captcha

Jūsų klausimas priimtas

Psichiatrė: esant miego sutrikimams, o galbūt depresijai, savigyda kenkia

Jei 2–3 savaites žmogus jaučia depresijos požymius, jo būsena bloga, nereikėtų ilgiau laukti, sako psichiatrė Vida Kilikevičienė. „Tada reikia drąsiai keliauti pas psichiatrą, psichoterapeutą. Kolegos sako – geriau dešimt kartų ateiti be reikalo, negu vieną kartą užtempti“, – pataria specialistė.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Jei 2–3 savaites žmogus jaučia depresijos požymius, jo būsena bloga, nereikėtų ilgiau laukti, sako psichiatrė Vida Kilikevičienė. „Tada reikia drąsiai keliauti pas psichiatrą, psichoterapeutą. Kolegos sako – geriau dešimt kartų ateiti be reikalo, negu vieną kartą užtempti“, – pataria specialistė.

Pasak V. Kilikevičienės, dažnai žmonės bijo, jog, atėję pas psichiatrą, gaus vaistų, ir nuo jų savijauta dar pablogės.Reikia suprasti, kad blogesnės savijautos nebegali būti, jei sergama depresija“, – pabrėžia gydytoja.

– Kas yra depresija?

– Depresijos sąvoka labai plati. Nors ji labai dažnai vartojama, daugeliui iki šiol neaišku, ką toks įmantrus žodis slepia. Mes kartais paverčiame juokais: „Man – depresija.“ Tai turbūt reiškia depresinę būseną neturint galvoje ligos, sutrikimo. Tokia būsena gali būti, bet, matyt, turima mintyje tik pablogėjusi nuotaika.

Tikroji depresija, kaip sutrikimas, pasireiškia ne tik liūdna, prislėgta nuotaika – simptomų yra ir daugiau. Sakome, kad depresija tikrai sunki liga, nes sutrinka visos psichikos veikla. Būna įvardijamos vadinamosios „triados“. Tai reiškia, kad nuotaikos sutrikimas yra tik vienas iš komponentų ir jis turi būti labai ryškus, slegiantis, užsitęsęs. Kitas svarbus komponentas – sutrikęs, sulėtėjęs mąstymas. Tai labai svarbi psichikos būsena. Žmogui sergant depresija, sutrinka netgi vertinimas, kritika, asociacijos. Dar vienas būtinas aspektas – visiškai sutrinka psichikos būsenos tonusas, energija, žmogus tampa bejėgis. Yra ir daugiau simptomų: valgymo, miego sutrikimai, nerimas ir t. t.

– Kas sukelia depresiją?

– Depresiją lemia ne charakteris, o įvairialypės priežastys. Viena – genetinė, kai šeimoje, giminėje yra sergančių panašiomis ligomis. Man, kaip psichoterapeutei, svarbu žmogaus asmenybės vystymasis ir formavimasis – vėliau asmenybės raida taip pat gali lemti depresiją. Taip pat labai svarbūs neuromediatoriai. Depresija sutrikdo neuromediatorių pusiausvyrą. Dėl to ir reikalingi medikamentai (antidepresantai), kurie reguliuoja neuromediatorius – veikia seratonino, noradrenalino apykaitą.

Dar kalbama apie sezoniškumą, nes šviesa ir tamsa susijusi su mediatoriaus melatonino gamyba. Labai svarbu psichologiniai veiksniai – išgyvenimai, stresai, traumos. Taip pat – socialinė aplinka. Kai viskas susideda į viena, išsivysto tikroji depresija. Tokios nuomonės dabar dažniau ir laikomasi.

– Ar teisingas teiginys, kad pesimistams depresija dažnesnė?

– Žodžiu „pesimistas“ norima pasakyti, kad jau turi būti susiformavusi vadinamoji depresinė asmenybės struktūra. Kalbėdami apie depresinę asmenybę, mes mažai kalbame, kokią reikšmę turi žmogaus raida. Depresija gali pradėti vystytis, sąlygos jai atsirasti gali jau nuo pat kūdikystės. Jei patys artimiausi žmonės – mama, globėjas – netinkamai reaguoja į verksmą, emocinius norus, alkį, skausmą, vaikas negauna reikiamo atsako. Jis pasijunta bejėgis, visiškai negalintis pakeisti situacijos, atstumtas. Tai vėliau tampa depresijos pagrindu. Depresijos metu juk ir atsikartoja šie jausmai: bejėgiškumas, atstūmimo ir vienatvės jausmas, nesaugumas.

