captcha

Jūsų klausimas priimtas

Infarktas, vėžys ir išsėtinė sklerozė: kaip visa tai telpa nė 30 metų neturinčiame žmoguje?

Hipochondrija – psichosomatinis sutrikimas, kai fiziškai sveikiems žmonėms gilūs dvasiniai konfliktai ir įsišaknijusi baimė pasireiškia įkyrių minčių apie ligas forma. Žmogus šventai tiki, kad sunkiai serga. Ir visai nesvarbu, kad gydytojai ir daugybė tyrimų rezultatų teigia priešingai. Šis žmogus beveik neabejoja – visi jie klysta.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Hipochondrija – psichosomatinis sutrikimas, kai fiziškai sveikiems žmonėms gilūs dvasiniai konfliktai ir įsišaknijusi baimė pasireiškia įkyrių minčių apie ligas forma. Žmogus šventai tiki, kad sunkiai serga. Ir visai nesvarbu, kad gydytojai ir daugybė tyrimų rezultatų teigia priešingai. Šis žmogus beveik neabejoja – visi jie klysta.

„Sėdėjau su kompiuteriu lovoje ir staiga man nudiegė širdį. Pirma mintis – infarktas. Pasiskaičiau internete šios ligos simptomus: tirpsta kairė ranka, petys, žandikaulis. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau jutau šiuos simptomus. Pusę dvyliktos nakties šokau iš lovos ir išskubėjau į polikliniką pas budintį gydytoją. Jis padarė kardiogramą ir patikino, kad man – ne infarktas. Matyt, koks nors tarpšonkaulinis nervas dilgtelėjo...“, – svarsto dar nė 30-ties neturinti vilnietė Rasuolė (herojės prašymu vardas pakeistas – red. past.).

Šiandien mergina gali pasakyti: anuomet esą ėmė tirpti ranka. Tačiau tuo metu, kai ištinka panikos priepuolis, logika ir sveikas protas tiesiog išsijungia.

Būseną, kai visas mintis užvaldo paranojiška baisių ligų ir mirties baimė, Rasuolė yra patyrusi ne kartą. Gydytojų kabinetų slenksčius ji mynė, tvirtai tikėdama, kad galvos smegenyse turi aneurizmą.

Šiai diagnozei nepasitvirtinus, Rasuolė ėmė ieškoti išsėtinės sklerozės. Tariamas infarktas sekė jau po viso to.

Ramybė trunka neilgai

„Nei vaikystėje, nei paauglystėje nebuvau hipochondrikė. Tačiau po mamos ligos, kai jai galvoje trūko aneurizma, mane pradėjo persekioti nerimas, kad ir man gali taip nutikti, juk kai kurios ligos yra paveldimos“, – pasakoja Rasuolė. 

Mama pasveiko ir grįžo namo, o dukrą ėmė kamuoti galvos skausmai, tirpdavo rankos, tino kaklas, užplūsdavo silpnumo bangos ir svaigulys, pykindavo.

„Pradėjau ieškoti aneurizmos. Nuėjau net iki kompiuterinės tomografijos. Nusiraminau tik tyrimui parodžius, kad jokios aneurizmos mano smegenyse nėra“, – prisimena Rasuolė.

Tačiau dvasios ramybė tęsėsi neilgai. Merginai vis tiek kėlė įtarimų jos sveikatos būklė. Jei ne aneurizma, tai kas tada?

„Šeimos gydytojui skųsdavausi negalavimais, tačiau ne visada sulaukdavau palaikymo. Man atrodė, kad daktarė pernelyg abejingai žiūri į mano problemas. Gavau siuntimą pas neurologą: šis išrašė raminančiųjų, tačiau jų šalutinio poveikio nepaaiškino“, – apgailestauja pašnekovė.

Pasibaigus pakuotei ji nustojo gerti vaistus. Tada ir patyrė šalutinį poveikį: vėl ėmė svaigti galva, kankino kaklo spazmai, prasidėjo pykinimas, dingo apetitas.

„Tada man atliko rentgeno tyrimą, tačiau rentgenograma nieko įtartino neparodė“, – džiaugiasi Rasuolė. Tačiau jau po kelių dienų naršydama internete ji sau nustatė naują ligą – išsėtinę sklerozę.

