captcha

Jūsų klausimas priimtas

N. Šepetys: dabartinė lietuvių kalbos politika – komunistinė

Lietuvių santykis su savo kalba tebėra iš esmės sovietinis ir dviveidis – viena vertus, visuomenė kalba „kasdiene“ ir „neoficialiąja“ kalba, kita vertus, „tikrąją“ kalbą griežtai saugo, prižiūri ir konstruoja net sovietmečiu neregėtą galią turintys oficialieji kalbininkai.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Lietuvių santykis su savo kalba tebėra iš esmės sovietinis ir dviveidis – viena vertus, visuomenė kalba „kasdiene“ ir „neoficialiąja“ kalba, kita vertus, „tikrąją“ kalbą griežtai saugo, prižiūri ir konstruoja net sovietmečiu neregėtą galią turintys oficialieji kalbininkai.

Svarbiausioji šių kalbos žynių ir prievaizdų šventovė – Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) yra tiesioginis sovietinis reliktas. Jis kaip bene joks kitas institucinis padaras iš sovietmečio buvo sklandžiai persodintas į nepriklausomos valstybės dirvą, tik su gerokai pastiprintu oficialiuoju statusu.

Į tai atkreipęs dėmesį žinomas istorikas, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyr. redaktorius Nerijus Šepetys savo istorines pastabas išdėstė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto neseniai surengtoje metų paskaitoje apie lietuvių kalbą, sovietų valdžią ir kalbininkus.

Rengdamas tokias viešas metų paskaitas, fakultetas mėgina formuoti naują bendravimo su visuomene tradiciją, pristatant naujausius ir įdomiausius akademinių tyrimų rezultatus.

Šios paskaitos metu mokslininkas siekė parodyti, kaip paradoksaliai yra persipynusios oficialioji patriotinė kalbos, kaip tautos pamato, gynybos, gryninimo bei saugojimo ideologija ir sovietinio režimo taikyta kalbos kontrolės bei kontrolės per kalbą politika.

„Lietuvių kalba klesti ir yra įvairi, kaip niekad, o štai viešai vis skamba išorės katastrofų sirenos ir laidotuvių varpai – „beraščiai, anglų kalbos invazija, tautos išnykimas“. Antra, sutvertas ir klesti „valstybinės lietuvių kalbos“ kompleksas, kurio pamatiniai akmenys – konstitucinis statusas, specialūs įstatymai, valstybinės gairės, VLKK, Valstybinis Lietuvių kalbos institutas, valstybinis egzaminas. Šio komplekso kilmė ir prigimtis – sovietinė.

Trečia, kalbininkai, užuot, kaip ir dera mokslininkams, domėjęsi lietuvių kalbos tikrove ir ją fiksavę, dažniau stoja į skalambintojų pusę ir budi valstybinio statuso sargyboje, nors tai ir ne mokslinė veikla. Kalbininkų savimonėje nėra sovietinės epochos žlugimo ir lūžio, o tik deklaratyvus sargybos tęstinumas“, – paskaitoje sakė N. Šepetys.

Paskaitos epigrafu istorikas pasirinko sovietinio karo metų „partizano“ ir okupacinės nomenklatūros funkcionieriaus, režimo oficiozo „Tiesa“ ilgamečio redaktoriaus Genriko Zimano citatą: „Kalbos klausimai kartu yra ir ideologiniai klausimai“.

Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui 1961 m. įsteigus Lietuvių kalbos komisiją, G. Zimanas tapo vienu iš jos vadovų.

Tyrimo išvados – negailestingos

VU Istorijos fakulteto šių metų paskaitos temą padiktavo kelerius metus – nuo 2010 m. iki 2013 m. – Lietuvių kalbos instituto vykdytas tarpdisciplininis projektas „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“.

N. Šepetys vadovavo šio projekto istorinei daliai, skirtai lietuvių kalbos ideologijų raidos, normos autoritetų ir institucijų tyrimui.

