captcha

Jūsų klausimas priimtas

Energijos pavyzdys: 92 m. moteris ir daržą nusiravi, ir knygą ką tik išleido

92 metų Vanda Buteikytė-Urbanavičienė, pernai išleidusi knygą, tvirtina, kad jaučiasi jauna, ir stebisi žmonėmis, kurie, vos pasijutę truputį negerai, sako „nebegaliu, aš – ligonis“.
Ponia Vanda su anūkėmis, asmeninio archyvo nuotr.
Ponia Vanda su anūkėmis, asmeninio archyvo nuotr.

92 metų Vanda Buteikytė-Urbanavičienė, pernai išleidusi knygą, tvirtina, kad jaučiasi jauna, ir stebisi žmonėmis, kurie, vos pasijutę truputį negerai, sako „nebegaliu, aš – ligonis“.

V. Buteikytė-Urbanavičienė kilusi iš Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Obelių kaimo. Vienintelis jos nuogąstavimas, kad ne tiek jau daug eilėraščių bemokanti – tik 70. Aiški, raiški kalba, gražiai tarmiškai tariami žodžiai liejasi natūraliai, paprastai ir labai išraiškingai. Pasirodo, visi dantys savi ir apie protezus šnekos net nėra.

Prieš Naujuosius metus moteris įvykdė du pagrindinius savo įsipareigojimus. Pirmasis – parašė ir išleido knygą „Pro Usioginę, vieškeliu – tolin...“ (savo gyvenimo prisiminimus ir to laiko papročius). Antrasis – pastatė savo gimtinėje atminties akmenį ir kryžių, kurį nukalė kalviauti mėginantis jos žentas Albinas Vaitkūnas. Visiems, kurie nežinia dėl ko liūdi, keikia gyvenimą ar neranda jame vietos, siūlome susitikti ir pabūti su tokiais žmonėmis kaip V. Buteikyė-Urbanavičienė.

- Kiek Jūsų šeimoje vaikų užaugo?

- Gimėme septyniese, o užaugome šešiese – vienas mažiukas gimė ir mirė. Dvi seserys ir keturi broliai.  

- Ar buvo smagu augti, kai tiek vaikų?

- Vaikystė kaip vaikystė. Kol buvo mama gyva, buvo ir smagu. Nebuvo rūpesčių tada. Bet neilgai teko tuo džiaugtis – kai man buvo aštuoneri, o gal devyneri metai, sesutei – vienuolika, mama mirė. Tėtė liko su šešiais vaikais. Bobutei, tėtės mamai, buvo 80 metų. Bobutė mus užaugino, vėl pradėjo iš naujo šeimininkauti. Mes į mokyklą jau ėjome, tris skyrius davė pabaigti sesutei ir ji jau buvo bobutės padėjėja. Man dar davė keturis skyrius pabaigti. Labai norėjau mokintis – keturis skyrius baigiau penketukais [tuo metu buvo penkiabalė vertinimo sistema – LRT.lt].

Ėjau ir verkiau. Ne dėl to, kad baigiau, o todėl, kad neteks man daugiau mokintis. Mamos nebuvo, bobutė seno, o ūkis didelis... Aš labai mėgau knygas skaityti. Ir dabar skaitau, ir tuomet skaitydavau. Sekmadienį po pamaldų pasiimdavau knygas ir skaitydavau bobutei, kai sirgo. Aš savaitėmis skaitydavau, žibalo gailėdavau... Būdavo užsilipu ant pečiaus, tokį vadinamą gazeliuką užsidegu ir tenai skaitau.

- Tai tėtis daugiau nevedė?

- Ne. Aš tada nesupratau to gyvenimo, bet mūsų kaimynė buvo našlė, ji vis pas mumis ir pas mumis. Kaimynystėje gyveno, sklypas prie sklypo. Našlė su savo karvėmis, tėtis su savo arkliais vis miškelin, tai brolis pasiėmė botagą ir tai našlei per pakinklius: „Ko mano tėtį vilioji, ko lendi prie mano tėtės? Kad daugiau neateitum!“. Vaikas gal 10 metų buvo. Paskui tėtės brolis ir bobutė sakė: „Stasiuk, tau gal sunku ir negerai, bet tu pagalvok, apsivesi toks jaunas, atsiras tau šeima ir šiti vaikai liks nuskriausti labai, nesiženyk“. Jis paklausė, taip ir nevedė.

