arba jis suteikia skausmą. Toks suaugęs žmogus turės problemų kalbant apie bet kokius ryšius – partnerystę, draugystę, taip pat santykius su savo vaikais. Negebėjimas užmegzti artimą ryšį atsiliepia visose sferose ir visuose santykiuose.

O jeigu mama savo vaiką visą laiką buvo apgaubusi perdėta globa, tai jis pats, norėdamas tokio paties artumo, kitą žmogų gali uždusinti savo dėmesiu?

Taip, čia vėlgi artimumo problema. Psichologai tai vadina hipergloba. Mama, kuri savo meile dusino savo vaiką, galėjo jo galvelėje pasėti tokią mintį – būti artimu reiškia prarasti save, visiškai neturėti savo erdvės ir laisvės. Toks suaugęs žmogus vengs artimumo – iš vienos pusės jis jo lyg ir norės, bet iš kitos pusės nenorės. Ir čia atsiranda tokie mechanizmai, kuriuos psichologai vadina galios žaidimais. Pavyzdžiui, žmogus užmezga ryšį, tačiau vos tik tas ryšys tampa artimesnis, jį nutraukia, pavyzdžiui, sukeldamas skandalą, tuo pačiu priversdamas kitą žmogų jaustis kaltu, kad ryšys nutrūko. O tiesa yra tokia, kad tas, kuris sukėlė konfliktą, bijo artimų santykių. Taigi nuolatos yra laikomas tam tikras atstumas. Į šią kategoriją įeina vyrai ir moterys, kurie dažnai keičia partnerius. Atrodo jie siekia ryšio, nori turėti partnerį, bet štai vienas, antras, trečias, ketvirtas partneris – ir taip išvengiama artimų santykių.

Sakykime, tėvas yra griežtas, bet teisingas. Tačiau dažnai būna, kad iškilus bėdai vaikas bijo jam pasisakyti. Jeigu esi jam artimas, kodėl reikia bijoti? Kodėl taip atsitinka?

Čia problema – negebėjimas būti artimu, ir tai jau tėvo problema. Jis, būdamas griežtas, nesugeba išgirsti savo vaikų, suprasti jų emocinių poreikių. Vaikai visuomet savo tėvus priima ir besąlygiškai myli, tačiau artumo toną užduoda patys tėvai.

Taigi jei tėvas neprisileidžia, daugiau reikalauja, drausmina, kuria sąlygas, vaikas supranta: taip, aš myliu savo tėtį, bet priartėti prie jo galiu tik per tam tikrą atstumą, jam savo paslapčių pasakoti negaliu. Jeigu šeimoje mama yra emociškai artima, prieinama, tai kompensuoja supratimą apie artimumą, ir toks žmogus galbūt turės sunkumų bendraudamas su autoritetais, bet jam bus lengva užmegzti santykius su moterimis.

Lietuviai mėgsta kritikuoti kitų šalių žmones, kurie iki pensijos neišlaiko savo vaikų. Ten sulaukę 18 metų vaikai tampa savarankiški ir pradeda gyventi savo gyvenimą, o tėvai – savo. Lietuviai priešingai – mėgsta dalyvauti visuose savo vaikų reikaluose. Ar tokie tėvai nebemoka gyventi be vaikų?

Taip, iš tiesų.

Bet ar tai artumo problema?

Reiktų apibrėžti, kas tas artimumas. Tai pirmiausia yra pagarba vienas kitam, vienas kito vertybių ir poreikių paisymas, vienas kito pažinimas. Kai mes kalbame apie tokius vaikų ir tėvų santykius, tai reiškia, kad tėvai nuvertina savo vaikus – tarsi jie nesugeba, nemoka, negali. Jei apversime situaciją, suprasime, kad tėvai patys nesugebėjo patenkinti savo poreikių ir juos tenkina savo vaikų sąskaita. Čia nėra kalbos apie artimumą – čia yra kalba apie išnaudojimą.

Paradoksas – tėvai, norėdami gero, padaro blogą. Tai vaikų sumenkinimas?

Taip. Tėvai nepriima savo vaikų kaip pilnaverčių, suaugusių, galinčių galvoti savo galva.

Ar gebėjimas būti artimu gali būti išmokstamas? Ar tai yra įgyta vaikystėje ir pakeisti negalima?

Kol mes esame gyvi, viską galime pakeisti savo gyvenime, bet ne kitų žmonių gyvenime. Jei aš esu suaugęs ir suvokiu, kad man sunku užmegzti ilgalaikius artimus santykius, tai yra problema. Jei žmogus tai suvokia, jis gali tą problemą spręsti.

