captcha

Jūsų klausimas priimtas

Savo kūną medicinai po mirties paaukotų 37 lietuviai

Organų donorų registre yra daugiau nei 17 tūkst. asmenų. Bet žmonių, pasiryžusių atiduoti savo kūną po mirties mokslo ir studijų tikslams, yra gerokai mažiau. Nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė mano, jog pirmas žingsnis, sprendžiant šią problemą, turėtų būti viešumas.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Organų donorų registre yra daugiau nei 17 tūkst. asmenų. Bet žmonių, pasiryžusių atiduoti savo kūną po mirties mokslo ir studijų tikslams, yra gerokai mažiau. Nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė mano, jog pirmas žingsnis, sprendžiant šią problemą, turėtų būti viešumas.

Pasak U. Šakūnienės, pagrindinė problema, dėl kurios žmonės bijo atiduoti savo ar artimųjų kūnus į ekspertų rankas, siekiant vykdyti įvairiausius medicininius tyrimus, yra pernelyg mažas visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys. Ekspertė pastebi, jog dėl didesnio informacijos kiekio apie organų donorystę, asmenų, linkusių atiduoti savo organus, yra kur kas daugiau nei tų, kurie pasiryžta kūno donacijai, rašoma pranešime spaudai.

„Organų donorystė yra panaši į kūno donorystę. Kuomet man pasakė, kad kūnų donavimo registre yra vos 37 žmonės, galiu tik pasidžiaugti, jog užsiregistravusių organų donorystei yra per 17 tūkst. asmenų. Vis dėlto, manau, kad abiejose srityse trūksta švietimo, o žmonės, jeigu apie tai nežino, tiesiog apie tai ir negalvoja“, – konferencijoje sakė U. Šakūnienė.

Asociacijos vadovė tikino, jog žmones nuo kūnų donavimo atgrasyti gali ir sudėtingos tokio pageidavimo įgyvendinimo galimybės, kurias apsunkina įvairios teisinės procedūros. Anot jos, jeigu su organų donoryste yra bent kiek aiškiau, kūnų donavimo srityje aiškumo pasigendama. Pasitaiko ir atvejų, kuomet artimojo, pasiryžusio tapti donoru, kūno atiduoti nesutinka jo artimieji.

Vis dėlto nesutariama, kokiomis priemonėmis informacija apie kūnų donorystės galimybę turėtų būti viešinama, kadangi galimą kūnų donorystės reklamą varžo etinė dilema bei manymas, jog toks gestas gali būti ne visada suprastas teisingai.

„Kalbėti apie organų donorystę yra problemiška, kadangi daugelio organų donorystė vyksta tik po mirties. Egzistuoja tokios pačios baimės viešinant informaciją ir apie kūno donorystę. Juk ligoninėse lankstinukų su tokia informacija neplatinsi. Viešinimas turėtų būti nukreiptas ne į atskirą individą, bet į visus apskritai, taip teisingiausia, bet žiniasklaida apskritai tam skiria per mažai dėmesio“, – mintimis dalinosi U. Šakūnienė.

Vaizdo įrašą apie kūnų donorystę iš Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (VU SA) Medicinos fakultete organizuotos konferencijos „Mirusieji moko gydyti“.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...