captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Radzevičius: pirmadienis taps juoduoju visai žurnalistikai ir visuomenei

Nuo kitų metų pirmadieniais nebebus laikraščių spaudos. Žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus nuomone, tokia tendencija – po truputį mažinti dienas, kada leidžiami laikraščiai, – prives prie to, kad galbūt jau kitais metais dalis dienraščių taps savaitraščiais.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Nuo kitų metų pirmadieniais nebebus laikraščių spaudos. Žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus nuomone, tokia tendencija – po truputį mažinti dienas, kada leidžiami laikraščiai, – prives prie to, kad galbūt jau kitais metais dalis dienraščių taps savaitraščiais.

„Ta tendencija jau prasidėjo ir, matyt, tai tik laiko klausimas (apie ką kalba ir patys leidėjai)... Optimizmas ir noras pateikti žmonėms žinias, laikraštį leisti kiekvieną dieną turbūt buvo pernelyg ilgai“, – svarsto D. Radzevičius.

Anot jo, šie metai buvo juodieji ir regioniniams, ir nacionaliniams laikraščiams, kurių tiražai smuko po keletą procentų ir daugiau – nuostoliai esą neišvengiami.  „Todėl spaudos likimas yra ne tik skaitytojų, ne tik valdžios, bet ir reklamdavių rankose“, – teigia Žurnalistų sąjungos pirmininkas.

– Kodėl būtent pirmadieniais nebeliks laikraščių?

– Turbūt atsakymas gana paprastas. Pirmadienis būdavo sunkiausia diena ne tik žmonėms, kuriems reikia į darbus, bet ir spaudai todėl, kad ir reklamos, ir žinių būdavo mažiausiai. Pirmadienis spaudai buvo turbūt pati nedėkingiausia diena jau ne vienerius metus. Deja, dėl smunkančių pajamų iš reklamos daugelis dienraščių buvo priversti galvoti, ką reikia aukoti. Nemylimiausiu laiku tapo būtent pirmadienis, taigi teko aukoti pirmadieninę spaudą.

– Dalis leidėjų sako, kad, kai kiti Lietuvos dienraščiai priėmė sprendimą pirmadieniais nebeišeiti, jie nebeturėjo kito pasirinkimo. Kodėl taip atsitiko?

– Tas pasirinkimas, matyt, buvo nulemtas to, kad jau prieš keletą metų daugelis mąstė, ką reikėtų daryti dienraščiams, kad jie apskritai galėtų išgyventi. Reikia atvirai pasakyti, kad Lietuvos dienraščiai ne pirmus metus dirba nuostolingai. Kai kurie leidiniai apskritai užsidarė. Pavyzdžiui, „15min“ nemokamo laikraščio istorija: dienraštis bandė gelbėti situaciją tapdamas savaitraščiu, bet būtent šių metų vasarą jis apskritai nustojo eiti, nutraukė savo leidybą.

Matyt, ši tendencija po truputėlį mažinti, išbraukti kai kurias dienas, kada gaudavome kasdieninį laikraštį, prives prie to, kad galbūt jau kitais metais dalis tų dienraščių, kurie šiandien dar vadinasi dienraščiais, gali tapti savaitraščiais. Ta tendencija jau prasidėjo ir, matyt, tai tik laiko klausimas (apie ką kalba ir patys leidėjai). Optimizmas ir noras pateikti žinias žmonėms, laikraštį leisti kiekvieną dieną turbūt buvo pernelyg ilgai, net ilgiau nei realiai tą buvo galima daryti pagal finansinius rezultatus. Bet tiesiog iš meilės savo skaitytojams – turbūt taip reikėtų sakyti – daugelis leidinių vis dar tikėjosi, kad ateis geresni laikai.

– Ar panašios tendencijos matyti ir kitose šalyse?

– Turbūt nepasakysiu nieko naujo. Pavyzdžiui, mūsų kaimyninėje Latvijoje šeštadieniais jau seniau nustojo eiti dalis laikraščių. Ir to priežastis buvo dar paprastesnė, buitiškesnė ir tragiškesnė, t. y. „Latvijos paštas“ šeštadieniais nusprendė nebeteikti laikraščių pristatymo paslaugos. Tai privertė leidėjus nuleisti rankas ir atsisakyti šeštadieninio leidinio.