Projekto išvadose rašoma: „Lietuvių kalbos ideologijos ir kalbos norminimo praktikos raidos analizė parodė, kad dabartinėje lietuvių kalbos politikoje išliko sovietmečio laikų valstybės kontroliuojamos kalbos kultūros idėja.

Kalbos kontroliavimas buvo vienas iš sovietinės ideologijos funkcionavimo garantų, bendrosios ideologijos dalis, kuri reiškėsi specifiniu sovietiniu pavidalu – normos teorijos atotrūkiu nuo praktikos“.

Tyrimo autoriai tvirtina, kad sovietinė kalbos samprata iš esmės skyrė nuo tos, kuri vyravo prieškario Lietuvoje. „Prieškario kalbininkams būdingą susitarimo siekį, asmeninės moralinės atsakomybės prieš visuomenę, grožinės literatūros svarbos suvokimą, imponavimą asmenybe sovietmečiu pakeitė privalomai diegiamas vieningos kalbininko institucijos autoritetas, anachronistinis kalbininko kaip kalbos draugovininko vaidmens sureikšminimas“.

Tyrimo išvadose tvirtinama, kad šios sovietinės sampratos nepriklausomoje Lietuvos valstybėje neatsisakyta iki šiol. Tyrimo autoriai mano, kad reikėtų iš esmės keisti požiūrį į kalbos norminimą ir tvarkybą. Tai, esą, nėra mokslinė veikla, nors ir turi remtis esama kalbos tikrove bei kaita ir orientuotis į ją.

„Šiuolaikinė standartizavimo ideologija gali ir turi naudotis šiuolaikinės kalbotyros nuostatomis ir netapatinti ideologizuotų kalbos vaizdinių su kalbos, kalbėjimo prigimtimi ir struktūra. Oficialiosios lietuvių kalbos politikos vardu viešojoje erdvėje neturėtų būti skleidžiama moralinės panikos, bet paaiškinama apie kalbos pokyčių prigimtį ir priežastis.

Derėtų atsisakyti net profesionaliam diskursui iki šiol būdingo emocingo, XIX a. romantikus menančio kalbos mitologizavimo, pseudofilosofavimo ir irzlaus, moralizuojančio sovietmečio tono vertinant lietuvių kalbos raidą, įvairovę ir variantiškumą“, – rašoma tyrimo išvadose, kuriose taip pat raginama atsisakyti teisinės prievolės vartoti tik kodifikuotas ir oficialiai įteisintas kalbos formas.

Siekė atskirti kalbą nuo gyvenimo

Tokias mintis VU Istorijos fakulteto metų paskaitoje dėstė ir N. Šepetys.

Kalbėdamas apie tai, kaip formavosi represyvi ir autoritarinė „oficialiosios“, „tikrosios“ ir „norminės“ kalbos samprata, jis priminė, kad sovietinis režimas, siekdamas ne tik kontroliuoti, bet ir savaip formuoti žmones bei visuomenę, itin taikėsi į kalbą.

Tačiau istorikas kalbėjo ne tiek apie rusifikaciją – siekį ne tik į viešąją erdvę, bet ir kasdienę vartoseną įstumti kuo daugiau rusų kalbos, taip pat kuo labiau rusifikuoti lietuviškas kalbos normas ir konstrukcijas.

Mat, N.Šepetys bandė apibrėžti sovietinę kalbos apskritai – ar rusų, ar lietuvių –– sampratą ir ideologiją. Tad, pasak jo, lietuvių kalba režimui tiko ne mažiau, nei rusų ir buvo greitesnis būdas ir patogesnis įrankis okupuojant visuomenę ir formuojant ją režimui reikalinga linkme.

Tad, N. Šepečio teigimu, svarbiausia režimui buvo atsieti kalbą nuo žmonių gyvenimo tikrovės, taip ją uždarant kontroliuojamoje oficialiosios politikos erdvėje. Pastaroji, savo ruožtu, turėjo vis labiau skverbtis ir kontroliuoti ir į kasdienius žmonių tarpusavio santykius.