- Koks jausmas, kai žmogui yra 92 metai? Pavasarį sulauksite 93 metų...

- Kai nežiūriu į veidrodį, atrodo, kad aš jauna, atrodo, širdis mano vis tiek jauna... Man atrodo, yra žmonių, kurie labai save myli. Truputį kas nebegerai ir jau „aš nebegaliu, aš – ligonis“. Aš buvau kelis kartus tokiose sunkiose situacijose – du kartus skrandis buvo nukraujavęs, buvau mirties patale, keturi stuburo slanksteliai lūžo prieš 12 metų.

- Daktarė stebėjosi, kaip aš galiu ant kojų stovėti, – juk keturi slanksteliai lūžę! Pusantrų metų gėriau vaistus ir tada atsistojau ant kojų. O dabar dėkoju Dievui, kad dar daržą nuraviu, kai ką pasodinu. Mano dukterys sako: „Mama, mes pasidarysime“, o aš: „Negailėkit man darbo, man gera“. Einu namo iš sodo, atrodo, Dieve, kaip toli namai, einu lazda pasiremdama ir pareinu namo, paguliu truputį ir vėl einu.

- Kas Jums tos stiprybės duoda?

- Jeigu pati nepasisemsi, jos ir nebus.

- Jūs buvote politinė kalinė ir tremtinė?

- Už ryšį su partizanais buvau kalėjime, o po jo – tremtis neribotam laikui.

- Kiek metų Jums buvo, kai tapote ryšininke?

- Buvo maždaug 22 metai. Pradėjo kurtis partizanų būriai, o mano vienas brolis pabėgo iš kariuomenės per frontą ir grįžo. Niekas nežinojo, net kaimynai. Per žiemą išsislapstė bunkeryje, kamaroje, o pavasarį jaunam žmogui išbūti visą laiką be oro sunku. Jis davė mintį susisiekti su partizanais. Nuėjau pas tokį mokytoją, kuris buvo šaulių vadas, o jo brolis kapitonas buvo pradėjęs organizuoti partizanus. Tai aš susisiekiau su jais, o paskui padėjo kunigas Simaška. [...] Aš buvau Plieno ir stiklo būrio ryšininkė.

- Kiek metų buvote ryšininkė?

- Neilgai man teko dirbti. 1944 m. pradėjau, o 1945 m. rudenį mane suėmė.

- Ir kas tada buvo?

- Mėnesį tardoma buvau. Melavau, suverčiau visas bėdas žuvusiesiems. Sužinojo, kad pas kunigą Simašką eidavau knygų skaityti, kad bendraudavau, už tai penkioms paroms į karcerį pasodino. Buvo labai šalta, bet mano kasos buvo didelės, išsileidau jas, kad truputį šilčiau būtų, apsiskleidžiau ir kaip ragana sėdėjau. Pirmą naktį atsistojus prie durų taip ir prastovėjau. Cementas šaltas, o aš turėjau tokią mažą nosinytę, tai pasitiesiu ją po veidu, kad žvyro neprilystų, užsnūstu kokioms penkioms minutėms, bet sušalusi vėl atsistoju ir bėgu rateliu. Išsipaišiau kryžiuką ant sienos ir mintyse prašau: „Dieve, padėk man, kad aš tik nieko neišduočiau. Aš iškentėsiu“. Aš tik labai bijojau, kad nebūčiau išdavikė. Taip penkias paras pralaikė, bet nieko jie neišpešė iš manęs.

- O kada Jus ištrėmė?

- 1945 metais, vasario 16 dieną. Mus išvežė prie Ochotsko jūros, į Buchta Nachodką, vėliau į Magadaną.

- Kiek metų išbuvote tremtyje?

- Beveik 12 metų. Balandžio 12 d. išvežė ir balandžio 12 d. grįžau. Koks sutapimas... Buvo Verbų sekmadienis.

Ir savo Praną Vanda sutiko tremtyje. Kaip pati sako, būtent jis išgelbėjo nuo ruskių rankos. Ten susituokusiems gimė dvi dukrytės, o Lietuvoje jau susilaukė trečiosios. Dabar Vanda turi šešis anūkus ir aštuonis proanūkius.

- Iš kur tremtyje buvo to stiprumo, jėgos nepalūžti?