Bet, pavyzdžiui, net tokia šalis kaip Prancūzija, kuri turi gilias spaudos tradicijas, kur prezidento Nicolo Sarkozy iniciatyva krizės metais buvo skirta šiek tiek daugiau pinigų padėti spaudai ir suteikti jauniems žmonėms galimybę nemokamai užsisakyti leidinį, deja, neišgelbėjo dalies laikraščių ir daugelio žurnalų.

Šie metai apskritai vadinami juodaisiais metais, kai visų laikraščių – ir regioninių, ir nacionalinių – tiražai smuko bent po keletą procentų, kai kurių ir daugiau. Nuostoliai yra neišvengiami. Todėl spaudos likimas yra ne tik skaitytojų, ne tik valdžios, bet ir reklamdavių rankose. Panašu, kad spaudos gyvavimas, tas bumas, kurį ji išgyveno prieš daugelį metų, – jau praeityje.

– Dainiau, kaip Jūs, kaip Žurnalistų sąjungos pirmininkas, vertinate tokį dalyką, kad laikraščių pirmadieniais nebebus? Kokios to pasekmės mūsų informacinei visuomenei?

– Turbūt pirmadienis kažkuria prasme dabar taps juoduoju pirmadieniu žurnalistikai ir apskritai visuomenei informacijos prasme. Laikraštinė žurnalistika visada buvo stipriausia, turėjo labai stiprią savo mokyklą. Laikraščiai nuo kitų žiniasklaidos priemonių skyrėsi tuo, kad juose visuomet buvo gausu ne tik žinių, analitikos, bet ir tam tikrų tyrimų, straipsnių rimtesnėmis temomis.

Tuo metu didelė dalis kitos žiniasklaidos – internetas, televizija, net iš dalies radijas – kiekvieną rytą pradėdavo nuo spaudos apžvalgos, nuo spaudos įvykių komentarų. Dabar turbūt pirmadienis bus ta diena, kai reikės galvoti ir kitiems kolegoms, ką daryti, apie ką kalbėti, nuo ko pradėti rytą, pokalbius.

Manau, kad mes netenkame labai svarbaus dalyko. Reikėtų ir patiems prisiimti dalelę atsakomybės, kaip žmonėms, kurie galbūt prenumeruoja nepakankamai spaudos, neišlaiko savo spausdintinės žiniasklaidos. Žurnalistams, žinoma, mažės darbo, o žurnalistų ir šiaip mažėja...

Manau, kad galvodami, jog žiniasklaidos yra labai daug (jos Lietuvoje tikrai yra labai daug), mes kartais nepamatome, kad turime pernelyg daug pramoginio, paviršutiniško turinio, o rimtos laikraštinės žurnalistikos, kuri užgimė kaip žurnalistika spaudoje, deja, mažėja.

– Bet gal nebūkime tokie pesimistai prieš naujuosius metus. Juk išliks tų laikraščių elektroniniai variantai. Gal viskas nėra taip tragiška?

– Aš pats prenumeruoju ne vieną žurnalą. Lietuvoje, galima sakyti, vis dar yra pakankamai daug laikraščių ir žurnalų – vien pavadinimų yra 800, rinktis tikrai yra iš ko. Galbūt pabūkime optimistai dėl to, kad kūrybiškiausi leidiniai, kūrybiškiausi žurnalistai visada turės ką veikti, turės ką pranešti.

Bent jau viena gera tendencija yra ta, kad lietuviai apskritai žiniasklaidos vartoja labai daug. Dieną jie praleidžia ne su viena žiniasklaidos priemone: ir radiju, ir televizija, ir internetu. Jie ypač daug laiko praleidžia su internetine žiniasklaida, rytais keliasi su internetiniais leidiniais. Tikėtina, kad internetiniai leidiniai kažką naujo pasiūlys, ką gali žinoti – gal užgims kūrybiniai sprendimai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...