Pirmiausia reikia identifikuoti, kokios baimės slypi tokiame elgesyje ir gyvenimo būde, ir tuomet su jomis dirbti. Kita vertus, artimumo baiminasi žmonės, kuriems stinga savivertės. Tai žmonės, kurių gebėjimai buvo sumenkinti tėvų. Visa tai susiję ir su gebėjimu duoti, nes artimumas yra apykaita – gebėjimas duoti ir priimti. Jei apykaita išlaiko pusiausvyrą – santykiai yra artimi.

Suaugę žmonės dažnai baiminasi, kad neturės ką duoti, baiminasi, kad bus pamatytos jų silpnybės. Atsakymas yra paprastas – reikia dirbti su savimi. Stiprinti savivertę, daryti kažkokius žingsnius, rizikuoti, nes artimumas visada yra rizika. Leisdamiesi į artimus santykius rizikuojame patirti išsiskyrimo, išdavystės skausmą, ir kai mes suvokiame, kad tai yra neišvengiama ir kad tai ištversime, tuomet galime bandyti.

Jei pažvelgtume į pasaulį, ar artimumas šiandien yra problema?

Tikrai taip. Pažiūrėkime, kiek daug skyrybų, kiek daug vienišų žmonių, labai mažai bendruomeniškumo – visa tai byloja apie artimumo stoką. Dabar yra diktuojama mada būti labai stipriais, sėkmingais, ryžtingais, energingais individualistais. Nors žmogus vis tiek turi poreikį būti artimu, jis užsideda kaukę ir taip keliauja į pasaulį, negalėdamas užmegzti artimų ryšių ir tai jį silpnina. Yra atlikta nemažai tyrimų, kad artimi santykiai stiprina imunitetą, prailgina gyvenimą, padeda išvengti depresijos, nerimo, įtampos. Vienas tyrimas parodė, kad rūkantis žmogus turi tikimybę trumpiau gyventi pusantro karto, o nerūkantis, bet vienišas – du kartus.

Ką Jūs galėtumėte patarti vienišiems žmonėms?

Artimumo galima mokytis ir reikėtų pradėti nuo savęs pažinimo. Tuomet labai svarbu stiprinti pasitikėjimą savimi, galbūt vertėtų pasimokyti bendravimo įgūdžių. Taip pat svarbu pažinti kitą žmogų, išmokti klausyti ir girdėti, o ne kontroliuoti ar dominuoti. Tarp kitko, žmonės dabar dažnai su partneriu konkuruoja, kuris teisesnis, gudresnis, kurio nuomonė svaresnė. To negali būti, nes meilė ir konkurencija yra nesuderinami dalykai. Kai mes liausimės konkuravę ir daugiau dėmesio skirsime meilei, kuri yra rūpestis, supratimas, pagarba, mes vėl grįšime prie artimų ryšių, kurie užtikrina ilgesnį gyvenimą ir gerą sveikatą.

Ar tie žingsniai priklauso nuo amžiaus? Jaunesnis daro vienus žingsnius, vyresnis – kitus...

Pirmiausia žmogui reikia apsidairyti ir sąžiningai savęs paklausti – ar šiuo metu turiu artimų ryšių? Tai galioja jaunam ir vyresniam žmogui. Jeigu apsidairę mes atrandame, kad trys keturi draugai ar artimi žmonės mano gyvenime yra, tai sakyčiau, kad pavojaus varpais nevertėtų skambinti. Tačiau jei atrandame, kad visi draugai, su kuriais draugavome, dėl kažkokių priežasčių mums pasirodė niekam tikę, išdavikai ir aplink nėra nė vieno artimo žmogaus, be abejonės, svarbu susirūpinti, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus.

Aišku, jaunas žmogus turi daugiau galimybių būti socialiai aktyvus nei vyresnio amžiaus, bet aš vis tiek siūlyčiau ieškoti kažkokių bendruomenių – būti ten, kur yra žmonių. Pirmas žingsnis – susipažinti. Bet tai tik pirmas žingsnis, nes bendravimo įgūdžiai ir paviršutiniškas bendravimas nėra artimumas. Tam, kad užmegztume artimus ryšius, reikia surizikuoti ir atsiverti.

Tačiau bendravimui įtakos turi kultūrų skirtumai?

Aš manau, kad tai ne tik kultūrų, bet ir mūsų orumo, savigarbos klausimas. Kai aš jaučiuosi gerai pats su savimi, jaučiuosi vertingas, man nesunku prieiti prie kito žmogaus ir prisistatyti. Jeigu aš viduje jaučiuosi blogai ir pats apie save galvoju, kad esu niekam tikęs, tai, žinoma, aš neprieisiu ir neprisistatysiu.

Ką galėtumėte palinkėti žmonėms, siekiantiems artumo?

Norėčiau palinkėti emociškai suaugti, sutvirtinti savo orumą ir gerbti kitus kaip lygiaverčius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...