captcha

Jūsų klausimas priimtas

Edukologė: dalis mokytojų į mokyklas norėtų grąžinti fizines bausmes

Padėtis mokyklose bus prasta, kol nepasikeis „viršūnių“ požiūris, sako KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis. „Ar turime įrodymų, kad aukščiausioje valdžioje yra tie, kurie geriausiai mokėsi? Dabar laimi apsukrumas. Kol bus taip, bus sunku įtikinti tėvus, kad mokslas yra vertybė“, – mano jis.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Padėtis mokyklose bus prasta, kol nepasikeis „viršūnių“ požiūris, sako KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis. „Ar turime įrodymų, kad aukščiausioje valdžioje yra tie, kurie geriausiai mokėsi? Dabar laimi apsukrumas. Kol bus taip, bus sunku įtikinti tėvus, kad mokslas yra vertybė“, – mano jis.

Pasak edukologės profesorės Lilijos Duoblienės, mokytojai ilgisi represyvių drausminimo formų: „Dalis netgi norėtų, kad į mokyklas grįžtų fizinės bausmės. Taigi matome, kokia neviltis juos apėmusi.“

Visi žino, kaip mokytojai turi dirbti

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje fiziką dėstantis mokytojas Tomas Kivaras prisimena auklėtojo mintį: „Jei nori būti geras mokytojas, susirink visas geriausias savybes iš savo buvusių mokytojų ir pridėk kelias savo.“ T. Kivaras, švietimo reformos pradininkės, habil. dr. Meilės Lukšienės premijos laureatas, tikina, kad nedaro nieko stebuklingo – dirba kaip visi ir stengiasi dėl vaikų.

Seniau, sako T. Kivaras, mokytojas, kunigas ir gydytojas buvo autoritetas. Dabar šių profesijų prestižas menkesnis ir kai kurie tėra paslaugų tiekėjai. Jei mokykloje yra vienas ar du mokytojai, iš kurių vaikai gali imti pavyzdį, mokyklai labai gerai, bet iš tikrųjų dauguma mokytojų yra pilkoji masė, mano pedagogas.

Prieš šešerius metus dar studentas T. Kivaras pradėjo mokytojauti kaip programos „Renkuosi mokyti“ dalyvis. Jo tėvai ir šeima iš pradžių dažnai sakydavo „vargšas mokytojas, tik ilgai ten neužsibūk“. Iš pradžių T. Kivaras dirbo užsienyje, paskui porą metų pajūrio baruose, o tada nusprendė, kad nori balto darbo. „Mes, mokytojai, per dieną turime priimti daugiau sprendimų negu verslininkas per mėnesį. [...] Rytas išaušta ir niekada nebus nuobodu, niekada niekas nepasikartos“, – sako jis.

T. Kivaras prisipažįsta, kad yra pripratęs, jog klasėje būna po 30 vaikų, bet kartais norisi pabūti ramiai, negirdėti jų. „Visi mokiniai tapo labai jautrūs – „oi, manęs taip nevadinkite, to man nesakykite, to man nedarykite“. Aš mokiausi su paprastais mokytojais, bendravau paprastai, kaip žmogus su žmogumi. Gal čia Vilniaus tokie bruožai. [...] Dabar visi žino, kaip mokytojas turi dirbti, ir reikalauja. Tai kartais gali įvaryti į neviltį. Vaikai yra žiaurūs“, – svarsto jis.

Svarbiausia dirbti su meile

Vilniaus universiteto Edukologijos katedros vedėja Lilija Duoblienė sako, kad niekas nebeturi monopolio būti kito viršininku. Galios, kurios kadaise buvo akivaizdžios ir dėl kurių mokytojas galėjo laisvai disponuoti savo statusu, šiandien paranda tas reikšmes. „Mokytojas praranda galias, demokratiškoje visuomenėje jis turi įsiklausyti į mokinių balsus“, – pabrėžia ji.

Pasak edukologės, mokytojas, kaip visažinis, kuris reikalauja iš mokinio žinoti tai, kas numatyta programoje, ir tai, ką mano, kad būtina žinoti, šiandien laikoma jau pasenusios ir nebetinkamos pedagogikos pavyzdžiu. Svarstoma, kad mokytojas turi keisti vaidmenį: iš galios ir autoriteto simbolio tapti mokinio kolega, konsultantu ar vadybininku.

Auklėti galima rodant pavyzdį, vertybes arba imantis represijų, svarsto L. Duoblienė. „Būtent represijos, drausminimo formos mokytojai nepaprastai ilgisi. Tai rodo Lietuvoje atlikti tyrimai. Dalis mokytojų netgi norėtų, kad į mokyklas grįžtų fizinės bausmės. Taigi matome, kokia neviltis juos apėmusi“, – pastebi ji.

