captcha

Jūsų klausimas priimtas

N. Pumprickaitė: Kalėdų pradedu laukti jau lapkričio pabaigoje

LRT televizijos žurnalistė Nemira Pumprickaitė prisipažįsta Kalėdų pradedanti laukti jau lapkričio pabaigoje. Anot jos, pats šventės laukimas sukuria Kalėdų dvasią, o pakili nuotaika iki švenčių yra tikras stebuklas.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

LRT televizijos žurnalistė Nemira Pumprickaitė prisipažįsta Kalėdų pradedanti laukti jau lapkričio pabaigoje. Anot jos, pats šventės laukimas sukuria Kalėdų dvasią, o pakili nuotaika iki švenčių yra tikras stebuklas.

„Kai pasninga ir pasidaro balta bei šviesu po to bjauraus, tiesiog nepakenčiamo lapkričio, vien tai yra pakilus jausmas“, – tvirtina N. Pumprickaitė ir priduria, kad po Naujųjų metų viskas labai greit pradingsta.

– Kokios yra Jūsų Kalėdų šventimo tradicijos?

– Per kiekvienas Kūčias važiuoju pas mamą, o per kiekvienas Kalėdas mama ateina pas mane. Tai yra vienintelė tradicija. Kiekvienais metais darome tą patį.

Mano mama mėgsta Kalėdų ir Kūčių tradicijas, bando jas išlaikyti, todėl būna ir šiaudų po staltiese, ir plotkelių (kalėdaičių). Ji visą laiką stengiasi padaryti 12 patiekalų, bet aš, tiesą sakant, neskaičiavau, kiek jų ten iš tikrųjų būna.

– O kokios yra dovanojimo tradicijos Jūsų šeimoje?

– Aš esu iš tų žmonių, kurie niekam nieko nedovanoja. Ir taip esu įpratinusi savo gimines ir draugus – grįždama iš komandiruočių ar kelionių nieko neparvežu. Aš ir iš kitų niekada dovanų nereikalauju.

Bet per Kalėdas dovanas aš teikiu tik mamai. Paprastai matau, ko jai labiausiai reikia. Ir dažniausiai tai būna praktiški, jai reikalingi daiktai.

Aš nesureikšminu to dovanojimo. Man atrodo, kad jeigu visus metus kiaulinsi, o per Kalėdas atneši dovanų, tai niekas nepasikeis.

– Ar jaučiate tvyrančią Kalėdų dvasią?

– Labai jaučiu. Ir Kalėdų pradedu laukti jau lapkričio pabaigoje. Atrodo negražu, todėl save įkalbinėju dar nelaukti, nes dar anksti.

Laukiu pirmiausia todėl, kad aš labai nemėgstu vėlyvo rudens ir žiemos, nes ji labai ilgai tęsiasi. Iki Kalėdų tas laikotarpis yra kažkoks pakilus, šventinis, sukuria gerą nuotaiką. Ir netgi jei nuotaika būna bloga ar kas nors nesiseka (nes prieš Kalėdas ir Naujuosius metus būna labai daug darbų), tai yra labai geras metas. O dar kai pasninga ir pasidaro balta ir šviesu po to bjauraus, tiesiog nepakenčiamo lapkričio, vien tai yra pakilus jausmas. Todėl man labai jaučiasi ta Kalėdų dvasia, pats laukimas.

Po to viskas labai greit pasibaigia... Dar šiek tiek geros nuotaikos išlieka iki Naujųjų metų, dar būna smagu, bet po jų jau viskas prapuola. Kai pabundi sausio 1 dieną, supranti, kad viskas dingo, ir tu tik dar vienus metus prisidėjai prie savo jau buvusių.

– Ar puošiate Kalėdų eglutę?

Taip, likus pusantros ar dviem savaitėm iki Kalėdų. Bet labai greitai po Naujųjų metų ją nupuošiu, nes tada ji jau nebedžiugina, tampa tik atributu, kuris yra nebereikalingas.

– Ar galėtumėte įvardinti, kas yra Kalėdų stebuklas?

– Laukimas, nuotaika ir nuojauta laukiant Kalėdų. Kadangi tai yra pakilus jausmas, gal tai ir yra didžiausias stebuklas.

– Ar Kalėdos tampa prekybos centrų švente?

– Iš dalies gal ir tapo, bet aš nemanyčiau, kad tai yra labai blogai. Jei žmonės turi už ką ir kam pirkti, tai kodėl to nepadaryti? Jeigu yra daug žmonių, kuriems malonumą teikia pats dovanų pirkimas, o kitiems jas patinka gauti, tai atsiranda toks abipusis ryšys. Prekybos centras tampa tarsi tarpininku. O iš kur kitur dovanas paimsi, jei ne iš parduotuvės ar prekybos centro?

– Kokios vaikystės Kalėdos Jums labiausiai įstrigo į atmintį?

– Prisimenu, kad per Kalėdas ir Naujuosius metus visada stengdavausi naktimis lįsti po egle ir ieškoti dovanų. Man atrodė, kad kai visi miega, aš ten galiu kažką surasti. Bet tai nereiškia, kad visada rasdavau. Dovanos būdavo padedamos tada, kada reikia.

Dar prisimenu kelis kartus, kai pats Kalėdų Senelis ateidavo į svečius. Kažkas beldžiasi į duris, atidarai, o ten stovi toks didelis ponas su didele barzda, raudona kepure, raudonais skruostais ir nosimi.

Turbūt tai nieko ypatingo, bet kaip ir visiems vaikams tai yra smagu, jie tiki tuo stebuklu. Ir tas Kalėdų Senelis man atrodė toks tikras, natūralus.

Bet jis ateidavo ne kiekvienais metais. Man kažkaip paaiškindavo, kodėl jis neatėjo: kad jis turėjo reikalų, todėl negalėjo pas visus užsukti. Arba primindavo mano nuodėmes ir sakydavo, kad dėl to jis šiais metais tik paliko dovanas ir pats neatėjo.

– Ar per šventes pavyksta pamiršti darbą?

– Visiškai nepavyksta atsipalaiduoti. Ir net negalvoju to padaryti, nes dirbant šį darbą reikia visąlaik galvoti, jog per šventes yra laidos. Šventės ateina ir praeina, o laida visąlaik yra tuo pačiu metu ir ją reikia padaryti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...