captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Linkevičius: Irakas suskaldė, o Ukraina suvienijo ES

Lietuva baigia pusmečio pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai ir jau perdavė pirmininkavimą Graikijai, o vasarį  pradės pirmininkauti Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybai. Apie praėjusius ir ateinančius iššūkius LRT televizijos laida „Savaitė“ kalbasi su Lietuvos diplomatijos vadovu Linu Linkevičiumi.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Lietuva baigia pusmečio pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai ir jau perdavė pirmininkavimą Graikijai, o vasarį  pradės pirmininkauti Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybai. Apie praėjusius ir ateinančius iššūkius LRT televizijos laida „Savaitė“ kalbasi su Lietuvos diplomatijos vadovu Linu Linkevičiumi.

 – JT narėmis yra 193 valstybės, JT Saugumo Taryba – vienintelė institucija, kuri pagal tarptautinius įgaliojimus netgi gali sankcionuoti karinės jėgos panaudojimą. Ar šis pirmininkavimas dar sudėtingesnis nei ES?

– Žinoma, pirmininkauti JT Saugumo Tarybai tai jau yra politinė pasaulio lyga. Ir sunku dabar su kažkuo palyginti, nes labai daug konsultacijų turėjome, daug su kuo tariamės, visi siūlosi kalbėtis, padėti. Labai sunku dabar pasakyti. Kai tas pirmininkavimas praeis, tada paklauskite, ir aš jums pasakysiu, kuo skyrėsi, kuo panašu.  Bet, žinoma, pobūdis bus kitoks, kalbos nėra.

– Ministre, o kaip Lietuva apskritai pateko tarp tų 15 valstybių, ar buvo sunku? Matyt, tai užtruko, kiek metų reikėjo, kad Lietuva taptų JT Saugumo Tarybos nare?

– Mes dar 1996 metais, žiūrėdami į kalendorių, pareiškėm tokį norą, ir štai, žiūrėkit, kiek praėjo laiko. Pasaulis yra labai didelis. Ir Lietuvai ten save pateikti, išvis save paminėti, kad ją žinotų, o dar kad išrinktų, tai čia tokių įžūlumo elementų buvo. Bet vis dėlto tas organizacinis darbas ir taktika pasiteisino. Nes už mus balsavo 14 šalių daugiau nei mes turime diplomatinių santykių.

– Dabar apie jau praeitą mokyklą – pirmininkavimą ES Tarybai. Ministre, jūs jau visai iš arti matėte tą virtuvę. Prašau pasakyti, labai sunku surasti bendrą kalbą, kad ES vienu ar kitu klausimu kalbėtų vieningai?

– Tikrai nėra lengva. Kalbant visiškai nuosekliai, turėjome labai suderinti Europos Parlamento, Europos Komisijos ir Europos Tarybos (nuomones). Ta trijulė turi dirbti vieningai, kaip viena komanda, kas praktikoje ne visada būna. Iš tikrųjų tenka tose sąlygose dar ir rezultatą turėti. Tai dėl to labai džiaugiamės, kad tokioje situacijoje mums pavyko labai daug rezultatų pasiekti, net tokių, kurie visiškai nejudėjo, kurie buvo užstrigę, kaip, pavyzdžiui, daugiametė finansinė perspektyva.

– Po neseniai įvykusio ES užsienio reikalų ministrų susitikimo su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu jūs sakėte, kad bendros kalbos nebuvo rasta, o požiūris į Ukrainą, galima pasakyti, pakirto tarpusavio pasitikėjimą. Ar ES buvo netikėtas toks Rusijos elgesys Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių atžvilgiu?

– Mano vertinimu, čia subjektyvu, nesakyčiau, kad netikėta, nes vis tiek profesionalai politikoje dirba ne pirmą dieną ir nujaučia, ko tikėtis, ko nesitikėti. Gal tik pasikeitė reakcija. Toks paradoksas net neseniai atėjo į galvą: jeigu 2003 metais Irako krizė praktiškai suskaldė Europą, ji susipyko, reikėjo vienyti, ieškoti kažkokių klijų (tada kaip tik buvo priimta ES saugumo strategija), tai dabar Ukraina, drįsčiau teigti, suvienijo Europą.

– Pone ministre, o tai, kad kai kurių didžiųjų valstybių prezidentai pareiškė, kad nevyks į Sočio olimpinių žaidynių atidarymą, ar nereiškia šaltojo karo užuomazgos, kad Rusija taip įvarė save į kampą, kad prieš ją vėl kyla banga?