Mokytoja Elena Baubienė neseniai šventė 101 metų gimtadienį ir ją aplankė buvusios auklėtinės. Jos sako, kad vis dar klausosi mokytojos pamokų, o tai, ko išmoko, parodo dabar jau 80-mečių moterų gyvenimas. „Kėdainiuose baigiau paskutinius trejus metus. Lotynų kalba, kurią dėstė auklėtoja, paini buvo, nemėgstama, bet reikėjo mokytis, nes dėstė nuostabus žmogus. Su kokia meile ji perduodavo tą kalbos pamoką, nemoku apsakyti. Man ir dabar akyse stovi. Kukli, megztu rudu kostiumėliu, rankų darbo. Ir pasakojanti mums apie gyvenimo vertybes“, – prisimena viena auklėtinė.

Pati E. Baubienė pasakoja, kad mokinių tėvai vis klausdavo jos, apie ką per pamokas ji kalbanti, kad vaikai namo grįžta tokie geri. „Aš jiems sakydavau paprastus dalykus: mylėkite žmones, mylėkite tėvynę, mylėkite savo kalbą, mylėkite savo žemę. Nereikia labai daug pinigų turėti. Svarbu, kad būtum šviesus žmogus, kad ne tik sau, bet ir kitam padėtum. Man kiekvienas sutiktas žmogus yra brangus. Jis toje pačioje žemėje gyvena“, – kalba mokytoja.

Pasak prieš 60 metų mokyklą baigusios Danutės, mergaičių gimnazijoje mokytoja kalbėdavo apie mergaitės orumą, elgesį, draugystę su berniukais: „Kaip reikia berniukui nepulti ant kaklo, kaip elgtis svečiuose, kaip gerbti vyresnį, kaip gerbti mokytoją, kaip gerbti senuką, kurį sutinki gatvėje. Šie dalykai įskiepyti būtent jos“, – vardija Danutė.

Moteris sako, kad kai kurių temų net mama neliesdavo. Abu jos tėvai buvo pradinės mokyklos mokytojai, tačiau auklėjo reikliai ir kategoriškai. „Tai vaiko nepririša ir net kažkiek atstumia, – mano Danutė. – O auklėtoja, priešingai, buvo reikli, bet visur ėjo su meilę. Ir tai be galo veiksminga.“

Vien žinių nepakanka

Irena Stulpinienė, 40 metų dirbanti fizikos mokytoja, įsitikinusi, kad vaikus reikia ne tik mokyti, bet ir auklėti – tik tada bus galima kalbėti apie visavertį ugdymą. „Pagrindinė pareiga, ypač vyresnėse klasėse, įduoti sietą, rėtį, per kurį reikia persijoti gaunamas žinias. Kiek jos yra dvasiškai vertingos, o kiek neteisingos. Žinių duodame baisiai daug, bet neduodame atrankos įrankių. Gali būti atradimų, ir juodai kvepiančių. Ką turi daryti mokytojas? Turi mokyti atpažinti, kur mokslai nuves, kokios bus pasekmės“, – pabrėžia I. Stulpinienė.

Pedagogė primena D. Mendelejevo mintį, kad žinios be dvasingumo yra kardas bepročio rankose. Todėl mokytojas pirmiausia pats turi tikėti tuo, ką daro – negali nesutapti mintys, žodžiai ir darbai. Kitaip niekas mokytojo nepriims, atmes bet kokį pasiūlymą, drausmės pamokoje niekada nebus.

Vis dėlto net ir tie, kurie šiandien abejoja, ar mokytojo profesiją vis dar galima sieti su autoritetu, buvimu vaikams sektinu pavyzdžiu, pripažįsta, kad pedagogo darbas įpareigoja savo moralinį veidą saugoti labiau. T. Kivaras taip pat neslepia, kad, draugų kviečiamas į barą, dažnai atsisako, nes „paskui reikės per daug aiškintis ir teisintis“. „Jei būna kažkoks draugų sambūris [...] kitame Lietuvos gale, ateina kvaila mintis – o jei kurį nors mokinį sutiksiu, ką reikės daryti?“ – prisipažįsta jis.

