captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Laurinaitis: kurdami žmonės išgyvenimus išlieja be bausmės baimės

„Yra daugybė išgyvenimų, kuriems išreikšti trūksta žodžių. O kai žmonės piešia, lipdo, muzikuoja, vaidina psichodramoje, viskas gali išlįsti simboliniu pavidalu, nekasdieniu veiksmu ar forma, spalva ar garsu. Ir tai duoda tai, ką mes vadiname katarsiu – išgyvenimai išliejami saugiai, be baimės būti nubaustiems“, – kalbėdamas apie meno terapiją, sako gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

„Yra daugybė išgyvenimų, kuriems išreikšti trūksta žodžių. O kai žmonės piešia, lipdo, muzikuoja, vaidina psichodramoje, viskas gali išlįsti simboliniu pavidalu, nekasdieniu veiksmu ar forma, spalva ar garsu. Ir tai duoda tai, ką mes vadiname katarsiu – išgyvenimai išliejami saugiai, be baimės būti nubaustiems“, – kalbėdamas apie meno terapiją, sako gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Anot jo, atviras kalbėjimas žmogui gali parodyti, kaip gauti pagalbą, kurios jam reikia, o menas ir kūryba yra vienas iš resursų. „Tai potencialas. Pavyzdžiui, ten, kur gydomi žmonės, turintys įvairių psichikos sutrikimų, beveik visiems siūloma vienokia ar kitokia meno terapija. Iš pradžių jie labai dažnai daro tai su įtarumu, nepasitikėjimu, bet pamažu pamato, ką gali patys apie save sužinoti ir kaip jiems gali palengvėti nuo to, ką daro“, – teigia E. Laurinaitis, pridurdamas, kad, žinoma, palengvėja ne visiems. Esą kartais mūsų „dureles“ gyvenimas užmūrija tokiomis plytomis, kurių pramušti nebeišeina.

– Kodėl žmogui svarbus menas?

– Apie meną galvoju visiškai kitaip. Ne kaip apie produktą, bet kaip apie psichikos procesą, kurį galima pavadinti truputį kitaip – kūryba. Kai kuriame kažką, kas buitiškai reikalinga, dažniausiai vadiname darbu. Tačiau puikiai žinome, kad yra tokių darbo produktų, kurie tampa meno objektais. Atskirti nėra taip lengva.  Tačiau patį kūrybos jausmą išgyventi gali kiekvienas. Tai reiškia, kad meno, kaip išgyvenimo, kaip psichikos funkcijos, nuosavybė nėra apribota siauro menininkų rato. Meninis išgyvenimas – visų mūsų galimybė. Kiek mes ja pasinaudojame, kiek ją realizuojame savo gyvenime, yra atskiras ir labai sudėtingas klausimas. Čia prisideda daugybė pašalinių veiksnių – netgi tai, kaip šeimoje, kurioje augome, menas, apskritai kūrybiškumas, kaip savybė, buvo vertinamas arba nevertinamas. Tėvų ir vaikų santykiai nulemia, ar meninio įkvėpimo pagautam vaikui leidžiama kurti ir jis išsineša sukūrimo džiaugsmą. Arba jis yra kritikuojamas, nes tai, ką padarė yra menka, prasta, vaikiška, lyg vaikas turėtų kurti kažką, kas suaugusiesiems būtų svarbu.

Manau, mūsų kultūroje labai dažnai nemokama įvertinti kūrybiškumo, neatsižvelgiama į kūrėjo, kuris tai daro, amžių. Be to, apskritai meno poveikis mūsų psichikai yra ne tik per tą aktyvų kūrimą, bet ir per truputį mažiau aktyvų (dieve sergėk, nesakau pasyvų) paties meno priėmimą. Štai čia prasideda visuomenės skirstymas į inteligentus, kurie meną suvokia, ir į paprastą liaudį, kuri jį tik vartoja. Jiems ir skirti aliukai, pupytės ir visi kiti 69 dangūs. Bet jei grįžtume prie realybės, kai žmogus gali susižavėti saulėlydžiu, ant dar žalio lapo krintančiomis snaigėmis, iš po sniego augančiu purienos daigeliu, pamatytume, kad yra momentų, neapribotų jokių socialinių sluoksnių, kultūrinių ar išsilavinimo cenzų. Tai momentas, kai žmogus atsivėręs šitam suvokimui. Šį atsivėrimą galima lavinti, jis būna daugiau ar mažiau išpuoselėtas.

