captcha

Jūsų klausimas priimtas

G. Landsbergis: „Likimo pirštas – ne kitaip“

Gabrielius Landsbergis konservatorių-krikdemų rinkiminiame sąraše į Europos Parlamentą (EP) užėmė pirmą vietą dėl burtų. Laiminga Audroniaus Ažubalio ranka ištraukė raidę „L“. Ar daug magijos legendinio politiko Vytauto Landsbergio anūko politinėje karjeroje?
G. Landsbergio „Facebook“ paskyros nuotr.
G. Landsbergio „Facebook“ paskyros nuotr.

Gabrielius Landsbergis konservatorių-krikdemų rinkiminiame sąraše į Europos Parlamentą (EP) užėmė pirmą vietą dėl burtų. Laiminga Audroniaus Ažubalio ranka ištraukė raidę „L“. Ar daug magijos legendinio politiko Vytauto Landsbergio anūko politinėje karjeroje?

Pats 32-ejų G. Landsbergis sako, kad ne: jam tenka daugiau dirbti ir tam, kad pateisintų į jį, kaip į Landsbergį, dedamus lūkesčius, ir tam, kad įrodytų nesąs privilegijuojamas. Pokalbis su politiku, tik prieš savaitę įstojusiu į savo senelio kurtą partiją, LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“.

– Jūs kol kas įrašytas Tėvynės sąjungos kandidatų sąraše pirmuoju numeriu. Suprantu, kad tai tam tikras likimo pirštas?

– Likimo pirštas – ne kitaip. Iš tikrųjų sąrašas yra tik reitingavimo. Tai kol kas simbolinis dalykas. Geriau būtų, kad nebūčiau pirmuoju įrašytas, nes tai didelis įpareigojimas ir didelė atsakomybė.

– Turbūt reikėtų paaiškinti žmonėms, kad vyko burtai prezidiume. Audronius Ažubalis traukė burtus, kuri raidė pradės sąrašą, ir ištraukė „L“ raidę.

– Taip, mano buvęs vadovas, buvęs užsienio reikalų ministras ištraukė „L“ raidę.

– Visuomenė į jūsų kandidatavimą, tiksliau į V. Landsbergio anūko kandidatavimą, reagavo visaip. Bet kuriuo atveju tai tapo kol kas įdomiausia naujiena apie artėjančius EP rinkimus. Kokie jūsų sprendimo motyvai?

– Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad sprendimas nebuvo netikėtas, nebuvo staigus. Šiam sprendimui buvo ilgai ruoštasi ir mano artimiems žmonėms tai buvo lauktas sprendimas. Pirmosios mintys apskritai žengti lemtingą žingsnį buvo prieš kokius ketverius metus. Tuomet atsirado pirmosios mintys apie politiką, pirmieji žingsniai.

– Kai pradėjote dirbti Andriaus Kubiliaus komandoje patarėju?

– Taip, iš tikrųjų taip.

– Jūs buvote A. Kubiliaus kalbinamas kandidatuoti ir Seimo rinkimuose, bet atsisakėte. Ir štai pirmas žingsnis į politiką – ir iš karto labai platus. Ar ne per platus startuoti į EP?

– Taip, buvo tokių kalbų. Buvau kalbinamas kandidatuoti ir nacionaliniuose Seimo rinkimuose, tačiau tuomet atrodė, kad lyg dar ne laikas, kad dar ne tinkamas momentas. Sunku pasakyti, ar tuomet būtų geriau, ar dabar geriau. Kažkada progos ateina. Manau, tos kalbos, kurios kilo man pranešus, kad kandidatuoju į EP, būtų kilusios ir tuomet. Nemanau, kad būtų buvęs didelis skirtumas. Ar žingsnis ne per platus? Nežinau, matyt, rinkėjams spręsti ir jie atsakys į šį klausimą.

– Į partiją įstojote prieš savaitę. Iš karto buvote iškeltas kandidatu. Akivaizdu, kad tai susiję, ar ne?

– Ir susisiję, ir ne. Viena vertus, reikia pabrėžti, kad ilgai galiojo diplomatinės tarnybos nuostatos, kurios neleido dalyvauti politinėje veikloje.

– Jūs vis dar turite galiojantį diplomato kontraktą ir vis dar dirbate dabar jau premjero Algirdo Butkevičiaus vyriausybėje?

– Taip, vis dar turiu diplomatinį kontraktą. Dirbu premjero kanceliarijoje, bet nesu politinis patarėjas. Aš – karjeros pareigūnas. Nuo politinės veiklos mane saistė diplomatinė tarnyba. Ne kartą buvo įvairių kalbinimų įsijungti į politinę veiklą, tačiau visuomet atsakydavau, kad negaliu, nes man neleidžia įstatymas. Kartą vienas mano bičiulis panašaus pokalbio metu paklausė, ar seniai skaičiau diplomatinės tarnybos įstatymą. Sako: „atsiversk – tokios nuostatos nebėra.“ Tai buvo vienas iš tų lemiančių dalykų, argumentas, kuris iki tol mane stabdė.