Silvija Baranauskienė, Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorė, sako, kad, priimdama mokytoją į darbą, pirmiausia paklausia, kodėl jis yra mokytojas. „Mokytojas į mokyklą turi ateiti iš meilės vaikui. Kad ir kokio dalyko mokome, turime auginti jį kaip protingą ir dvasingą žmogų. Kas yra dvasingas žmogus? Mes tomis sąvokomis operuojame, įrašome švietimo strategijose, įstatyme... Bet iš tikrųjų kada tos sąvokos atgyja, kada pradeda veikti ir duoda apčiuopiamą rezultatą? Būtent per ryšį, kad žmogus yra aukštesniojo kūrėjo dalelė, mes artiname vaiką prie vertybių“, – svarsto S. Baranauskienė.

Per gamtos mokslų pamoką penktokams pasakojant apie tai, kaip šildomi ar šaldomi kūnai plečiasi ar traukiasi, galima kalbėti ir apie gyvenimo dėsnius. Juk kai žmogus šiltas ir draugiškas, jo draugų ratas plečiasi, o kai šaltas – mažėja. Kitokio ugdymo pavyzdį pasakoja S. Baranauskienė. „Šeimoje vaiko vedliai yra tėtis ir mama. Ir jei atsitinka taip, kad niekas šeimoje jo neveda (yra visokių tėvų), dar liūdniau, jei jo niekas neveda mokykloje (vedlio nėra, yra tik žinių perteikėjas). Pagalvokime, į ką vaikui reikia remtis? Jis nebeturi kuo sekti“, – svarsto direktorė.

Į mokytojus reikia investuoti

Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis sako, kad paprastai moko visko ši karto: literatūros, matematikos, gamtos mokslų ir požiūrio į gyvenimą, nes reikia suprasti, jog gyvenimas žiaurus ir nustums žmogų į žemesnį lygmenį, jei šis nedirbs iš visų jėgų. B. Burgis stebisi mokytojais, kurie bijo būti atleisti iš mokyklos, nes paskui neras darbo, nemokės nieko daryti. „Jis, ko gero, labai blogas mokytojas. Kaip jis gali kitiems aiškinti? Mokytojas turi būti išdidus, drąsus, pasitikėti savimi, žinoti savo vertę“, – kalba direktorius.

Jis pabrėžia, kad reikia investuoti ne į vaikus, mokyklas, informacines technologijas, o į mokytojų parengimą ir kvalifikaciją. „Vaikai turi matyti, kad, jei stengsis, gal bus panašus į šitą mokytoją, kuris eina per gyvenimą aukštai iškėlęs galvą, yra patenkintas ir laimingas. Dabar, deja, vaikai nuo ryto iki vakaro mato daug liūdnų, niūrių, nelaimingų veidų, kai kurie net sirgdami ateina į darbą, nes kur tu dingsi, kai duonelei reikia užsidirbti. Tai neteisinga“, – įsitikinęs B. Burgis.

„Ar visuomenė gerbia savo mokytojus? – klausia B. Burgis. – Ar iš pradžių mokytojai altruistai pradės dirbti iš visų jėgų ir tada jiems visuomenė dosniai atlygins? Ar pirma visuomenė dosniai atlygins, ir tada jau mokytojai nebegalės abejingai dirbti? Nežinau, visi laukia.“

S. Baranauskienė tikina, kad mokytojo darbo kokybė nepriklauso nuo atlyginimo: „Tai neįmanoma. [...] Net jei staiga sužinai, kad tavo alga sumažės, kaip tu gali „išjungti“ mandagumą, amžinąsias vertybes, sąžiningumą, šiltą santykį?“

Mokytojų atestacija turi būti reali

Kokie mokytojai šiandien yra ir turėtų būti, ko jie turėtų mokyti – dažnos visuomenės diskusijos. Taip pat kalbos apie švietimą dažnai nukrypsta į svarstymus, kaip yra mokomi patys būsimi pedagogai. Tai, kad specialybę, kurios tikslas – mokyti, paprastai pasirenka tie, kurie patys mokykloje gerais įvertinimais pasigirti negalėjo, yra vienas švietimo sistemos kritikų argumentų.

Tačiau Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto vadovė Žydronė Kolevinskienė tokią nuomonę paneigia. Ji sako, kad dėl vietos Lituanistikos fakultete kasmet varžosi daugiausia studentų. „Mūsų duomenys rodo, kad dirbti į mokyklas einama noriai, o visuomenėje formuojama nuomonė, kad ši profesija nepopuliari, neprestižinė, kad mokytojus gali rengti bet kuris universitetas. Mes norime padidinti mokytojo prestižą, bet tam turėtų būti mestos stiprinančios, o ne menkinančios pajėgos“, – tvirtina Ž. Kolevinskienė. Mokslininkė priduria, jog dauguma baigiančių studijas studentų sako, kad norėtų dirbti mokykloje, tik ne visi darbo gauna, nes didžioji dalis nori likti didmiesčiuose, kur ir studijavo.