Kita stadija – tėvų santykis su vaikais: kaip mes reaguojame į vaikus, kaip vertiname elgesį (tai sąžinės ir ego formavimas). Jei tėvai labai griežti, draudžia vaikui verkti, pykti, rodyti agresiją, nepasitenkinimą, nenorą, vėliau jis būtinai taps depresiškas, nes jo superego nebeleis išreikšti tų jausmų, kurių neleido išreikšti tėvai. Paauglystė – itin svarbus laikotarpis, kai paauglys labai nori atsispirti nuo tėvų, o tėvai reiškia kažkokį nepasitenkinimą, rodo, kad paauglys kaltas, kai kažkaip elgiasi. Tada paaugliui vystosi depresija, kurios pagrindas – kaltė. Užuot savo energiją skyręs atsiskyrimui, pykčiui, veiklai, jis krausis kaltę sau.

– Yra daug dalykų, kurių žmogus negali pakeisti pats?

– Iš tikrųjų santykius kuriame iš dviejų dalių. Nuo mūsų priklauso tik pusė santykių. Kodėl reikia lankytis pas specialistus? Psichoterapija niekada nepakenkia. Psichoterapeutai ieško priežasčių vaikystėje: ko mes negalėjome išgyventi, pasakyti tėvams, jautėme skausmą, kaltę. Kai pasijuntame bejėgiai, kalti, jaučiame skausmą – galima sakyti, esame depresinėje situacijoje, ieškokime pagalbos. Tam yra psichoterapeutai, psichiatrai.

– Kaip turi pasikeisti žmogaus savijauta ir elgsena, kad jis suprastų, jog kažkas negerai?

– Nueiti pas psichiatrą nėra taip lengva. Yra likę stereotipų: jei eini pas psichiatrą ar psichoterapeutą, vadinasi, kažkas negerai. Gerai, jeigu žmogus ieško pagalbos ir ateina laiku. Tačiau aš manau, kad mums dar sunkiai sekasi įtikinti, kad yra taip. Iš tikrųjų pas psichiatrą einama tada, kai galvojama, kad yra visai blogai – jeigu atsirado psichozė arba sunki depresija. Pas psichiatrą laikas atsiradus nedideliems požymiams. Pavyzdžiui, kai nebėra gyvenimo džiaugsmo, nebesinori eiti į darbą. Kodėl nebenorime kalbėti su artimu žmogumi? Kodėl pats artimiausias žmogus, su kuriuo gyvename, mums atrodo nemielas ir neartimas? Kodėl toli esantys žmonės atrodo mielesni? Reikėtų pradėti nuo tokių nedidelių dalykų – tada būtų daug lengviau ir patiems besikreipiantiems, ir greičiau būtų galima padėti.

Kas depresiją išduoda? Tai ypač klastinga liga, nes sergantis žmogus ima galvoti, kad jis pats dėl visko kaltas, kad pakitimus sukelia jis pats, o ne aplinka. Be to, žmogus jaučiasi bejėgis ir visiškai nebenori sau padėti. Kodėl prieinama iki savižudybės? Kai mes sergame kažkokia liga, einame tikrintis, o, susirgus depresija, noro tikrintis ir padėti sau nebėra. Tada, matydami, kad žmogus nebešneka, nebebendrauja, nebe taip dirba, yra išsekęs, neturi jėgų, nors ir nesiskundžia, gali padėti artimieji. Beje, dažniausiai ir yra nesiskundžiama.

– Kokie pojūčiai, tarsi ir nesusiję su psichologine būsena, slepia depresiją?

 – Galima pajuokauti, kad depresijos modernėja kaip ir žmonės. Jos tampa tipiškos, sunkiai atpažįstamos. Todėl tipinės triados (emocijų, mąstymo ir aktyvumo sutrikimo) turbūt nereikėtų laukti.

– Jei žmogus nuotaikos neturi keletą dienų, jau jį reikėtų skatinti eiti pas gydytoją specialistą? Ar būtų galima apibrėžti laikotarpį, kuris būtų tarsi ženklas, kad kažkas negerai?

– Kiekvienai diagnozei nustatyti yra terminai. Depresijos riba yra 2–3 savaitės. Jei žmogaus būsena tikrai bloga, tikrai nereikėtų ilgiau laukti. Tada reikia drąsiai keliauti pas psichiatrą, psichoterapeutą. Kolegos sako – geriau dešimt kartų ateiti be reikalo, negu vieną kartą užtempti, nepastebėti ir nesuteikti pagalbos. Jei yra kitų rimtų sutrikimų, pavyzdžiui, miego, jokiu būdu nereikėtų tiek laukti. Nemiga labai alina. Juk padėti galima daug anksčiau. Jei galima įtarti, kad žmogus turi agresijos prieš save patį, savižudiškų minčių, išvis nereikėtų laukti – reikia kalbinti kuo greičiau eiti pas specialistą.