– Na, žinoma, tokie pareiškimai kaip tik ir atspindi pasitikėjimo stoką arba pažeistą tarpusavio pasitikėjimą. To negali nematyti, kalbos nėra. Bet kelias vis tiek yra kitas – bandyti kalbėtis, vieni kitus suprasti, neįsprausti vieni kitų į tam tikrą kampą, kaip teisingai sakote. Manau, ir mums čia reikėtų parodyti atsakingumą ir partnerišką požiūrį. Bet, žinoma, viskam yra ribos.

– Pone ministre, kai mes kalbėjomės metų pradžioje, jūs kalbėjote apie santykių su Rusija perkrovimą. Ar pavyko?

– Sakyti, kad visai nepavyko, negaliu, nes yra kai kurių poslinkių tam tikruose darbuose, kur nebuvo ilgą laiką. Mano žinia paprasta, ir ministrui S. Lavrovui ne kartą sakiau, – reikia kalbėtis, reikia tiesiog kalbėtis ir kalbėtis su tokia nuostata, kad iš pradžių imtis spręsti teigiamą darbotvarkę, ir tada galbūt galėsim pereiti ir prie labiau problemiškų klausimų, nes, jeigu susitikę minėsim, kas mus skiria ir kas yra blogai, mes nieko nepasieksim.

– Bet žiūrėkit, jūs sakote: kalbėtis. Bet iš pradžių – incidentas su vežėjais, kai jie buvo įkalinti muitinėse, paskui – pieno produkcijos vežėjai, dabar – tos „Iskander“ raketos prie sienos. Tai toks ir kalbėjimas – įspūdis toks, kad kalba tik viena pusė, o kita daro?

– Vis tiek kito kelio, kaip kalbėjimosi, nėra. Nes juk ir karo metu buvo derybos, pokalbiai, paliaubos – šalys, kurios kariaudavo, vis tiek bandydavo kažkaip tartis. Čia karo nėra, tiesiog – interesų nesutapimas, vis tiek reikia kalbėtis. Na, koks kitas kelias? Konfrontacija, grįžti į šaltąjį karą? Aš nemanau, kad tai išeitis, nemanau, kad mums to reikia.

– Ar galite pasakyti, ar šiuo metu yra planuojami kokie nors mūsų aukščiausių vadovų ar jūsų paties vizitai į Rusiją?

–  Šiuo metu neplanuojami, bet, kaip jau sakiau, pokalbiai vyksta ir su ministru S. Lavrovu (buvome susitikę Briuselyje), ir su Transporto ministru labai draugiškai pakalbėjome telefonu, kad susitiksime kažkada kitais metais. Taip kad kontaktai yra.

Atvyko naujas Rusijos ambasadorius. Tikimės, kad jis irgi galės įnešti konstruktyvumo į mūsų dvišalius santykius. Nepamiršim tų dalykų, kurie mus skiria, bet tikrai ne ant jų statysim visą savo darbo praktiką, o stengsimės per pozityvią darbotvarkę paveikti tai, kas mus skiria ir kas galbūt yra neigiamo.

– Tai dabar, ministre, prisipažinkite, buvo su jumis derintas Seimo Pirmininkės vizitas į Ukrainą ar ne?

– Aš, jeigu nesupyksite... Kalėdos dabar, susitaikymo metas, aš nenoriu tom temom kalbėti.

– Gerai, tai tada pasakykite, ar turėjote kokį nors konfliktą su Seimo vicepirmininku Gediminu Kirkilu, ar ne?

– Mes normaliai sutariam su Seimo vicepirmininku, jis, manau, turėtų patvirtinti tą patį. Gal tai yra įdomu kam nors, bet tai tikrai nėra nieko dramatiško, galiu jus patikinti.

– O kiek yra tiesos, nes dabar tokios kalbos vaikšto, kad jūs turite interesą dirbti Briuselyje?

– Iš kur čia taip vaikšto? Kurioje vietoje?

– Aš turiu teisę neišduoti savo šaltinių.

– Jokios durys nėra uždarytos. Aš neturiu kažkokių labai konkrečių planų, o šiaip tai žmonės ištisai kalba apie kažkokias perspektyvas, juk gyvenimas nestovi vietoje, o Lietuva dalyvauja Europoje... Neturiu tokių konkrečių planų, kaip jūs sakote, bet...

– Bet jeigu jums pasiūlytų tapti Europos Komisijos komisaru, jūs mieliau rinktumėtės tokį darbą, ar liktumėte užsienio reikalų ministru?

– Aš dabar nenoriu burti šitoje vietoje, jeigu čia būtų kas pasiūlyta... Kai pasiūlys, tada ir svarstysiu, žiūrėsiu.

– Ačiū ministre, kad taip retai būdamas Lietuvoje suradote laiko atvykti, ir linkiu jums linksmų Kalėdų. 

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...