captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Bulatovas: prašiau mane nužudyti, nes nebegalėjau iškęsti tokio skausmo (visa konferencijos medžiaga)

Lietuvoje besigydantis „Automaidano“ lyderis Dmitro Bulatovas ketvirtadienį Vilniuje surengė spaudos konferenciją. Jis pasakojo, kaip buvo pagrobtas ir kankinamas. Pateikiame jo pasakojimą.

Lietuvoje besigydantis „Automaidano“ lyderis Dmitro Bulatovas ketvirtadienį Vilniuje surengė spaudos konferenciją. Jis pasakojo, kaip buvo pagrobtas ir kankinamas. Pateikiame jo pasakojimą:

„Aš labai dėkingas žmonėms, kurie man padėjo patekti į Vilnių ir suteikė medicininę pagalbą. Noriu papasakoti, kas atsitiko. Ir, jei bus laiko pabendrauti, kadangi dabar neskaitau žinių, man įdomu būtų sužinoti, kas dabar vyksta Ukrainoje.

Kalbėsiu lėtai, nes nelabai gerai jaučiuosi. Man sukasi galva ir silpnėja regėjimas. Todėl prašau į tai pažiūrėti supratingai.

Sausio 22 dieną Kijeve aš savo mašina išvažiavau darbo reikalais. Turėjau keletą susitikimų. Man pranešė apie tai, kad valdžia areštuoja visas mano sąskaitas ir turtą. Sužinojęs tai, pastačiau mašiną, sėdau į taksi ir nuvažiavau prie bankomato nuimti pinigų. Nerimavau, kad mano mašiną gali sustabdyti milicija ir mane areštuoti, nerimavau, kad negalėsiu iš bankomato pasiimti pinigų. Kai atvažiavau prie bankomato, pamačiau apie 10 sportiškai sudėtų žmonių. Vaikštinėjau šaligatviu ir laukiau, kol jie nueis.

Viskas įvyko Kijeve, beveik šalia Zakarevskio ir Majakovskio gatvių sankryžos. Laukdamas šalia gatvės, pajutau stiprų smūgį į nugarą. Mane kažkas sugriebė ir įmetė į mikroautobusą. Mikroautobuse man keletą kartų labai stipriai trenkė į galvą ir užmovė ant galvos maišą. Apie valandą (man atrodo, tiksliai negaliu pasakyti) mane kažkur vežė.

Paskui, kai mane kažkur nuvežė, nuvedė į kambarį, kur buvo tik medinė lova, uždėjo ant akių plaukimo akinius ir perspėjo, kad jei juos nusiimsiu, mane muš. Kai tie žmonės išėjo, aš kartais nusiimdavau akinius. Kambaryje buvo tik lova ir kibiras tualetui.  

Kiekvieną dieną mane mušė per galvą. Pirmą dieną mane paguldė ant grindų, užspaudė nosį, padėjo virš akinių šlapią skudurą, pradėjo mušti ir aš ėmiau springti savo krauju. Tardė mane kasdien. Kasdien mušdavo per galvą. Mušė nedaug, bet labai stipriai ir profesionaliai. Kaip žmogus, kuris profesionaliai sportuoja, galiu pasakyti, kad mane mušė tikri profesionalai. Labai stipriai, labai skausmingai ir labai ilgai.

Po pirmo kankinimo pradėjau pasakoti viską, ką jie norėjo žinoti. Labiausiai domėjosi, kas duoda pinigų „Automaidanui“, kiek pinigų duoda Amerikos ambasadorius, kas duoda įsakymus, kokie mūsų santykiai su JAV ambasadoriumi ir JAV, kiek pinigų duodame žmonėms. Mane kaltino, kad esu JAV šnipas. Visi pokalbiai buvo filmuojami, ir tai vyko kasdien. Be klausimų, kas mus finansuoja, jie sakė, kad JAV ambasadorius davė man dideles pinigų sumas, ir klausė, kur aš juos paslėpiau. Dar jie domėjosi mūsų važiavimais [...] pas ministrą Vitalijų Zacharčenką, pas poną V. Medvedčiuką, daugiausia klausinėjo apie mane keliones pas Viktorą Medvedčiuką. Jie klausinėjo, kas priimdavo sprendimus, kodėl važiavau pas V. Medvedčiuką, kodėl mes važiavome [...] pas generalinį prokurorą. Netgi klausė apie tai, kas davė įsakymą laužyti tvorą V. Medvedčiukui. Nors važiavome [...] pas ministrą V. Zacharčenką, poną Viktorą Pšonką, tokių klausimų neužduodavo. Visa tai filmavo.

