captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rajoninių laikraščių užkulisiai: kodėl kai kurie leidiniai vadinami mirties nuosprendžiu žiniasklaidai?

Per Lietuvą vilnijant savivaldybių kovoms su vietos žiniasklaida, žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė užsimena apie kitą lazdos galą. Pasak jos, vietos žiniasklaida, pripratusi gyventi iš savivaldybės dotacijų ir staiga jų netekusi, elgiasi šiek tiek neadekvačiai.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Per Lietuvą vilnijant savivaldybių kovoms su vietos žiniasklaida, žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė užsimena apie kitą lazdos galą. Pasak jos, vietos žiniasklaida, pripratusi gyventi iš savivaldybės dotacijų ir staiga jų netekusi, elgiasi šiek tiek neadekvačiai.

Interviu DELFI Z. Zamžickienė sakė seniai supratusi, kad gindami kitų teises, kovodami už save, patys žurnalistai yra visiškai bejėgiai.

– Šią savaitę įspėjote Druskininkų valdžią dėl leidžiamo oficiozo – leidinio „Mano Druskininkai“. Nepriklausoma Druskininkų žiniasklaida skundėsi, kad savivaldybės lėšomis siekiama sunaikinti laisvą ir nepriklausomą spaudą. Kuo pavojingi tokie atvejai?

– Iš dalies reikėtų su tuo sutikti. Visuomenės informavimo įstatymo 29 str. numato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos kontroliuoja, kad būtų išsaugotas visuomenės informavimo pliuralizmas ir sąžininga konkurencija. Tuo metu jie išleidžia laikraštį, kuris – vos ne mirties nuosprendis žiniasklaidai – leidinys nemokamas, gražus, vaizdingas. Druskininkų teritorijoje leidžiami laikraščiai realiai pajuto, kad konkuruoti su tokiu laikraščiu bus sunku.

Vis dėlto dabartinė situacija nėra gera – juk toks laikraštis, matyt, negali reikšti kritikos kai kuriems savivaldybės politikams, pareigūnams. Laisva spauda ir yra tam, kad pasisakytų Visuomenės informavimo įstatymo rėmuose.

Mes sprendime konstatavome, kad žurnalistinė kampanija vykdyta pagal išankstinius politinius interesus. Įvertinome ir platinimo, leidybos, pristatymo veiksmus, reklamos įkainius ir sąlygas, kada numatyta šimtaprocentinė lengvata Druskininkų biudžetinėms įstaigoms. Kur biudžetinės įstaigos reklamuosis – ar už nulinį tarifą „Mano Druskininkuose“, ar už pliusinį tarifą kituose leidiniuose?

Sprendimu aiškiai pasisakoma: de jure Švietimo centras buvo rengėjas, bet de facto rengėjai buvo visi – ir administracija, ir jos darbuotojai, taryba.

– Ar tiesa, kad savivaldybės darbuotojai tuo pat metu imituodavo žurnalistus ir rašydavo straipsnius?

– Tai, kad savivaldybės darbuotojai tame dalyvauja, sužinojome atsitiktinai – gavę vieno piliečio skundą. Jis buvo nustebęs, kad į jį kreipiasi savivaldybės darbuotoja, prašydama, kad jis pateiktų apie save privačią informaciją. Ji prisistatė žurnaliste. Pasirodo, ji dirbo savivaldybėje, o laisvalaikiu dirbo žurnaliste.

– Dėl Druskininkų yra ir daugiau skundų – „Druskininkų naujienų“ redaktorius Romas Sadauskas-Kvietkevičius tvirtina, kad kone kiekvienas jo redaguojamo laikraščio numeris savivaldybės yra skundžiamas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai ar teismui. Ar tokia situacija Jums atrodo normali?

– Vertinti mero Ričardo Malinausko ir kitų pareigūnų veiksmų nesu įgaliota – pareigūnų veiksmus tiria Seimo kontrolieriai. Daug nusiskundimų ir dėl kitų savivaldybių – kad uzurpuojama, kad žurnalistai neįleidžiami, prižiūrima, kaip jie interviu metu užduoda klausimus. Jei žiniasklaida mano, kad pareigūnai pažeidžia žurnalistų teises, laisves, reikėtų kreiptis į Seimo kontrolierių.