Taip, pasak istoriko, ir susiformavo dvigubas požiūris, skiriantis „tikrąją“, „grynąją“ bei „netikrą“, „užterštą“ ir nuolatos „valomą“ kalbą, kurio rėmuose mes gyvename ir šiandien.

„Lietuvių kalba komunistams buvo būdas, kelias bei įrankis sovietizuojant Lietuvos žmonių elgesį. Svarbiausia – kalba, kuria žmonės vieni su kitais kalba ar rašo, turėjo tapti atsieta nuo kalbančiojo tikrosios minties, sumanymo, intencijos, kartu ji turėjo nebeturėti ryšio su gyvenamąja tikrove.

Žodžiai nebeišsako minties, jie nebekalba apie daiktus – tai sovietinės naujakalbės apibrėžimas. Išmokti sakyti ką, kur ir kaip „reikia“ – tai viskas, ko buvo siekiama. Lieka gyva tik kasdienio tarpasmeninio kalbėjimosi erdvė, kuri demonstratyviai kitokia, bet ji fragmentuojasi, siaurėja. Žmonės ilgainiui nebemoka vieni kitiems ką tikro, be užuolankų tiksliai pasakyti. Kaip reikia sakyti, yra nuolatinis matas tam, kad sakoma ar rašoma“, – sakė N. Šepetys.

Tačiau, istoriko teigimu, tokia medinė ir parodomoji kalba susiformavo ne tik aktyvių paties režimo pastangų dėka, kiek dėl pačios visuomenės savicenzūros, prisitaikymo ir konformizmo.

Draugovininkai tik sustiprėjo

Kita vertus, pasak istoriko, tokia terpė tapo dirva ir „iš apačios“ kilusiam lietuvybės ir lietuviškumo išsaugojimo bei gryninimo sąjūdžiui.

N. Šepetys citavo vieną iš pagrindinių oficialiųjų lietuvių kalbininkų ir žanro klasiką Aldoną Pupkį, kuris dar prieš kelerius metus prisiminė, jog visame kultūros gyvenime buvo justi „didelis pakilimas“ – tiek lietuviškame kine ir architektūroje, tiek muzikoje ir literatūroje, kraštotyroje.

„Tad ir susirūpinimas kalbos reikalais buvo ne koks išskirtinis reiškinys, o bendro kultūrinio pakilimo dalis, labai ryški ir išaugusi į lietuvių kalbos kultūros sąjūdį“, – citavo kalbininką N. Šepetys.

Tačiau kaip šį procesą interpretuoti – kaip pamatus Sąjūdžiui padėjusią kovą prieš rusifikaciją ir už lietuvybę, ar kaip, pasak N. Šepečio, „draugovininkų savimone“ pagrįstą „socialistinį aktyvizmą“?

N. Šepetys linksta prie pastarosios interpretacijos. Pasak jo, visas šis „sąjūdis“, nepaisant pirmiausi patriotinių intencijų, buvo iš esmės režimui parankus ir į jo prioritetus orientuotas procesas – autoritariniais „auklėjimosi“, „gryninimo“, „tobulinimo“ „valymosi“ ir „priežiūros“ principais pagrįsta kontrolė ir savikontrolė.

Pasak istoriko, ironiška, kad kalbininkai ir VLKK tikrą, autonomišką politinę galią išsikovojo pirmiausiai Sąjūdžio epochoje ir jau nepriklausomoje Lietuvoje, o supratimą, kaip tą galią įgyvendinti ir taikyti, atsinešė iš sovietų valdžios ir tvarkos.

„Komunistinės valdžios turėtas galios monopolis bemaž netyčia pasiliko kalbininkams, kurie, kitaip, nei sovietų Lietuvos administratoriai, turėjo ir aiškių interesų, ir pakankamai kompetencijos tverti būtent lietuvių kalbos politiką.