„Dėl šventos ramybės gydytoja mane nusiuntė į Santariškes pas specialistą. Tačiau laukiant numatyto vizito vieną dieną man pasidarė taip bloga, kad viduryje darbo dienos į ligoninę nuvežė kolegė“, – prisimena Rasuolė.

Išnarsto kraujo tyrimų rezultatus

Gydytojui garantavus, kad išsėtinės sklerozės požymių – nė ženklo, visi simptomai ir negalavimai kone akimirksniu išnyko.

„Suprantu, kad iš šalies skamba juokingai, tačiau užvaldžius mintims apie kokią nors ligą daugiau apie nieką kitą negali galvoti. O simptomai kasdien vis aštrėja“, – patirtimi dalijasi Rasuolė.

Kiekvieną kūno signalą, net menkiausią sumaudimą, ji priima labai rimtai. Rasuolė sąžiningai dalyvauja įvairiose prevencinėse ankstyvosios ligų diagnostikos programose: tiriasi nuo gimdos kaklelio vėžio, tikrinasi krūtis, yra atlikusi net testą kraujavimui iš storosios/tiesiosios žarnos nustatyti.

„Kai tik yra galimybė, būtinai atlieku kraujo tyrimus ir detaliai išanalizuoju rezultatus, viską ištyrinėju. Net jei gydytoja sako, kad viskas gerai, pasiimu rezultatus, išsiaiškinu visus trumpinius ir peržiūriu, ar tikrai visi rodikliai normos ribose. Jei, neduok Dieve, yra bent menkutė paklaida,  gydytoja privalo užtikrinti, kad tai – nieko tokio“, – prisipažįsta Rasuolė.

Ji nerimauja ne tik dėl savo, bet ir dėl artimųjų sveikatos: „Jei kas nors iš namiškių suserga, labai jaudinuosi. Net jei tai – eilinis peršalimas, kas 20 minučių tikrinu, ar ant kūno neatsiranda bėrimas, nes bijau, ar tik nebus meningokokinė infekcija.“

Tokios patirties niekam nelinki

„Tada, kai „mirdavau“, atsisakydavau visokių susitikimų, pasibuvimų su draugais. Iki kelionių atsisakymo, ačiū Dievui, dar nepriėjau. Ir tikiuosi, neprieisiu“, – šypsosi Rasuolė.

Ji pripažįsta, kad turi polinkį į hipochondriją ir tikina iš visų jėgų bandanti save kontroliuoti.

Nepasitvirtinus nei vienai iš savamoksliškai nusistatytų diagnozių, šiandien savo baimes ji vertina skeptiškiau ir netgi gali iš to pasijuokti: „Juokas juokais, tačiau iš tikrųjų tai yra labai baisus dalykas. Įsivarai tokią baimę, kad po to vaikštai visas stresinis, išsigandęs. Negali nuo blogų minčių atsiriboti, o tada užprogramuotos smegenys kūnui perduoda ir fizinį signalą.“

Ryžtasi bjauriausiems tyrimams

Psichologė psichoterapeutė Vita Čioraitienė neslepia: tokie pacientai kaip Rasuolė yra gydytojų siaubas.

„Tai yra potencialūs psichologų ir psichoterapeutų klientai, tačiau jie patys su tuo griežtai nesutinka ir mediciniškai tiriasi visą kūną – visus galus, ką tik gali. Jei širdis sveika, ieško auglių. Kai jų neranda, susidomi skrandžiu ir pan. Jie ryžtasi bjauriausiems tyrimams, kurių bet kuris kitas žmogus vengtų: ryja žarną, atlieka kolonoskopiją. Hipochondrikai neretai netiki gerais tyrimų rezultatais ir, abejodami medikų kompetencija, eina pas kelis tos pačios srities specialistus“, – pasakoja V.Čioraitienė.

Mintis užvaldo tik rūpestis sveikata

Hipochondrijos priežastys – stresas, įtampa, jautri nervų sistema.

„Visi turime hipochondriškumo. Normalu kartais pagalvoti, kad sensti, kad gali susirgti ar net numirti. Tačiau psichologiškai sveikas žmogus ties tuo neužstringa. Tuo metu hipochondriko gyvenimas pavirsta į liguistą rūpinimąsi sveikata: jis gyvena tik ligų simptomais ir įtarimais. Išgirsta ką nors kalbant apie kokią nors ligą ir jos simptomus labai greitai prisitaiko sau“, – kalba specialistė.