Kiekviena situacija vis kitokia. Jeigu nebesusikoncentruojame darbe, mintys nebe ten, klystama, nebeužtenka savų resursų, – jau kažkas ne taip. Kodėl taip baisu kreiptis? Aš pati siūlau tiesiog ateiti ir atlikti testą. Yra testų, kuriuos gali užpildyti pats pacientas ir, jei bus užpildyta sąžiningai, bus matyti, ar yra depresijos požymių, ar nėra. Kartais reikia labai nedaug – tik ryžtis ateiti pasitikrinti, pasišnekėti, pasakyti, kaip yra, kas atsitikę. Bet esmė ta, kad sergančiam žmogui trūksta ryžto, energijos, noro padėti sau. Taigi mums labai reikia geranoriškumo iš šalies – jei artimieji, bendradarbiai mato, kas vyksta, negalima likti abejingiems.

Nesakau, kad depresija bus iškart išgydyta. Kartais gydymas būna ir sunkus, ir ilgas, bet priemonių yra: galima gydyti medikamentais, galima kartu gydyti psichoterapija. Medikamentai šiuolaikiški, turi labai mažą šalutinį poveikį, beveik neslopina, nekeičia kitų psichikos funkcijų, tad galima sėkmingai dirbti, mokytis. Noriu pabrėžti, kad darbingumas kaip tik grįžta. Mes bijome, kad, nuėję pas psichiatrą, gausime kažkokių vaistų ir savijauta dar pablogės. Reikia suprasti, kad blogesnės savijautos nebegali būti, jei sergama depresija. Ir labai svarbu suvokti, kad depresija, kad ir kokia sunki, yra laikina būsena, ji nesitęsia amžinai. Tik reikia gauti pagalbos ir reikia ją priimti.

– Dažnai būna, kad žmogus pasiskundžia bičiuliui negalįs užmigti, o tas pataria kokią tabletę išgerti. Būna, kad žmogus pats nueina į vaistinę ir paprašo ko nors nuo nemigos.

– Savigydos nepatarčiau, tai negeras reiškinys. Vaistinėse vaistų nuo nemigos taip nebedalija. Bet kad žmonės jais dalijasi, tikra tiesa. Tačiau tie vaistai gali ne tik nepadėti, bet ir labai pakenkti. Miegas gali sutrikti dėl įvairiausių priežasčių. Geriant vaistus nuo depresijos, susitvarko ir miegas. Jeigu gersime vien migdomuosius, depresija niekaip nepraeis. Savigyda labai kenkia.

– O ar galima nemedikamentinė pagalba?

– Yra psichoterapija, šviesos terapija. Yra kitų terapijos rūšių (meno, šokio), bet iš pradžių reikėtų pradėti ne nuo šokio, o nuo pokalbio. Psichoterapija – labai geras dalykas. Ji gali būti derinama su medikamentais, gali būti gydoma be jų. Jei būsena nėra sunki, užtenka psichoterapijos. Jeigu vidutinė ar sunkesnė būsena, medikamentai būtini. Visais atvejais terapija gydoma skirtingai. Jei yra depresija, pirmiausia turėtų būti dirbama su sunkiausiais, slapčiausiais žmogaus jausmais: kaltės, bejėgiškumo, nesaugumo ir visais kitais – o kodėl gi jis taip jaučiasi? Dažniausiai pats žmogus nerealiai, neadekvačiai ir nekritiškai reaguoja į situaciją. Psichoterapija naudinga, nes žmogus grąžinamas į realybę. Taigi noriu pasakyti, kad pajuokavimas apie kritinę būseną tikrai nuvertina tokį sunkų, dažną susirgimą, reikalaujantį specialaus ir sudėtingo gydymo bei išmanymo.

– Prasidėjus rudeniui, depresijos tema žiniasklaidoje nuskamba dažniau. Visi liūdnas nuotaikas sieja su rudeniu. Praeina mėnuo kitas, ir apie depresiją nustojame kalbėti. Ar jos iš tikrųjų sumažėja artėjant gražiausioms metų šventėms ar paskui – sulig pavasariu? Ar tai siejama su sezoniškumu?

– Yra toks terminas – sezoninės depresijos. Dažniausiai depresijos ir paūmėja rudenį, pavasarį. Dėl to taip ir pradedame kalbėti rudenį. Tačiau, kad jos nepraeina į rudens pabaigą arba sulig Kalėdomis. Nėra tokio sezoniškumo. Jos praeina tada, kada praeina. Tiesiog gal apie tai pamirštame – ateina šventės, žiema, būname kitkuo užsiėmę... Bet depresija, prasidėjusi rudenį, jeigu tai sunkesnė forma, greičiausiai tęsis ir žiemą. Gydant, manau, pavasariop ji turėtų praeiti. Kitiems būna atvirkščiai – prasideda pavasarį. Sunku numatyti, kiek tęsis. Bet toks sezoniškumas iš tikrųjų yra. Tai susiję su hormonų gamyba, neuromediatoriais, kurie vienaip gaminasi šviesoje, kitaip –tamsoje. Tai daro įtaką žmogui: didina mieguistumą, slopina energiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...