Kalbininkams užėmus komunistų vietą, rusų kalbos vietą negrįžtamai užima idealioji nekintama, tarp viršelių uždaryta lietuvių kalba, kaip valstybinė sistema“, – taip šiuos procesus nusakė

Mūsų kalba – gyva, kaip niekad?

Apibūdindamas dabartinę oficialiąją lietuvių kalbos politiką, N. Šepetys tiesiai ją vadino „komunistine“.

„Nepasitikėjimas savaime kalbos raida, spontaniška tikrove ir žmogaus mintimis yra komunistinis“, – sakė istorikas.

Pasak N. Šepečio, prieškario ir laisvojo pasaulio lietuvių kalbininkai suvokė, kad kalba ir kalbėjimas pirmiausiai egzistuoja, kaip savarankiška, iki galo nepažini ir nekontroliuojama tikrovė. Istoriko teigimu, normos nusistovi kalboje arba kalbėjime, o kalbininkai jas fiksuoja, kodifikuoja, vertina.

„Vėlyvojo sovietmečio lietuvių ir rusų kalbakultūrininkai jau yra tarsi automatiškai išgyvenę lūžį: nėra normos be kodifikacijos, nėra kalbėjimo be kalbos tik kaip socialinės arba formalios sistemos, kurią apibrėžia ir suvokia kalbos mokslas. Tai pasaulėžiūrinė prielaida, kurią galima traktuoti ir kaip sovietinę, ir kaip pozityvistinę“, – sakė mokslininkas.

Tad, pasak N. Šepečio, dabar valstybės įgalioti ir mokslo žiniomis ginkluoti specialistai–kalbininkai, labiau itin primena „šventosios lietuvių kalbos giraitės sodininkus–žynius“. Jie kalbą kontroliuoja ir vedami nostalgijos „kaip mes anuomet gynėme ir puoselėjome lietuvių kalbą“, o ta nostalgija sumišusi su iš anų laikų perimtu administraciniu bei komandiniu mąstymu.

Istoriko teigimu, lietuvių kalba nėra mirštanti ir jos nereikia nei dirbtinai gaivinti, nei globoti – priešingai, ji darosi vis gyvybingesnė, įvairesnė ir turtingesnė.

„Autoritetai susiklosto savaime, todėl nereikia jų institucionalizuoti, juolab tvirtinant valstybinės priežiūros ir kontrolės sistemą. Kalbos normos kyla ir aptinkamos tik gyvojoje kalboje, tik aktualizuojamose tradicijose, tad lingvistai, kaip mokslo atstovai, turi šią kalbą tyrinėti, ją stebėti, gilintis į procesus, o ne vadovauti savo susikurto idealo gynimo nuo tikrovės ir tos tikrovės perdarymo pagal įsivaizduojamą idealą sistemai“, – teigė N. Šepetys.

Turi būti autoritetai, ne autoritarai

Tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje iki šiol pakankamai nesuvoktas ir sovietinio režimo poveikis kalbai ir pati kalbos, kaip žmogaus saviraiškos būdo, prigimtis, N. Šepetys teigė ir atsakydamas į lrytas.lt klausimus.

– Bet ar tikrai okupacinis režimas nesiekė lietuvių kalbos ir kalbėjimo kuo labiau rusifikuoti – juk ir dabar net ir tie jaunuoliai, kurie gimė jau laisvėje, dažniausiai kasdieniame gyvenime kalba, kaip lietuviškai kalbantys rusai? Gal iš tiesų apskritai buvo siekiama lietuvių kalbą sunaikinti, ją asimiliuojant? Ar to režimui iš tiesų nereikėjo?