Pirmą dieną mane kankino taip: apipildavo vandeniu, paskui keletą dienų iš eilės mušdavo per galvą. Klausinėjo kasdien, tik kiekvieną kartą klausdavo skirtingai, nes netikėjo mano atsakymais.

Dienas skirdavau pagal tai, kaip duodavo maistą. Maistas buvo vakuuminėje pakuotėje. Tai buvo mėsa, gabalėlis sūrio ir ne kasdien duodavo bandelę. Vanduo buvo technikinis, turėjo kanalizacijos kvapą, buvo nešvarus. Patalpa, kurioje buvau, buvo garai nuo skudurų. Atrodė, kad esu kažkokiame džiovinimo kambaryje.

Jie pradėjo stipriau kankinti. Vieną kartą pabandžiau pakelti akinius ir pažiūrėti į tuos žmones. Jie visada ateidavo du. Už durų buvo girdėti daugiau balsų, bet negirdėjau, apie ką kalba. Bet ateidavo tik du. Kai pabandžiau pakelti akinius pasižiūrėti, jie ėmė mane mušti per galvą, daugiau nebandžiau į juos pasižiūrėti.

Po kelių dienų kankinimai ėmė stiprėti, be smūgių, kuriuos suduodavo, užmovė maišą ant galvos, surišo rankas ir kojas ir aš gulėjau ant grindų. Jie ėmė mane mušti lazdomis per galvą. Tai nebuvo medinės lazdos, jos buvo minkštesnės. Bet pradėjo mušti taip dažnai ir su tokia jėga, kad pasirodė, kad smegenys susimaišė su kaulais. Skaudėjo net šaukti, nes mušė skirtingas veido vietas. Negaliu apsakyti žodžiais. Nežinau, kiek tai tęsėsi. Nieko baisiau gyvenime nesu patyręs.

Kiekvieną dieną vyko tardymai ir man pasirodė, kad jie manimi netiki. Aš kartojau tą patį, ką sakiau anksčiau. Man labai skaudėjo. Pasakiau, kad JAV ambasadorius man davė 50 tūkst. dolerių, už kuriuos „Automaidanui“ pirkau kurą, keletą vaizdo kamerų. Jau sakiau netiesą, kad tik mane mažiau kankintų.

Kai nupjovė ausį, (aš galiu klysti dėl dienų, nes buvau su akiniais ir užsimerkęs), jie liepė man atsiklaupti, ištiesti rankas į priekį ir pasakė, kad mane nukryžiuos ir prikals vinimis. Nežinau, ar tai buvo vinys. Jie pasakė, kad moka prikalti ir nepažeis man raumenų. Jie mane prikalė prie durų, paėmė kažkokią lazdą ir ėmė mušti per nugarą, per kojas. Mušė per kaulus, rankas, mušė per tas pačias vietas. Labai skaudėjo. Tuo metu man buvo labai blogai, prašiau mane nužudyti, nes nebegalėjau iškęsti tokio skausmo.

Paskui praėjo kažkiek laiko, aš net kažkiek pamiegojau. Bandžiau atsikelti, bet sukosi galva ir atrodė, kad praėjo amžinybė. Jie atėjo, užmovė ant galvos maišą ir kažkur nuvedė. Tikėjausi, kad mano kančios tuo ir baigsis. Mane įmetė į mikroautobusą, apie valandą vežė ir išmetė maždaug toje vietoje, kur mane ir surado. Labai blogai iš pradžių mačiau. Buvau miške. Tai buvo miškas, šalia Vyšenkos kaimo.

Man pakankamai greitai (man pasirodė ne daugiau nei per 15 minučių) pavyko nueiti iki pirmo namo, kur degė šviesa. Lauke buvo šalta. Drabužiai buvo megztinis, po juo termodrabužiai ir slidinėjimo kelnės. Priėjau iki namo, ėmiau belstis. Žmonės išsigando ir manęs neįleido. Aš vaikščiojau po namus ir nesupratau, kur yra kelias, vis griūdavau, krisdavau į duobes, kurios buvo iškastos naujų namų pamatams. Radau vaikinus po 40 min., paprašiau, kad įleistų į namus ir leistų paskambinti. Jie neįleido, bet pasakė, kad paskambins tuo numeriu, kurį pasakysiu.