Yra teorija, kad polinkį į hipochondriją lemia paveldimumas – genai. Tačiau neretai ligų ir mirties baimę sužadina aplinkybės, tarkime, šeimos nario, giminaičio ar draugo mirtis.

Įprotis perdėtai rūpintis sveikata gali susiformuoti ir vaikystėje, kai, vaikui susirgus net menkiausia sloga, artimieji tai paverčia didžiausia tragedija. 

Ligų nuolat ieškantys pacientai išsikovoja net brangiausius medicininius tyrimus: jie būna labai karingai nusiteikę ir gydymo įstaigų duris varsto įkyriai.

„Hipochondrija gali būti gydoma psichoterapija ir antidepresantais, priklausomai nuo sutrikimo sudėtingumo. Tokiems pacientams reikėtų daugiau judėti, susirasti įdomios veiklos, kuri atitrauktų mintis. Patarčiau jiems neskaityti sveikatos rubrikų ir nežiūrėti specializuotų medicinos laidų“, – rekomenduoja V.Čioraitienė.

Klinikinis budrumas privalo išlikti

Naujamiesčio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vedėja Daiva Berškienė pabrėžė, kad, net susidūrus su į hipochondriją linkusiu pacientu, gydytojo klinikinis budrumas privalo išlikti.

D. Berškienės ir jos kolegų darbo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai pacientui galų gale buvo diagnozuota labai rimta liga, nors ir ne ta, kokią jis pats sau buvo nustatęs.

„Vien dėl to su pacientu turime būti vienoje barikadų pusėje. Jei ir neišsisuksiu nepaskyrusi tam tikrų, mano galva, perteklinių tyrimų, bet dėl jų pacientas taps ramesnis, sveikatos sistema dėl to nesugrius“, –  įsitikinusi medikė.

Ji akcentuoja paciento ir pirmo lygio gydytojo ryšio svarbą: „Jei pacientas pas gydytoją lankosi ne pirmą kartą ir juo pasitiki, jei yra užmegztas geras kontaktas, tai kartais pirmo lygio gydymo įstaigoje viskas ir baigiasi – pokalbis padeda.“

Blogos mintys materializuojasi?

D. Berškienė pripažįsta, kad patyrę medikai hipochondrikus atskiria iš karto. Tokius pacientus jie stengiasi nukreipti psichiatrų konsultacijai. Ar nesulaukia pasipriešinimo?

„Priklauso, kaip tai pateiksi. Jei gydytojas išklausys paciento skundus ir pareikš: „Tau ne tyrimų, bet psichiatro reikia“, žinoma, kad sulauks neigiamos reakcijos. Tačiau jei tu išklausai, apžiūri pacientą, atlieki kraujo tyrimus ir įrodai jam, kad ligos nėra, bet iškeli prielaidą, kad simptomus gali lemti ne konkretaus organo skausmas, bet vidinė įtampa, jis šią informaciją priima kaip įmanomą variantą. Tada kartu priimate sprendimą apsilankyti pas psichiatrą“, –  pasakoja gydytoja.

Kartais, kai niekas nepadeda, medikai įspėja pacientus, kad ligas galima ir prisišaukti: „Būna, kad tenka pagąsdinti pacientą: jei šitaip užsiciklinsi, tau kas nors ims ir užaugs – blogos mintys materializuojasi. Mes, tradicinės medicinos atstovai, tikime mokslu, tačiau psichologiškai jautresniam žmogui kartais reikia ne pragmatiškų medicininių aiškinimų, o netradicinių patarimų.“

Į hipochondriją linkę pacientai dažniausiai sau įtaria retas ligas, kurias diagnozavus grėstų negalė ar mirtis. Tai – vėžys, išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, insultas ar miokardo infarktas.

„Būna, ateina ir sako: „Man skauda juosmenį – turbūt inkstų vėžys.“ Tokiems pacientams kartais užtenka psichologo konsultacijos, kartais prireikia psichoterapinio gydymo, gali būti skiriamas lengvas medikamentinis gydymas ar homeopatiniai vaistai“, –  aiškina D. Berškienė.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...