captcha

Jūsų klausimas priimtas

Koks tas lietuviškas charakteris?

Kai skiname pergales ir žeriamės auksą pasaulio žaidynėse, – vaikštome orūs, galingi, geranoriški ir susivieniję. Tačiau kasdienybėje jaučiamės susvetimėję, esame per daug kritiški ir savikritiški, linkę išpūsti nesėkmes ir asmenybės problemas perkelti į išorinius faktorius.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Kai skiname pergales ir žeriamės auksą pasaulio žaidynėse, – vaikštome orūs, galingi, geranoriški ir susivieniję. Tačiau kasdienybėje jaučiamės susvetimėję, esame per daug kritiški ir savikritiški, linkę išpūsti nesėkmes ir asmenybės problemas perkelti į išorinius faktorius.

Iš kur ir kodėl esame tokie, o ne kitokie? Klausiame įvairių sričių žinovų, koks tas nacionalinis lietuvio charakteris šiandien: kas mums teikia stiprybės ir didžiadvasiškumo, o kas – silpnina.

Antropologiniai štrichai

Jeigu remsimės antropologijų bei archeologų tyrimais, esame kaip reta sėsli tauta, toje pačioje teritorijoje išgyvenusi nuo XI–XII amžiaus prieš Kristų. Kalbant apie lietuvių tautinį charakterį, pirmiausiai derėtų trumpa istorinės kilmės apžvalga. Todėl kalbiname Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiąjį mokslo darbuotoją profesorių, archeologą Algirdą Girininką.

Iš kur atklydo pirmieji Lietuvos gyventojai?

Kaip sakoma, Adomas ir Ieva yra kilę iš Afrikos, o šiaurinių indoeuropiečių, germanų, slavų ir baltų antropologinė genetinė kilmė – Pietvakarių Europa. Tai dabartinė Ispanija, Prancūzijos teritorijos, iš kur, Madleno kultūrai plintant į Šiaurės Europą, Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai, kurie buvo elnių medžiotojai, žvejai.

Tuo pat metu iš pietrytinės Europos plito epigravetinė kultūra, kurios bendruomenės taip pat kontaktavo su Madleno kultūros gyventojais. Pastarųjų kultūrų gyventojai ir buvo pirmieji, kurie poledyniniu laikotarpiu apgyvendino dabartinės Lietuvos teritoriją.

Antropologijos profesorius Gintautas Česnys rašė, jog Lietuvoje rastos masyvių pailgagalvių žmonių kaukolės, ir mūsų protėvių šaknų reikėtų ieškoti Skandinavijoje.

Lietuvos teritorijoje mes neturime daug antropologinės medžiagos, kuri atskleistų mūsų aptariamą laikotarpį, tad remiamės tik genetiniais tyrimais iš mezolito ir neolito laikotarpių. Šio laikotarpio žmonių griaučiai – medžiaga genetiniams tyrimams – yra „užkrėsta“, ją daug kas yra čiupinėjęs, vartęs, o kiekvienas prisilietimas duoda paklaidas, kurias genetikams reikia atmesti ir taip išgryninti esamus duomenis. Žmonių kaulų struktūra, raida, ūgis, masė, lyties ypatumai, įvairios ligos,  kamavusios priešistorėje yra antropologų darbas.

Pailgos masyvių žmonių kaukolės, aptinkamos Lietuvos teritorijoje iš mezolito laikotarpio ( viduriniojo akmens amžiaus), yra poledyninio laikotarpio pirmųjų gyventojų palikuonių, kurie mezolito laikotarpiu čia jau gyveno miškų apsuptyje. Dalis pirmųjų gyventojų poledyniniu laikotarpiu iki VIII tūkst. pr. Kr. kartu su šiaurės elniais pasitraukė dar labiau į šiaurę ir šiaurės rytus ir ten išlaikė daugiau genetinio palikimo. Tai samiai, lapiai.

Bene seniausia laikyta lietuvių protėvio kaukolė – mezolito žmogaus iš Spigino, datuojama VI–V tūkst. pr. Kr. Donkalnio žynys yra vėlyvojo mezolito laikotarpio, o šalia jo palaidota moteris yra iš vėlyvojo neolito. Kol nebuvo radiokarbonu datuoti mirusiųjų griaučiai, buvo manoma, kad tai yra vienalaikis dvigubas palaidojimas. Pirminio Lietuvos teritorijos apgyvendinimo, užtrukusio iki IV tūkst. pr. Kr. metu, susiformavo šiaurinis indoeuropietiškasis antropologinis tipas, kuris dėl žvejybos, medžioklės, rankiojimo tradicijų ir nepalankių sąlygų žemdirbystei išliko per visą neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus laikotarpį.

Tai kas gi mums yra artimiausi?