Lauke buvo labai šalta. Dėl to, kad griūdavau, man patekdavo sniego ant drabužių, aš šalau, prašiau vaikinų įleisti. Sakiau, kad esu Dmitro Bulatovas, kad nesu girtuoklis, tik turiu problemų, jie neleido manęs į namus ir ėmė skambinti. Daviau vieną telefoną, paskui kitą. Jie prisiskambino mano draugui, pasakė, kad aš prie jų stoviu. Draugas nepatikėjo, pasakė, kad kviestų miliciją, ir padėjo ragelį. Aš paprašiau surinkti antrą kartą. Jie nedavė man telefono, nes aš buvau kruvinas. Aš ėmiau šaukti, kad tai aš. Mano draugas uždavė klausimą, į kurį atsakymą galėjau žinoti tik aš. Tada jis patikėjo ir pasakė, kad atvažiuos manęs pasiimti mašina.

Tie žmonės pasakė, kad iškvies miliciją. Aš paprašiau to nedaryti, nes maniau, kad milicija veikia išvien su banditais. Ir galvojau, kad jei atvažiuos milicija, man vėl kažkas nutiks. Paprašiau keletą kartų. Jie pasakė: gerai, lauk savo draugo. Lauke draugo laukiau gal 40 min. ir galvojau, kad sušalsiu ir nesulauksiu draugo. Ir nuėjau ieškoti namo, kur galėčiau sušilti.

Ėjau per kaimą, nelabai supratau, kur reikia eiti, bet atėjau prie tų pačių namų, kurie man neatidarė iš pradžių. Netyčia pamačiau žmogų, kuris stovėjo prie savo mašinos – paskui jūs tą žmogų matėte vaizdo įraše. Jis mane įleido. Aš pasakiau, kad esu Bulatovas, jis pasakė, kad žiūri televiziją. Pašvietė žibintuvėliu man į veidą, nuvedė į virtuvę, įjungė krosnį, kad galėčiau sušilti ir pamaitino.

Jis įjungė man televizorių. Aš išgirdau apie tai, kad mane rado, kad važiuoja mašinos manęs link. Pirmi pas mane užėjo žurnalistai ir draugai. Kai mane paėmė, atvežė į Bariso kliniką ir paskui prasidėjo gydymas. Pirmomis dienomis davė labai daug vaistų, nes be fizinio skausmo buvo daug baisių regėjimų. Ir pirmą dieną, kai mane siuvo, šalia stovėjo Klyčko ir palaikė mane. Kad galėčiau pamiegoti, davė daug migdomųjų. Kai susiuvo ausį, pabudau tik kitą rytą.

Kitą dieną man buvo labai blogai, man davė daug vaistų, aš pasijutau daug geriau. Mane perkėlė į palatą. Ateidavo draugai, mama. Pasijutau žvaliau ir nusprendžiau įrašyti vaizdo įrašą, kad tie žmonės, kurie išgyveno dėl manęs ir manęs ieškojo, žinotų, kad man viskas gerai. Bet po keleto dienų, kai atėjo iškart daug lankytojų, man pasidarė vėl bloga ir mane išvežė į reanimaciją. [...]

Noriu pabrėžti, kad jau daug metų nevartoju alkoholio, nerūkau, nevartoju narkotikų ir labai daug sportuoju. Tai galima pamatyti mano „Facebooko“ paskyroje. Užsiimu windboardingu, snieglenčių sportu ir kt. Mano geras fizinis pasiruošimas. Manau, kad dėl to išgyvenau tai, kas man nutiko ir nesušalau, kai buvo 25 laipsniai šalčio.

Man sakė, kad dalis žmonių suabejojo [manimi dėl to], kad man neužaugo barzda. Dabar aš nesiskutau tris dienas. Jei kažkas turi abejonių dėl mano plaukų augimo ar kitų klausimų, mes galime padaryti eksperimentą, kad neliktų abejonių ir nepasitikėjimo. Aš buvau, esu ir būsiu sąžiningas tarp tų žmonių, su kuriais mes kovojome Ukrainoje už tiesą.

Aš labai dėkingas gydytojams, kurie mane dabar gydo, kad mane gydo labai gerai. Negaliu miegoti be raminamųjų. Man sunku išgyventi, nes prasideda vizijos ir prisiminimai. Kol kas sunku skaityti, todėl dabar nerašau „Fecebooke“. Bet gydytojai sako, kad su laiku man pagerės. Gydytojas pakomentuos mano būseną.