- Iš tikėjimo Dievu ir meilės tėvynei. Visi buvo pasiryžę, niekas negalvojo, kad kas kokį litą ar rublį duos, visi labai tėvynę mylėjo, norėjo jai padėti. Jokie pavojai nebuvo baisūs. Dabar žmonės, jei tik kas sunkiau, savižudžiai darosi. Aš per 12 metų tremtyje negirdėjau, kad koks kalinys būtų ranką prieš save pakėlęs.

- Jūs esate išmokusi daug eilėraščių. Gal galite padeklamuoti kurį vieną?

- „Kada vyšnios žydėjo“ – jaunystės eilėraštis, nusivylusios mergaitės, kai pirma meilė paliko.

 

Kada žydėjo vyšnios, žaliavo pievos, medžiai,

Kada žemę apsninga obelų žiedai,

Tada aš tavęs laukiau ir vakarais ilgėjaus,

Tikėjau tavimi, bet tu neatėjai.

 

Ir vėl ramunių buvo pilnos pievos,

Skyniau po lapelį, būriau atsargiai:

„Ateisi, neateisi, o gal ir ateisi“?

Bet, dieve, tu ir tada neatėjai.

 

Pagelto medžių lapai, nuvyto gražios gėlės

Ir, saulės nubučiuoti, prisirpo obuoliai.

Ir vėl tavęs aš laukiau, ir vėl tavim tikėjau,

Ir viską tau atleidau, bet tu neatėjai.

 

Dabar taip šalta, nyku, ir sodai jau pabalę,

O širdis mano kenčia, kad žmonės svetimi.

Tik tavo vienas žvilgsnis pavasarį grąžintų.

Kodėl tu ir dabar neateini –

Kai verkia siela mano, kai žmonės svetimi. 

- Ko Jūs norėtumėte palinkėti žmonėms?

- Palinkėčiau, kad dvasingesni žmonės būtų, daugiau pasitikėtų viskuo. Dabar susvetimėję žmonės, savo kiautuose užsidarę, niekuo nesidomi. Galvoja, kad tik jam vienam blogai, o kitiems jau labai gerai. Pavydas toks, neapykanta. Daugiau meilės, daugiau sutikimo. Kaip seniau sakydavo: nelaimė – visus kaimas padeda, laimė – vaikai gimė, visi džiaugiasi, kad naujas žmogus prisidėjo, mirė – visas kaimas nė vienai valandai nepalieka, eina pagailoti, vestuvės – eina išleisti jaunosios... Tokia buvo vienybė nežmoniška, o dabar nieko nebėra. Kaimynas su kaimynu beveik nepažįstami.

- Tai ko reikia, kad taip būtų kaip anksčiau?

- Dabar Konstituciją, įstatymus leidžia, o geriau klausytų dešimt Dievo įsakymų, nereiktų jokios Konstitucijos. Kai nemiegu, visko prigalvoju... Mes ne už tokią Lietuvą kovojom... Jauni išvažiuoja – taip širdį skauda. Mus jaunus trėmė prievarta, o dabar – tik truputį sunkiau ir jau verkšlena, „ką aš veiksiu Lietuvoje?“. Kas nori, randa ir darbo, ir visko.

Dvidešimt metų V. Buteikytė-Urbanavičienė gyvena drauge su jauniausia dukra Genute ir žentu Albinu, su kuriuo, kaip sako, niekada gyvenime nėra susipykusi.

- Kaip manote, kur Jūsų mamos jaunystės variklis?

- Genutė: Anūkai, proanūkiai padeda jai būti jaunai. Dar praeitą savaitę važiavo į Vilnių ir saugojo proanūkius.   

- O tai nebijot jos palikti? Ji jau amžiuje, su lazdele...

- Genutė: Nebijom. Proanūkiai saugo ją. Jei mato, kad skauda ar ką, už rankytės paveda ir pasako: „Močiute, mes tave paglobosim“.  

Kiek aš nuo vaikystės atsimenu, jai visada visi yra geri. Kitiems yra blogiau, o jai – visada gerai, nors gyvenime yra mačiusi labai daug ir žiaurių dalykų. Ji – nuolat geros nuotaikos, optimistė, mylinti žmones. Ji neturi priešų, neturi ir nuoskaudų. To mes iš jos visi mokomės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...