– Savaime suprantama, kad pagrindinis sovietų valdžios tvirtinimosi naujai užimtose ir inkorporuotose teritorijose kelias vedė per rusų kalbos įtakos stiprėjimą: tiek, kiek Sovietų Sąjunga buvo imperija, tiek ji vykdė rusifikacijos politiką. Tačiau kartu – ir pirmiausiai – tai buvo visiškai naujo tipo totalitarinė valstybė, ir būtų nepaprastai klaidinga sovietų mums padarytą žalą suvesti į nacionalinę politiką, kaip tai iš dalies buvo mėginama aiškinti dar Sąjūdžio laikais.

Sovietų valdžia, komunistai, ir SSRS, ir kitur pirmiausia buvo nusitaikę į žmogaus, žmonių sąmonės užvaldymą. Kalba čia yra įrankis naikinant asmens valią, laisvę, orumą. Rusų kalba kaip toks įrankis buvo pasitelktas kur kas labiau už lietuvių, ir to pasekmės dar mažai tyrinėtos.

Būta mėginimų kitas kalbas slopinti, palikti kaip etnografines liekanas, tačiau tiek, kiek komunistinis sąjūdis buvo pasaulinis, tiek jo tikslai buvo globalūs. Lietuvių kalba buvo svarbus įrankis sovietų Lietuvos žmonių sąmonei pasiekti, įbauginti suskaldyti, atbukinti.

Sąjūdžio epochą Lietuvos žmonės pasiekė su tokia ir dėl spaudimo, ir dėl tiesioginės priklausomybės nuo vertimo iš rusų, ir dėl prisitaikymo sumedėjusia, tikrovės tiesiogiai neįvardijančia ir autentiškos minties tiesiogiai neišreiškiančia lietuvių kalba.

Tai, kad lietuvių kalba vėl tapo gyva, pulsuojanti, įvairialypė, tiksliai įvardijanti daiktus ir išreiškianti žmonių mintis, yra mūsų nepriklausomybės sąjūdžio ir gyvenimo laisvoje valstybėje rezultatas.

– Ar ta „kalbos įvairovė“, apie kurią dažnai kalbama šiandien, nėra pirmiausiai tik svetimų kalbų – pirmiausiai, rusų ir anglų žargonų įtakų mišinys?

– Žmonės šiandien Lietuvoje moka kalbėti, rašyti, diskutuoti įvairiais žanrais, formatais, stiliais, yra įvairių šių formų tobulinimosi praktikų: mes žaidžiame žodžiais visaip ir visur, darome tai laisvai, susikalbame įvairiais modusais (tiesiogiai, ironiškai, hipotetiškai, parodiškai) gimtąja kalba. Ko daugiau norėti?

Kalbų kontaktai, kai jie laisvi, tik stiprina kalbas – žinoma, jei kalbėtojai yra sąmoningi. Nesąmoningiems kalbėtojams visaip blogai: ir kalbų izoliacija, ir intensyvūs kontaktai.

– Ar, jei gali ir vertėtų išvaikyti VLKK, tikrai reikia visiškai atsisakyti kalbininko, kaip tam tikro kalbos saugotojo ir normintojo, sampratos?

– Kalbininko statusas turi būti grindžiamas laisvai susiklostančiu ir nuveiktais darbais pelnomu autoritetu, o ne įstatymais numatytomis ir plečiamomis galiomis. Juolab kad šalia Komisijos yra ir Inspekcija, ir kalbos tvarkytojai įstaigose.

Laisvame pasaulyje įprasta, kad privačios, visuomeninės, valstybinės ir mišrios institucijos dalijasi šią autoriteto kalbos normų klausimais erdvę, tai turėtų būti ir mūsų siekinys. Kalbos saugojimas nėra mokslinė veikla, o norminimas neturi tapti valstybės politika, kuriai nepaklūstantys (kad ir dėl kalbažaidybinių sumetimų) būtų administraciškai įspėjami (kaip „netaisyklingai“ kirčiuojantys žinių vedėjai) ar net baudžiami (kaip „lėta maistą“ siūlantys verslininkai).

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...