Pasak L. Duoblienės, tik dešimtadalis gavusiųjų pedagogo diplomą jo nepasideda į stalčių ir eina mokyti. Ir dar klausimas – ar tą kelią pasirenka geriausi.

Visais laikais buvo niekam tikusių mokytojų, kuriems reikėjo uždaryti duris į mokyklą, mano B. Burgis. „Neveikia sistema, kad netikusių mokykloje neturėtų būti, – sako jis. – O kas patrauks į mokyklas žmones, kurie tikrai galėtų būti Mokytojai iš didžiosios raidės? Mokykloms tėvai turėtų pateikti socialinį užsakymą, o tada, kai tėvai reikalautų, kad jų vaikas būtų kokybiškai mokomas, kad mokytojai būtų puikūs, administracija, valstybė turėtų sugalvoti, kaip surengti objektyvią atestaciją. Ne formalią, ne tas varneles, kurias dėliojame, ne kokį išorės ar vidaus auditą – kažkieno sugalvotą pinigų plovimo mašiną, o realią atestaciją.“

Pedagogas įsitikinęs, kad visuomenė turi įsisąmoninti, jog mokslas yra vertybė. Tačiau taip bus, kol nepasikeis „viršūnių“ požiūris. „Ar mes turime įrodymų, kad aukščiausioje valdžioje yra tie, kurie geriausiai mokėsi? Dabar laimi apsukrumas. Kol bus taip, bus sunku įtikinti tėvus, kad mokslas yra vertybė“, – mano jis.

Kalbos apie nevykusią mokyklą – mitai

L. Duoblienės nuomone, dažnai pedagoginės programos ir institucijos, rengiančios pedagogus, neturi šiuolaikiškos profesūros. Ir sovietmečiu, sako ji, buvo puikių pedagogų, bet mąstymas monologinis, pripažįstantis tik vieną tiesą.

„Vaikai supranta, kad šiuolaikinis mokytojas turi suvokti, kas vyksta pasaulyje, reaguoti į visus pokyčius, – pabrėžia LEU lektorė Nijolė Toleikytė. – Nuostatų lygmeniu mūsų studentai puikiai pasirengę, bet, kaip jiems pasiseks visa tai realizuoti, lemia labai daug veiksnių. Labai daug įtakos turi tai, kaip jie patys buvo mokomi mokykloje.“

Tai, kad šiandienos mokykla moko taip, kad jos ugdytiniai dažnai kaupia tik teorines žinias, tačiau praktiškai jų pritaikyti negali, – tik vienas iš švietimo sistemos trūkumų, kuris kol kas iš kartos į kartą perduodamas mokytojų mokiniams.

L. Duoblienė mano, kad kalbos apie nevykusią Lietuvos mokyklą tėra mitai. „Ji nevykusi tiek, kiek nevykusi visame pasaulyje. Visas pasaulis šiuo metu išgyvena mokyklos transformacijos krizę. Teoretikai svarsto, kaip bus toliau, kokios ateities vizijos, ir tikrai ne vienas kalba apie tai, kad tokia mokykla, kokia buvo iki šiol, nebeturi prasmės“, – pastebi ji.

Akivaizdu, kad šiuolaikiniai mokiniai kitokie nei anksčiau. Klasė, prieš kurią kasdien atsistoja mokytojai, tapo labai įvairi. Skirtingos kultūros, skirtinga patirtis, socialinė padėtis, šeimų, iš kurių vaikai ateina, įsitikinimai bei dar daugybė globalaus pasaulio pasekmių, kurios mokytoją atvedė iki to, kad jis nebežino, kokios jo mokinio mintys ir kaip perteikiamas žinias padaryti tų minčių dalimi, pastebi edukologai.

Tačiau, sako L. Duoblienė, niekas nežino, kaip tai turi atrodyti, su kuo tai susiję (galbūt su virsmu, susijusiu su skaitmeninėmis technologijomis). „Visiškai naujos technologijos keičia jaunuolio mąstymą, supratimą, jo mąstymas mozaikinis, ne linijinis, jis nebenori senų priemonių. Ar tai tik su tuo susiję? Ko gero, ne. Yra daugybė kitų svarbių dalykų. Kol kas niekas tvirto atsakymo nerado. Tai reiškia, kad šiandien iš esmės turime permąstyti švietimo klausimą“, – tvirtina profesorė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...