captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žuvusiųjų artimieji ir sužeistieji sako besijaučiantys našta valstybei

Žuvusieji už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę Sausio 13-ąją pagerbti Vilniuje, Antakalnio memoriale, o ant buvusių Šventojo Jokūbo ir Raudonojo Kryžiaus ligoninių pastatų, kur tragišką naktį buvo vežami sužeistieji, atidengtos atminimo lentos.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Žuvusieji už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę Sausio 13-ąją pagerbti Vilniuje, Antakalnio memoriale, o ant buvusių Šventojo Jokūbo ir Raudonojo Kryžiaus ligoninių pastatų, kur tragišką naktį buvo vežami sužeistieji, atidengtos atminimo lentos.

Jau 22-us metus pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę Antakalnio memoriale susirenka šalies vadovai, užsienio valstybių ambasadoriai, pasieniečių, policijos, Muitinės vadovai, visuomeninių organizacijų atstovai.

Tragišką 1991-ųjų sausio 13-osios naktį sovietų kariuomenei mėginant nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, žuvo 14 gynėjų, per tūkstantį beginklių žmonių sužeista.

Visi jie buvo vežami į Šventojo Jokūbo ir Raudonojo Kryžiaus ligonines, kur dirbo gausios medikų brigados. Ant šių pastatų atidengtos atminimo lentos. 

Prisimindami sausio įvykius į Seimą pakviesti žuvusiųjų artimieji ir nukentėjusieji su apmaudu konstatuoja, kad dažnam politikui ši diena tapo eiline kalendorine diena. 

„Štai moteris sako, kad po gėlytę būtų galima įteikti – kažkas šilto būtų. Yra oficialios kalbos, kaip ir visada, jos nušlifuotos, surašytos valdančiųjų plunksną, paskaitytos be jausmo. Kyla abejonių, ar jis [politikas] taip galvoja, ar mes pabūnam kaip statistai“, – svarsto Sausio 13-ąją nukentėjusiųjų draugijos pirmininkas Arnoldas Barysas.

„Buvau vakar prie Televizijos bokšto, žmonių nemažai, bet pagerbimas iš mūsų aukščiausių institucijų buvo kuklus. Anksčiau būdavo nors pora žodžių pasakoma, o dabar... Atnešė, padėjo vainikus, gėles ir viskas. Nusisuko, nuėjo, lyg čia ir nebūtų niekas žuvę“, – teigia per Sausio 13-ąją žuvusio Dariaus Gerbutavičiaus mama Vincė Gerbutavičienė.

Žuvusiųjų artimieji ir sužeistieji sako, kad šiandien jaučiasi tik našta valstybei, nes kasmet tenka kovoti dėl suteiktų socialinių garantijų, kad būtų atkurtos per krizę nurėžtas pensijos.

„Anksčiau galėjau į polikliniką tą pačią dieną pakliūti. Dabar sveikata prasta, bet kai reikia pagalbos, reikia laukti mėnesį, kol pakliūsi, tenka eiti pas privačius medikus. Nemanau, kad valstybė nukentėtų, jei gautume pagalbą greičiau“, – teigia Apolinaro Juozo Povilaičio žmona, žuvusių artimųjų bendrijos „Bičiulystė“ pirmininkė Ona Povilaitienė.

„Visiškai nekalbama apie pensijų grąžinimą – to, kas buvo atskaičiuota. Tai asmeninis turtas, uždirbtas per gyvenimą. Bet kadangi ši žmonių grupė jau nedirba, kaip sakoma, naudingo valstybei darbo, tai paprasčiausiai kalbama, kalbama, o jūs klausykite. Faktiškai tai yra savotiškas genocidas“, – mano A. Barysas.

Tačiau, anot socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės, į šį klausimą turi būti pasižiūrėta „socialiai atsakingai, nes pensijos visiems buvo mažintos“. „Tik parengus bendrus principus, kokiu keliu eisime, bus galima pasakyti galutinį sprendimą ir nuketėjusiesiems per Sausio 13-ąją“, – teigia A. Pabedinskienė.

Ministrė skaičiuoja, kad atkurti pensijas Sausio 13-osios gynėjams reikėtų apie 800 tūkst. litų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...