Aš paprašysiu žurnalistų ir kitų – jei turite man klausimų, užduokite asmeniškai, nes man tamsėja akyse ir skauda galvą. Kol kas nesiliauja svaigti ir skaudėti galvą, kartais pykina. Bet gydytojai labai manimi rūpinasi, prižiūri. Dėl jų skiriamo dėmesio kasdien jaučiuosi geriau. Gydytojai sako, kad mano tyrimai jau geresni. Paprašysiu gydytojo pakomentuoti mano būseną.“ 

Gydytojas: vidaus organų sužalojimų nėra

D. Bulatovą gydantis Lazdynų ligoninės Krūtinės chirurgijos skyriaus vedėjas Paulius Gradauskas pasakojo, kad pacientas yra gydomas vaistais, chirurginių veiksmų imtis nereikėjo, nes faktiškai gydymas buvo atliktas Ukrainoje:

„Nukentėjusysis mus pasiekė pirmadienį vėlai vakare, vasario 3 d. Dalį sužalojimų matote. Išvardysiu iš eilės. Dešinės ausies išorinio kaušelio žaizda su daliniu defektu. Žaizda atvykus jau buvo susiūta, infekcijos požymių nėra. Kairio skruosto žaizda, kuri irgi yra susiūta. Siūlė gyja. Daugybiniai sumušimai, ypač nugaros, rankų, veido, kaklo, daugybinės poodinės kraujosruvos. Atlikę rentgenogramas kaulų lūžių neradome.

Abiejose plaštakose, delnuose iš abiejų pusių yra žaizdos. Gyjančios, granuliuojančios. Tai, ką visi vadiname šašu. Vidaus organų sužalojimų, kurie matytųsi morfologiškai, šiuo metu nėra. Laboratoriniuose tyrimuose buvo pakilę kepenų fermentai, aiški mažakraujystė.

Kaip jau minėjo pats nukentėjusysis, gydymas buvo pradėtas ir faktiškai atliktas Ukrainoje esančioje ligoninėje. Jokių papildomų chirurginių veiksmų nesiėmėme, nes jų nereikėjo. Gydomas vaistais. Mano minėti laboratoriniai tyrimai gerėja.“

„Galvoju, kad tai buvo rusų specialiosios tarnybos“

D. Bulatovas taip pat atsakė į Lietuvos ir užsienio žurnalistų klausimus:

Jūsų nuomone, kas galėjo būti pagrobėjai ir koks jų tikslas?

Žmonės kalbėjo tik rusiškai. Jie turėjo akcentą. Jie kalbėjo „pas jus, jūs“. Galvoju, kad tai buvo rusų specialiosios tarnybos, nes jie kalbėjo rusiškai, su akcentu, kai mane mušė ir kankino, tai darė profesionalai, kurie tai moka.

Noriu pabrėžti, kad tai tik mano nuomonė ir negaliu sakyti tiksliai. Man susidarė nuomonė, kad prie šito yra prisidėjęs ponas Viktoras Medvedčiukas. Nes jie dažniausiai užduodavo klausimus dėl mano kelionių pas jį, klausė, kas duodavo įsakymą laužti jo tvorą, o kitų klausimų buvo mažiau. Noriu pabrėžti, kad tai išskirtinai mano nuomonė ir dėl tų visų kankinimų.

Mes girdėjome, kad turite daug hematomų. Kodėl kai buvote Boriso klinikoje, niekas negarsino diagnozės? Kodėl buvo tiek slaptumo? Juk buvo daug gandų.

Kai mane nuvežė į Boriso kliniką, aš tada, kaip ir dabar, maniau, kad milicija ir valdžia galėjo man dar kažką negero padaryti. Po skausmų ir to, ką patyriau, mane nuvežė į reanimaciją ir davė daug vaistų. Aš nelabai suvokdavau, kas darosi, baimė ir nepasitikėjimas užverdavo visus vartus. Kai į palatą atėjo daug mano draugų ir mama, aš paprašiau neateiti taip gausiai, nes dėl vaistų man prasidėjo tokia keista bloga būsena, aš imdavau prarasti sąmonę.