Priešistorės laikotarpiu įvairios bendruomenės bendravo įsigydamos ūkiui reikalingos žaliavos: titnago, gintaro, skalūno, jūros ruonių taukų ir kt. Jau nuo IV–III tūkstantmečio prieš Kristų didesnė Rytų Pabaltijo bendruomenių dalis patyrė invaziją iš Rytų ir Šiaurės Rytų Europos, tai yra finų – ugrų bendruomenių. Tačiau nesame labai dideli mišrūnai, mūsų genetiniame klode išliko europoidinis madleninis pagrindas.

Kaip genetinis paveldas mus veikia?

Jeigu nagrinėsime labai senus laikus, net paleolito laikotarpį, tai to meto Madleno kultūros žmonės buvo labai dėmesingi menui. Urvuose ir kitur jie piešė, drožė įvairias figūrėles. Jų meninė raiška buvo susieta su to meto ideologija, kultūra. Jų, kaip ir vėlesnių Rytų Pabaltijo gyventojų meniniai dirbiniai, yra tiksliniai ir skirti savojo pasaulio santykiui su kitais žmonėmis ir aplinka išreikšti. Tai atsispindi vėlesniame šiaurės Europos indoeuropietiškame mene.

Ar išties pirmąja žinoma balte, savotiška pramote, galime laikyti Donkalnio moterį, gyvenusią prieš maždaug 4 tūkst. metų? Rekonstruotos ir vėlyvajame bronzos amžiuje gyvenusių taip vadinamų Kirsnos bei Turlojiškės žmonių – pagyvenusio bei jaunesnio vyrų išvaizda. Oksfordo universitete radiokarbono metodu buvo nustatyta, kad Kirsnos žmogus galėjo gyventi prieš 2780–2899 metų.

Nuo Donkalnio moters iškasimo, kapinyno Biržulio ežero saloje ištyrimo 1981 m. praėjo jau daug laiko, o dabartiniai, naujausi genetiniai tyrimai rodo buvus ankstesnių palaidojimų, iš mezolito laikotarpio, tame pačiame kapinyne.

Tokių palaidojimų iš ankstyvojo neolito laikotarpio aptikta ir Švenčionių rajone prie Kretuono ežero. Kol nebuvo radiokarboninių datų, galvojome, jog Kirsnos žmogus iš Užnemunės, iš tikrųjų gyvenęs bronzos amžiaus pabaigoje, yra mezolito laikotarpio (dar tiriama, ar jis nuskendo, ar žuvo paaukotas), tačiau pasirodė, kad jis nėra toks jau senas, o antropologiniu požiūriu jį galima sieti su senaisiais poledynmečio gyventojais.

Jis yra europidinės kilmės žmogus ir jo atradimas rodo, kad šioje teritorijoje nebuvo didelės žmonių kaitos, kokio nors genocido ar prievartinio gyventojų išstūmimo, kas galėtų įtakoti ryškesnius antropologinius pokyčius. Tai rodo dėsningą ir nepertraukiamą populiacijos raidą nuo paleolito-mezolito laikotarpio.

Vėliau baltai suskilo.

Antropologas A. Česnys rašė, jog Vakarų baltai I tūkst. viduryje skilo į kuršius, skalvius, prūsus, žiemgalius, žemaičius, sėlius, vakarų aukštaičius, rytų aukštaičius, jotvingius, latgalius ir Padneprės baltus. Šios genčių sąjungos susidarė ne tik dėl geografinės ir kultūrinės izoliacijos (mat didelių gamtinių pertvarų šioje teritorijoje nebuvo, nebent miškai), bet ir dėl žmonių migracijos iš Rytų, baltų arealo centrinės dalies (brūkšniuotosios keramikos kultūros) į vakarus.

Jis rašė, jog II–V a. teritorijoje iki Šventosios gyveno siauraveidžiai, grakščių kaukolių žmonės. Labiau į rytus buvo įsikūrę masyvūs plačiaveidžiai ir neaiškaus tipo atstovai, per jotvingius galėję susimaišyti su pietų stepių gyventojais. V–VI a. ši neaiški priemaiša nyko, o plačiaveidžiai ėmė slinkti jūros link. Dalį siauraveidžių jie „pasiglemžė“, dalį „pristūmė“ prie jūros. Jau VI–XI a. Lietuvos teritorijoje ėmė vyrauti aukštaičiai.

Beje, Latvijoje buvo pastebėtas panašus judėjimas. Aukštaičiai ir latgaliai formavosi atėjūnų, spaudusių slinkti jūros link, genofondo pagrindu. Žemaičiai ir žiemgaliai susidarė autochtonų (pirmykščių vietos gyventojų) genofondo pagrindu, o kuršiai ir prūsai – buvo prie jūros pristumtų siauraveidžių palikuonys.

Jau tais laikais baltų ir slavų gentys atsiskyrė. Genais jos keitėsi tik paribio zonose. Judėjimą nulėmė po Romos imperijos žlugimo prasidėjęs didysis tautų kraustymasis, iš esmės sumaišęs Europos gyventojus. Atsiritus šiai bangai iki Baltijos jūros, baltai traukėsi ten, kur gyveno panašios kultūros ir kraujo žmonės.