– Apie problemas Anykščių rajono savivaldybėje prabilo laikraščio „Anykšta“ vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė – esą savivaldybė informaciją teikia tik raštu, atsako tik į tuos klausimus, kurie pateikiami per vieno langelio sistemą arba patvirtinti saugiu elektroniniu parašu. Be to, žurnalistams klausimą leista užduoti tik vieną kartą per penkias dienas. Ar Jums žinoma tokia informacija?

– Žinome jų situaciją, tačiau turime skundų ir iš savivaldybės pusės dėl žurnalistų veiksmų. Tai nustatys mūsų tyrimai.

Pasikartosiu, kad žurnalistai dėl savivaldybės pareigūnų veiksmų visiškai neišnaudoja arba labai mažai išnaudoja teisę kreiptis į Seimo kontrolierių. Žurnalistai man sakė, kad galbūt tai užtruks ilgai, kad Seimo kontrolieriai priima tik rekomendacijas, tačiau jie atsako ir už rekomendacijų vykdymą ir jei savivaldybėse yra išleisti neteisėti aktai, varžantys žurnalistų teises ir laisves, Seimo kontrolierius tą įvertins. Kol nėra kitos institucijos, kuriai būtų pavesta ginti žurnalistų teises, siūlau žurnalistams ja naudotis. Man įstatymai to daryti neleidžia.

Po BNS istorijos nuskambėjo paverkšlenimų, kad žurnalistų teisių niekas negina, jie vargšai ir nelaimingi ir tą suprato tik dabar. Aš tą supratau senokai – mane stebina, kad žurnalistai yra visiškai bejėgiai savo savitvarkoje. Jie visiškai neturi normalaus savitvarkos instituto.

– Na, veikia Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK).

– Ar atsimenate, kad komisija būtų dalyvavusi dėl BNS žurnalistų skandalo? Žiniasklaidoje jų balso nepastebėjau, viskas koncentravosi į etikos inspektorių – kodėl inspektorius negina žurnalistų teisių. Inspektorius gina žurnalistų teises, bet jis gina jas ne taip akivaizdžiai. Tiriame skundus ir kada skundai nepagrįsti, žurnalistai išteisinami, pasakome, kad žurnalistas buvo teisus. Manau, tai yra gynyba.

Būna, kad teismuose žurnalistus giname, o viešosios informacijos skleidėjai ar rengėjai kartais net nesiteikia teismuose dalyvauti ir mums padėti. Štai iš visų šįmet gautų savivaldybių pareigūnų skundų dėl rajoninės spaudos, tik du yra pagrįsti, vienas pagrįstas iš dalies – vadinasi, daugeliu atvejų rajoninės spaudos atstovai išteisinti.

– Lietuvoje yra ir daugiau leidinių, kuriuos valdo politikai. Pavyzdžiui, Lazdijų mero konservatoriaus Artūro Margelio nuosavybėje yra leidinys „Dzūkų žinios“, žemės ūkio viceministrė Živilė Pinskuvienė leidžia „Širvintų kratą“. Socialdemokratas, Tauragės rajono meras Petras Petrošius kartu su bendrapartiečiais yra savaitraščio „Tauragiškių balsas“ savininkas. Kaip vertinti tokius atvejus?

– Man atėjus dirbti, ši problema iš karto krito į akis. Kur nors rajone įsisteigia keli laikraštukai ir tarpusavyje konkuruoja. Juose neretai šmėkščioja politikai. Visi vieni ant kitų rašo skundus, siunčia mums, mes priimame sprendimą, vienai pusei jis nepalankus ir tada mes atsiduriame teisme.

Turėjome didelio vargo su buvusiu Seimo nariu Vitu Matuzu. Jis mus tampė po teismus, turėjome su juo bylinėtis. Jis įsteigė blogą ir kovojo su vietos laikraščiu. Čia reikia vertinti politiko etiką.