– Praėjusiuose rinkimuose į EP stebuklingai kandidatų sąraše atsirado Radvilė Morkūnaitė. Ją labai palaikė jūsų senelis. Dabar jūs. Tokie autoritetai kaip Emanuelis Zingeris, kuris praėjusiuose rinkimuose liko už ribos greičiausiai tik dėl R. Morkūnaitės atsiradimo, gali būti nepatenkinti. Gali nepatikti, kad žmonės ne tik kad ne nuo atsarginių suolelio, greičiau iš gatvės žengia tiesiai į elitą?

– Na bent jau man susidarė toks įspūdis, kad partijos vadovybė itin dažnai pasisako už jaunų žmonių atsiradimą aktyvioje politinėje veikloje. Aš pats tai visą laiką jutau – skatinimą. Tiek partijos pirmininkas, tiek profesorius Landsbergis šalia jų esančius jaunus žmones, kurie nesiryždavo žengti to žingsnio, nuolat skatindavo, ragindavo eiti į politiką. Aš nepaprastai gerbiu tuos žmones, kurie yra sąraše. Tuos, kurie yra sąraše, ar numanoma, kad tikrai bus sąraše. Bet išrinkimas į Parlamentą ar likimas už ribos priklauso tik nuo rinkėjų, nuo reitingavimo. Ar tai būtų mano pavardė, ar Radvilės, ar kitų politikų – sprendžia tik rinkėjai.

– Kalbant apie jūsų karjerą, turbūt neneigsite, kad šiuo atveju jūsų pavardė, o ne dalykinės savybės, yra tas esminis momentas, leidžiantis judėti sparčiau politiko karjeros link?

– Ši formuluotė mane persekioja visą gyvenimą. Yra buvę juokingų situacijų, kai kartą mane dėl remonto perkėlė dirbti į kitą kabinetą ir išgirdau kalbų, kad šis perkraustymas – tik dėl mano pavardės. Neva, kitam kabinete geriau šviesa pro langus krenta. Nesinori kaskart kažko aiškinti ar neigti, kad „pasižiūrėkite, aš ir pats daug ką sugebu“.

– Gal nieko nereikia neigti? Pasižiūrėkite į situaciją iš šalies. Ateina Tėvynės sąjungos rinkėjai, pamato jaunojo Landsbergio pavardę... Jus galėtų ir paskutiniu įrašyti, ir aš sutikčiau lažintis, kad galiausiai būtumėte tarp penkių labiausiai išreitinguotų sąraše. Pavardė yra pavardė, o Tėvynės sąjungos rinkėjai yra Tėvynės sąjungos rinkėjai.

– Taip, pavardė yra pavardė. Kita vertus, apsisprendimas žengti šį žingsnį buvo nulemtas poreikio išsakyti savo idėjas. Galiausiai savo darbu įrodyti, kad esu vertas to likimo, kurį atsinešu. Tuo pačiu tai yra didžiulis įpareigojimas ta prasme, kad iš tiesų kartais turi dirbti dvigubai. Dalį darbo atlieki, kad pateisintum tą likimą ir pavardės atsakomybę, kitą dalį atlieki, kad įrodytum, jog pats esi vertas ir viską sugebi. Tą patį, manau, turėsiu įrodyti ir rinkėjams, ir partijos kolegoms. Įrodyti, kad ateinu ne kaip Landsbergio anūkas, o pats savimi.

– Papasakokite kaip atrodė jūsų pokalbis su seneliu apie jūsų sprendimą dalyvauti EP rinkimuose?

– Pokalbis buvo rimtas. Ko gero esminis senelio klausimas buvo: ar aš suprantu, ar esu apgalvojęs, ką tai reiškia plačiu kontekstu? Politiškai buvo akivaizdu, kad esu pasiruošęs, akys dega. Bet jam svarbu, ar suprantu, ką tai reiškia mano šeimai, mano vaikams, artimiesiems? Ar suvokiu, kaip tai pakeis mano karjerą. Iš esmės daugiausia kalbėjomės apie tai. Kaip vienas, atrodo, paprastas sprendimas gali paveikti visą gyvenimą.

– Tai jūs pasakėte, kad ketinate dalyvauti rinkimuose – reikia susitikti? Teisingai suprantu?

– Taip, maždaug tokia buvo pokalbio pradžia.

– Ar tarp tų, raginusių jus kada nors eiti į politiką, buvo senelis?

– Galbūt daugiau netiesiogiai. Senelis visada buvo pavyzdys rinktis šį kelią ar žengti žingsnį į politiką.

– Sakėte, kad kalbėjotės su seneliu apie tai, kaip rinkimai atsilieps šeimai. Kaip tai atsilieps? Ką jis jums pasakė?

– Jis labiau paskatino mane pagalvoti ir pačiam atsakyti į šiuos klausimus. Ar mano jaunimėlis namuose, kurių yra keturi, yra pasiruošęs, kad dalis šviesų, nukreiptų į mane, kris ir ant jų. Ar tai suprantu, ar esame šeimoje tai aptarę. Suprantu, kad laukia viešumas. Esame tai namuose aptarę, tai nebuvo mano vieno momentinis apsisprendimas.