Psichiatro akimis

Kai kurie šalies psichiatrai tvirtina, jog tauta psichiškai serga: esame nusivylę, pažeidžiami, linkę į savižudybę, rizikuojame sveikata ir gyvybe girti sėsdami prie vairo... Paprašėme psichiatro psichoterapeuto Sauliaus Liutkaus nupiešti lietuvio portretą terapinio kabineto interjere.

Kokie kompleksai kamuoja lietuvių naciją?

Reikėtų skirti mitus ir tikrovę. Dabar dažnai mėgstame spekuliuoti savo nelaimingumu, nesugebėjimais, bejėgiškumu ir kompleksais. Manau, jog visa tai mitas.

Iš kur atsiranda mitai?

Jie visame pasaulyje gajūs. Iš esmės nelabai kuo skiriamės nuo kitų tautų: visko pas mus yra. O kad akcentuojami negatyvūs dalykai – tai labiau kai kurių sistemų – žiniasklaidos, politikų – spekuliacijos.

Kokius mitus galite paneigti?

Nusivylimas, feminizacija, asmenybės infantilumas yra pasauliniai reiškiniai, ir visose šalyse daugybė žmonių ieško pagalbos pas psichoterapeutus. Manau, kad kuo daugiau aukštųjų technologijų, tuo mažiau galimybių turtėti dvasiškai. Anksčiau reikėdavo daugiau pastangų, kad sužinotumei ką nors vertingo, o dabar internete gali aprėpti viską. Bėda ta, kad „google“ žinios neanalizuojamos, jomis tikima kaip neginčytina tiesa, todėl slystame paviršiumi.

Esame priešiški kitokiems. Mitas?

Ir vėl nematau nieko išskirtinio, nes užtenka prisiminti tragiškus Norvegijos įvykius, tai, kas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, kur gausybė pačių juodžiausių agresijos ir smurto apraiškų, ir homofobijos, ir rasizmo.

Mūsų noras pasirodyti, kad esame didžiausi negeriečiai, galbūt irgi yra kompleksas?

Mūsų tauta turi ilgalaikę traumuojančią patirtį. Šimtmečiais mus norėjo sunaikinti ir atimti tautinę tapatybę. Bet paradoksalus dalykas: anksčiau sugebėjome psichologiškai atsilaikyti nuvertindami sovietus, rusus, o dabar, kai jų neliko, nuvertinome patys save prieš Vakarus.

Ar pastebėjote, kiek daug jaunimo savam krašte jaučiasi nereikalingi? Bet nemažai ir protingų, motyvuotų jaunuolių tempia mus iš nihilizmo liūno...

Yra pačių įvairiausių likimų, tikslų ir pasirinkimų, skirtingo pasaulio matymo ir kultūros žmonių. Galėtume ilgai analizuoti ir skaidyti į grupes, bet jeigu kalbėsime apie vieną grupę, kuri išvažiavo į užsienį sklidina pykčio, tai sakyčiau, kad nereikalingumo jausmas nelabai priklauso nuo ekonominės situacijos. Jis gimsta žmogaus viduje. Labai lengva asmenybės problemas perkelti į išorinius faktorius. Nereikalingumo jausmą subrandiname mes patys.

Kodėl jūsų kolegos, užuot suteikę mums paguodos ir pasitikėjimo, dar labiau gniuždo šaukdami, jog tauta kraustosi iš proto?

Na, yra daug aspektų. Vienas iš elementarių dalykų yra mūsų vadinamojo elito problemos. Žmonės, kurie dabar pateikiami kaip elitas, elgiasi negarbingai, ir tai yra žlugdanti, destruktyvi pozicija, daug infantilumo, nebrandumo, pykčio, asmenybės nevisavertiškumo...

Ar vėl žiniasklaida kalta, kad tauta stebeilijasi į padugnių elitą, o visiškai nesiklauso inteligentijos balso, nežiūri televizijos laidų, kuriose kalbinami nacionalinių premijų laureatai?

Kiekvienas turime savo pasirinkimą. Kai žurnalistas pereina iš vienos laidos į kitą sakydamas, kad ten geriau moka, iš tiesų reikėtų galvoti, kad jis nėra pakankamai gabus, talentingas, nes jeigu taip būtų, sukurtume labai intelektualią, išskirtinę laidą. Diskusijų laidos pritraukia didelę auditoriją.

Prancūzų filosofas Le Bonas sakė, jog visuma bendrų bruožų, kuriuos individai paveldi ir perima iš aplinkos, yra rasės siela. Kokia ta lietuvio siela?

Aš pastebiu darbštumą, sąžiningumą, aukštą intelektą. Ne veltui tokia maža tauta po sunkaus periodo tiek daug pasiekė. Pagaliau akcentuočiau drąsą. O į kritiką neverta žiūrėti skausmingai: kai trūkumai įvardyti – telieka juos ištaisyti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...