Pagal įstatymus politikai gali būti viešosios informacijos rengėjais, tik turi apie tai pranešti. Svarbu skaidriai deklaruoti, etiškai veikti, kad nereikėtų žurnalistų etikos inspektoriui paskui nagrinėti skundų dėl garbės ir orumo, privatumo pažeidimų.

Tačiau viešumo nuostatos – tik viena veiklos dalis. Yra ir viešieji bei privatūs interesai, kuriuos nagrinėja Vyriausioji tarnybinė etikos komisija (VTEK). Nagrinėtas ne vienas atvejis, kai tas pats žmogus ir tarybos narys, ir laikraščio redaktorius.

– LŽLEK pirmininkas Linas Slušnys yra pajuokavęs, kad situacija Druskininkuose – kaip Šiaurės Korėjoje. Ar sutinkate su jo mintimis? Juk žiniasklaidos verslas ir politika persipynę ne viename rajone.

– Nedrįsčiau taip tvirtinti. Visais atvejais gali būti įvairių niuansų. Kai buvau Seimo kontrolierė, irgi teko daug bendrauti su žiniasklaida, man tada pasirodė, kad žiniasklaida laisva.

Problemų yra, bet jas reikia kelti – žurnalistai turi būti aktyvesni gindami savo teises. Reikia ir savitvarką, gal ir savivaldą turėti, ir ne tik rezonansiniam atvejui iškilus prisiminti, kad ir jie pažeidžiami. Žurnalistai mato visus, gina visus, o savęs nemato ir dažniausiai lieka neapginti.

Galbūt ir su savivaldybėmis reikia ieškoti konsensuso, galbūt, išklausius jų pusę, ir jie kažkuria dalimi bus teisūs. Įsivaizduokite, jei yra kelios konkuruojančios žiniasklaidos priemonės ir kiekvienas į savo pusę drasko pareigūnėlį. Kitaip sakant, abiem turi mokėti užsakomosios informacijos pavidalu.

– Galbūt dalis ginčų ir kyla kovojant dėl savivaldybės pinigų?

– Aišku, kad taip. Lazda turi du galus ir tas antras galas susijęs su savivaldybės lėšomis, skiriamomis vietinei žiniasklaidai išlaikyti. Puikiai suprantame – jei savivaldybė įneša dalį biudžeto į laikraštį, laikraštis patenkintas. Jei ta dalis sumažėja, laikraštis tampa nepatenkintas.

Manau, šiuo atveju Druskininkai ne išimtis. Šioje vietoje ir yra antroji pusė, apie kurią šiuose reikaluose nutylima. Tačiau tai svarbi pusė – vietos žiniasklaida, pradėjusi gyventi savivaldybės dotacijomis ir įpratusi prie to, staiga praradusi, elgiasi kitaip, šiek tiek neadekvačiai.

Mums nuolat skambina iš savivaldybių – žiniasklaidos priemonės reikalauja ne informacijos apie veiklą pateikimo, o konkrečių dokumentų. Konkrečių dokumentų dažnai savivaldybė negali pateikti, nes juose yra gausybė asmeninių duomenų. Jeigu ji pateiks tokius duomenis, savivaldybės pareigūnai nukentės dėl Asmens duomenų įstatymo pažeidimo.

– Parengėte įstatymo projektą, kuriuo siūlote keisti savo vadovaujamos įstaigos pavadinimą. Kam to prireikė?

– Mes pirmieji žengėme žingsnį žengdami žiniasklaidos link. Mes esame ne tik inspektoriai, kontrolieriai, bet ir padėjėjai, pagalbininkai. Parengėme įstatymo projektą ir norime vadintis žmogaus teisių apsaugos kontrolieriumi. Norime ne tik taikyti įstatymo normas, bet ir būti padėjėjais, pagalbininkais, ombudsmenais. Būtų kontroliuojama ne žurnalistų veikla, o kaip ginamos ar pažeidžiamos žmogaus teisės.

Antra, norime daugiau teikti rekomendacijų, o ne tik taikyti įstatymo normas. Žengiame žingsnį prie taikaus sprendimo būdo. Noriu būti ne tik žurnalistų drausmininkė, bet ir pagalbininkė. Beje, mes esame vienintelė institucija, nemokamai teikianti teisinę informaciją žurnalistams.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...