captcha

Jūsų klausimas priimtas

126 cm ūgio Ingutė: noriu arti ir pamiršti savo negalią

„Kartais jaučiuosi tokia vieniša, kad nors stauk“, – prisipažįsta vežimėlio pagalba judanti 126 cm ūgio Inga Filipovič. Anot moters, ją siutina visuomenės požiūris, kad negalią turintys žmonės turi sėdėti užsidarę namie.
Spektaklis „Žvėrynas“, P. Kielės nuotr.
Spektaklis „Žvėrynas“, P. Kielės nuotr.

„Kartais jaučiuosi tokia vieniša, kad nors stauk“, – prisipažįsta vežimėlio pagalba judanti 126 cm ūgio Inga Filipovič. Anot moters, ją siutina visuomenės požiūris, kad negalią turintys žmonės turi sėdėti užsidarę namie.

„Labiausiai stabdo nepritaikyta aplinka – ji padėtų keisti žmonių požiūrį. Daug kas galvoja, kad jei tu neįgalus, tikrai verta sėdėti namuose, pavartyti vieną kitą knygą, paspaudinėti televizijos pultą ar merdėti internete. Stogas gali nuvažiuoti. Man tokių dalykų nepakanka“, – teigia Ingute aplinkinių meiliai vadinama 36-erių moteris, kuri stengiasi susitikti su sveikaisiais ir laužyti stereotipus apie negalią turinčius žmones.

Praeiviai išvertė iš vežimėlio

Pašnekovė mano, kad aplinkos nepritaikymo problema tarsi užburtas ratas – valdininkai sako, kad neįgalieji niekur neina, o neįgalieji nesirodo, nes paprasčiausiai negali pravažiuoti. Anot I. Filipovič, visuomenė nėra pripratusi matyti neįgaliuosius, todėl juos sutikus, nežino, kaip elgtis

„Vieną kartą laukiau stotelėje prie Vilniaus Žaliojo tilto. Atvažiavo autobusas, žmonės manęs net nepaklausė, ar man jis tinka. Aplinkiniai tiesiog griebė mane už vežimėlio ratų – apsiverčiau, dribau. Guliu ant šaligatvio, vežimas ant manęs. Pakėlė, pasodino, išmestus telefonus vos ne į dantis įkišo ir įkėlė į man net netinkantį autobusą. Man teko pravažiuoti visą maršrutą ir grįžti į tą pačią vietą“, – nemalonų incidentą prisimena I. Filipovič.

Anot moters, žmonės neturėtų bijoti paklausti paties neįgaliojo, ar jam reikia pagalbos. Tai svarbu, nes reikia žinoti, už kurios vežimėlio vietos paimti, kad sėdintis žmogus neišgriūtų ant žemės.

„Svarbiausia – neimti už ratų, nes jie sukasi. Pagriebus už jų, neįgalusis gali apsiversti, o vežimėlis atsidurs ant jo. kiekvienas vežimėlis keliamas skirtingai, bet geriausia imti už rėmo, nes jis stabilus“, – pataria pašnekovė.

I.Filipovič apgailestauja, kad labai maža dalis universitetų yra pritaikyti žmonės turintiems negalią. Ji norėtų studijuoti aktorystę, tačiau seni Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pastatai tam trukdo. Pasitaiko atvejų, kad net ir įrengta technika ne visur galima pasinaudoti.

„Pavyzdžiui, Vilniaus universitete šalia laiptų yra įrengtas keltuvas. Juo negali naudotis, nes neturi rakto. O jį turi budintis asmuo, kuris sėdi kažkur kitur. Jį reikia surasti. Jei atvažiuoji vienas – laiptų neįveiksi“, – tvarką nupasakoja pašnekovė.

Tačiau moteris džiaugiasi, kad laikui bėgant jos mėgstamiausiose vietose – Nacionaliniame dramos ir Mažajame teatruose – buvo sukurta visa infrastruktūra, leidžianti neįgaliesiems kliūtis įveikti savarankiškai ir oriai. Dėl to, anot I. Filipovič, neįgalieji turėtų būtų dėkingi praėjusiais metais mirusiam režisieriui Artūrui Šablauskui.

Sveikiesiems aiškina, kad negalia – ne AIDS

I.Filipovič savanoriauja vienoje nevyriausybinėje organizacijoje, kuri organizuoja neįgaliųjų ir sveikųjų susitikimus. Asmeninių pokalbių metu moteris pastebi, kad žmonės nori paklausti, bet bijo, kompleksuoja.

„Tuomet sakau, kad esu gyvas žmogus – manęs nereikia bijoti. Tu žiūri man į akis ir drebi. Juk negalia nėra užkrečiamas dalykas. Jei ir apkabinsi mane, negalia neapsikrėsi – tai ne AIDS ir ne gripas. Tai – mano fizinis sudėjimas ir nesu kalta, kad mano kūnas kitoks. Kiekvienas savyje randame trūkumų, o maniškiai labai akivaizdūs – lyg ant padėklo“, – apie bandymus griauti stereotipus sako pašnekovė.

Moteris teigia, kad iš neįgaliųjų yra ko pasimokyti net jai pačiai – prikaustyti prie vežimėlio žmonės gali suteikti optimizmo.

„Pabendravusi su žmogumi, kuriam sulaužytas kaklas, o jis vis tiek šypsosi ir bando traukti iš juodos nuotaikos, kviečia šokti, pasisemiu optimizmo ir jaučiuosi tikra galiūnė. Tuomet galvoju: kodėl aš save keikiu?“, – prisiminusi vienoje stovykloje sutiktą vyrą klausia I. Filipovič.