Man pasakė, kad atvažiavo milicija areštuoti manęs, ir tokios būsenos man buvo labai sunku mąstyti. Aš norėjau išsimiegoti. Vieninteliai, kuo aš pasitikėjau, buvo trys žmonės: Vitalijus Klyčko, Piotras Porošenko ir Vitalijus Jarema, su kuriais bendravau. Nežinojau, ką man daryti toliau. Visą kitą laiką aš tiesiog miegojau.

Dabar vykdoma didelė kampanija ir bandoma įrodyti, kad nieko panašaus nebuvo, kad Jums neišaugo barzda, nagai. Internete labai daug klausinėjama, kur mėlynės ant Jūsų veido, jei Jus tiek mušdavo, ir klausimų dėl tų visų vinių ir nukryžiavimų. Ar galite parodyti žaizdas?

Turiu su savimi diską. Mano gydytojas vakar fotografavo mane iš visų pusių. Galiu jį perduoti, Jūs perduosite jį žurnalistams. Ten yra nuotraukos, kur matomos mėlynės. Taip pat paprašiau Agnės ir mes susisiekėme su Užsienio reikalų ministerija. Užsienio reikalų ministerija paskyrė teisinę ekspertizę dėl mano traumų.

Girdėjau net tokius dalykus, kad aš išsitepiau dažais. Bet yra daug liudytojų, gydytojų. Šiuo metu laukiame teisminio medicininio tyrimo, į kurį Lietuvos užsienio reikalų ministerija taip pat pakvies atstovus iš Ukrainos ir Europos Sąjungos, kad tai būtų objektyvi ekspertizė, kad parodytume realius veiksmus.

Kalbant apie mano rankas, ten, kur pradurtos [vietos,] kartais mėlynė buvo didesnė, kartais mažesnė, kartais man duodavo antibiotikus dar Bariso klinikoje, nes niekas nežinojo kuo buvo pradurtos rankos, kokios buvo vinys. Galite pamatyti, kad taip yra. Šiuo metu [...] man labai sunku lenkti pirštus ir negaliu to daryti greitai. Man labai sunku sveikintis, paspausti ranką, nes skauda. Dabar, kai žiūriu į savo rankas, man atrodo, kad jos jau užgijo. Man darė rentgeną ir patvirtino, kad aš turiu traumų. Kai mane nukryžiavo, pasakė, jog prikals taip, kad nepažeis raumenų. Grįžtant prie tų minčių, dar kartą galiu pasakyti, kad mane kankino profesionalai. Olga, man atrodo, kad jūs pirma atvažiavote pas mane. Paskui su žurnalistais pasidalinkite tomis nuotraukomis.

Noriu pasikartoti dėl barzdos ir plaukų. Yra gydantis gydytojas, ir bus komisija, tai bus medicinos teisminė ekspertizė. Jei kažkas abejoja, aš pasirengęs nusiskusti ir palaukti tą laiką – 8 dienas [...], ir pamatysite, kas įvyks po 8 dienų. Daugiau neabejosite mano žodžiais.

Minėjote, kad buvote žiauriai kankinamas ir dėl to pasakėte, kad pinigų gavote iš JAV ambasadoriaus – kad tik nekankintų. Bet Jūs turėjote automobilius, benzino. Iš kur tas finansavimas?

„Automaidanas“ buvo grupė tikrai pasiturinčių žmonių, kurie tai finansavo iš savo pusės. Aš padėjau kitiems žmonėms savo pinigais, kol jų turėjau. Paskui paskelbėme lėšų rinkimą, ir paprasti Ukrainos gyventojai pradėjo pervedinėti mums lėšas į visuomeninę organizaciją. Tai visiškai legalu. Tai leidžia pateikti ataskaitas dėl visų lėšų. Mes turėjome pinigų, kuriuos surinkome iš paprastų Ukrainos gyventojų. Mes, kaip „Automaidanas“.

Aš atsisakydavau kai kurių politikų pagalbos, kad „Automaidanas“ būtų nepriklausomas visuomeninis judėjimas. Mums daug fondų siūlė savo paramą. [Savo paramą siūlė] ir tarptautiniai, ir Ukrainos fondai, kad nusipirktume įrengimų. Bet tam reikėjo užpildyti tam tikrus dokumentus, ir mes nespėjome to padaryti. Noriu pabrėžti, kad finansinė parama [...] buvo paprastų Ukrainos gyventojų pinigai. Už juos mes jiems labai dėkingi.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...