– Užsiminėte apie namuose augantį jaunimėlį. Turite keturis vaikus. Galbūt geriau būtų likti arčiau namų su vaikais, o ne Briuselis, Strasbūras?

– Geras klausimas, bet jau prieš dešimt metų mano pasirinktas diplomato kelias reiškė, kad keliauti teks. Dirbau Lietuvos ambasadoje Belgijoje ir ten gyvenau su šeima. Jei būčiau išrinktas į EP, greičiausiai vėl su šeima kraustytumės gyventi į Belgiją.

– V. Landsbergis atsisakė ateiti kartu su savo anūku į studiją. Jis sakė, kad didelei visuomenės daliai jis turi neigiamą krūvį ir nenori tuo neigiamu krūviu dalintis su savo vaiku. Kokį krūvį jums suteikia Landsbergio pavardė?

– Pirmiausiai reikėtų kalbėti, ką aš asmeniškai esu gavęs. Būti šalia tokio žmogaus visada buvo didelė privilegija ir tebėra privilegija. Mes turbūt nesame turėję šeimos šventės, kurioje nebūtų diskutuojama apie politiką, nebūtų aptariami Lietuvos ar pasaulio įvykiai. Pamenu, kai įvyko rugsėjo 11-osios teroro aktas, pirmas žmogus, kuriam paskambinau, buvo senelis. Su juo norėjosi pakalbėti, paklausti, kaip jis viską vertina, kaip supranta. Senelis visada buvo asmeninis pavyzdys. Bet, žinoma, reikia suvokti, kad visuomenėje yra visokių nuomonių. Yra gerų nuomonių, kuriomis džiaugiesi, ir yra ne tokių džiugių. Suprantu, kad dalis to krūvio, noriu ar nenoriu, visada bus su manimi.

– Skaitėte komentarus po straipsniais apie jus?

– Stengiuosi neskaityti. Galbūt ateityje tai padarysiu.

– Kaip jūs jaučiate, kaip visuomenė reaguoja į politinės dinastijos formavimąsi?

– Turiu pripažinti, kad tai, kas mane pasiekia, ne tik iš artimųjų, bet ir visiškai nepažįstamų žmonių, yra teigiamos emocijos. Sulaukiu elektroninių laiškų, skambučių, kurie džiaugiasi mano sprendimu. Tai man yra didelis paskatinimas. Tai suteikia man jėgų eiti tolyn ir pasitikėti savimi.

– Bet erzelis kilo. Daugybė pareiškimų, net partijos narių viešų pasisakymų. O kiek dar kalbų verda tyliai kuluaruose. Turbūt jaučiate tuos dalykus?

– Bet aš manau, kad tai yra normalu. Turiu pasakyti, kad buvau tam pasiruošęs, ir visai dėl to nepergyvenu. Žmonės turi savo nuomonę ir gali ją reikšti – tai yra normali demokratijos išraiška. Mano tikslas yra orientuotis į turinį. Tikiuosi, kad tai pavyks padaryti.

– Galite pasakyti esmines idėjas, kurias jūs norėtumėte įgyvendinti?

– Į dalį klausimo atsako mano profesija ir patirtis, kurią sukaupiau savo diplomatiniame darbe. Mane domina užsienio politika. Ketverius metus teko dirbti kuruojant diplomatinius santykius su Lenkija. Taip pat palaikyti ryšius su JAV. Kita dalis klausimų, kurie įdomūs man asmeniškai, tai susiję su šiuo amžiumi ir naujosiomis technologijomis. Turime nemažai problemų, susijusių su informacinėmis atakomis, informaciniu saugumu, galiausiai energetiniu saugumu. Šie klausimai yra aktualūs tiek nacionaliniu lygiu, tiek europiniu lygiu.

– Trisdešimt dveji metai. Sprendimas kandidatuoti į EP ir būti vienu iš šimtų žmonių, kurie iš esmės didelės įtakos procesams nedaro. Dabar jūs dirbate vykdomojoje valdžioje, ir akivaizdu, kad tai yra veiksmo vieta, tuo pačiu ir geresnė vieta jaunam žmogui. Ar nesutinkate?

– Bendram išprusimui teko domėtis EP delegacijų amžiumi. Austrijos delegacija yra viena jauniausių. Jų vadovė yra keletu metų vyresnė negu aš. Taigi tai nėra taisyklė arba išimtis – yra visaip. Manau, yra daug veiklos, daug sričių, kur tas jaunas žmogus gali pasireikšti. Yra daugybė užuomazgų projektų, kurie bus pradėti plačiau diskutuoti jau naujoje kadencijoje. Manau, kad dalyvauti tokiose diskusijose, išsakyti savo nuomonę, pateikti pasiūlymus, yra tikrai įdomu. Tai didelis iššūkis ir aš save matau tame vaidmenyje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Europos Parlamento rinkimai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...