Nupjautas galūnes matuoja kas kelis metus

Pašnekovė stebisi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos metodais. Anot jos, kompensacijos mechanizmai kartais nesuveikia ir neįgalūs žmonės negauna kompensacijos vien todėl, kad reta diagnozė neįrašyta į sąrašą.

„Jei tavo liga nepatenka į sąrašą, nors tu ir esi neįgalus, kompensacijos, pavyzdžiui, pritaikytam automobiliui negausi“, – sako ji.

I.Filipovič pateikia dar vieną absurdą primenantį pavyzdį ir sako, kad toks elgesys, kai tarnyboje reikia lankytis kas kelis metus, yra sunkus tiek morališkai, tiek fiziškai.

„Pažįstu žmonių, kuriems amputuota galūnė ir neįgalumas buvo skirtas dviem metams – jie eina į medikų komisiją kas du metus. Gydytojai matuoja tą galūnę – kiek ataugo – kaip sliekui kokiam. Juk mes ne sliekai, mes – žmonės.  Turiu pažįstamų, kurie kas kelis metus lankosi toje komisijoje, kad vėl suteiktų nedarbingumo procentą“, – apie biurokratinius procesus pasakoja moteris, kuriai nedarbingumo lygis yra suteiktas iki pensinio amžiaus.

A.M. Brazauskas žadėjo kampą Valdovų rūmuose

Nors I. Filipovič turi daug užsiėmimų, vienas tiesiogine to žodžio prasme užima labai daug vietos. Moteris kolekcionuoja tušinukus. Šiuo metu įvairiose kambario vietose jų – 1422. Visos rašymo priemonės skirtingos, atvežtos iš įvairiausių pasaulio kampelių.

„Kartais jaučiuosi tokia vieniša, kad nors stauk, bet pažiūriu į tušinukus ir suprantu, kad neturiu teisės liūdėti, kai tiek žmonių apie mane galvoja. Ir net tie, kurių nepažįstu“, – apie tai, kad dovanų sulaukia iš nė karto nematytų žmonių, pasakoja vilnietė.

Pašnekovė sako, kad norėtų atidaryti tušinukų muziejų. Jos kolekcijoje paprastų rašymo priemonių – mažuma. Raibuliuojančiame margumyne galima pamatyti ir miniatiūrinį vienspalvį, ir gigantišką, apkaišytą plunksnomis, tušinukus.

„Algirdas Mykolas Brazauskas sakė, kad kai turėsiu 3000 tušinukų, skirs kampelį Valdovų rūmuose jiems eksponuoti. Kai prezidentas mirė, aš turėjau tik 800. Dabar truputį sustojo pilnėjimas, nes pasitaiko, kad atsiunčia vienodus“, – apie kruopščią rašiklių atranką pasakoja kolekcininkė.

Traukia menai

I. Filipovič tiesiog įsimylėjusi sceną. Sako, kad be jos negalėtų gyventi. Moteris yra vaidinusi ne viename spektaklyje kartu su profesionaliais aktoriais, lankė fotografijos, taikomosios dailės ir odos dirbinių kursus, taip pat vyksta į orientacinio sporto varžybas.

„Darau papuošalus iš karoliukų, bet daugiausiai dovanoms. Buvo periodas, kai bandžiau pardavinėti. Tačiau galutinė kaina nebuvo tokia jau maža, nes medžiagos ne pigios, o dar darbo kaina... Bet apyrankei padaryti reikia 3 val. darbo be pertraukų – atiduoti už savikainą neapsimoka. Todėl tai liko hobiu“, – pasakoja pašnekovė.

Šiuo metu I. Filipovič Vilniaus kameriniame teatre su režisieriumi Mariumi Mačiuliu ir jo komanda rengiasi šeštajai spektaklio „Vertėjas“ premjerai.

„Aš atlieku nebylų Lietuvos vaidmenį. Atstovauju tą mūsų vargšę mažą Lietuvą. Neturiu nei vieno žodelio. Man net neleista parodyti emocijų. Sėdžiu ir žiūriu į vieną tašką. Visi sujuda – ir aš šiek tiek. Daugiau man nieko neleido padaryti. O iš tikrųjų taip norisi, taip norisi“, – apie būsimą pasirodymą pasakoja I. Filipovič.

Moteris norėtų aktyviau užsiimti fotografija, tačiau sveikatos būklė neleidžia kelti sunkios aparatūros. Jos žodžiais, dar tuomet, kai lankė fotografijos būrelį mokykloje, foto laboratorijoje tiesiog kaifuodavo.

Norėtų studijuoti Maskvoje

Neseniai I. Filipovič sužinojo, kad Maskvoje yra įkurtas specializuotas menų institutas. Tiesa, iki šiol jis buvo orientuotas į akluosius ir kurčiuosius, tačiau dabar vyksta pastato pritaikymas judėjimo negalią turintiems žmonėms. Moteris sako, kad ten studijuojantiems nuolaidų niekas nedaro – galvos skausmu nuo paskaitų neišsisuksi.

„Instituto atstovė man sakė: ariam ir viskas – pamirštam savo negalias. O man to ir reikia. Didelė problema yra studijų kaina. Vienas semestras kainuoja 185 tūkst. Rublių (apie 14,5 tūkst. Lt – LRT.lt). Aišku, prisideda ir kitos išlaidos – kelionė iki Maskvos, būstas, maistas“, – kliūtis studijuoti svetur vardija pašnekovė.

Tačiau I. Filipovič nenuleidžia rankų. Ji teigia, kad jei pasiseks įstoti, kreipsis į labdaros ir paramos fondus. Be to, pažangiems studentams mokestis gali būti grąžinamas: „Aš mokytis netingiu, o scenoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...