O tokią galimybę, tuos vartelius, kuriuos galima atidaryti, turime visi. Todėl kiekvieno pasaulyje yra vietos menui ir kūrybai. Yra vietos tam, kas galbūt buvo apleista daugybę metų, bet staiga atsirado galimybė, proga ir tie varteliai buvo paklibinti. Labai svarbu žmogui pamatyti kažkokį kitokį savo paties gyvenimą, santykį su pasauliu ir su savimi. Todėl šį projektą [konferencija „Meno įtaka žmogaus sveikatai“ – red. past.], į kurį aš truputėlį iš šono ateinu, nes aktyviai nedalyvavau, labai vertinu. Galvoju, kad tai bandymas paklibinti vartelius ir duoti sergantiems žmonėms galimybę dalyvauti mene (koncerte, parodoje, spektaklyje – nesvarbu).

– Kokia meno reikšmė gydant sielos ar fizines ligas?

– Esu psichiatras psichoterapeutas, o mūsų profesija – psichoterapija – turi labai daug krypčių. Viena jų – labai plati ir įdomi meno terapija. Meno terapija labai primityviai skirstoma į aktyviąją ir pasyviąją. Aktyvioji, kai žmogus pats kuria kažką meniško, išnaudoja savo kūrybiškumą. Pasyvioji, kai jis klausosi, žiūri, dalyvauja kažkokiame meniname veiksme. Tačiau abi šios rūšys turi tris pagrindinius  

Antras labai svarbus dalykas – išraiška. Dalykus, kurių žodžiais žmogus išreikšti nemoka ir negali, galima išreikšti per veiksmą. Yra daugybė išgyvenimų, kuriems išreikšti trūksta žodžių. O kai žmonės piešia, lipdo, muzikuoja, vaidina psichodramoje, viskas gali išlįsti kažkokiu simboliniu pavidalu, nekasdieniu veiksmu ar forma, spalva ar garsu. Ir tai duoda tai, ką mes vadiname katarsiu – išgyvenimai išliejami saugiai, be baimės būti nubaustiems. Atvirkščiai, tai tik dar labiau paskatinama. Išliejimas yra kaip užtvankos šliuzų pakėlimas, kad nubėgtų vanduo, spaudžiantis užtvanką, atrodo, taip, kad ji tuoj sugrius.

Galų gale trečias labai svarbus dalykas – susiformavimas per aktyvų dalyvavimą meno terapijoje, kad durelės būtų ne tik paklibintos, bet ir atidarytos, o žmogus rastų naujų galimybių. Kelerių metų pradėjo rašyti Žemaitė? Penkiasdešimt penkerių. O kiek daug liaudies menininkų pradėjo kurti išėję į pensiją... Žmogus dalį gyvenimo paskiria žodžiui „reikia“, pareigoms, prievolėms. Atėjus tam tikrai laisvei nuo šitų prievolių, jo kūrybiškumas galų gale sugeba išsilaisvinti. Vienas iš pagrindinių šiandieninio gyvenimo lozungų – greičiau ir daugiau, todėl bėgimas neleidžia žmogui pasižiūrėti į save patį. Gali nuskambėti paradoksaliai, bet liga priverčia žmogų sustoti. Kai žmogus pasižiūri į save kitaip, sustoja ir ima daryti kažką, ko nedarė bėgdamas, jis gali surasti kažką, kas parodys jam kitokias gyvenimo spalvas, galimybes, gal net prasmę. Tai labai garsus žodis, bet turbūt nėra nieko baisesnio, kaip gyventi beprasmį gyvenimą. Manau, kad, kai kalbame apie meną ir ligą arba meną ir asmenybę, tai neatsiejami dalykai. Tai varteliai, pro kuriuos galima išleisti savo kūrybiškumą.

– Kaip reaguoja žmonės, gavę į rankas, tarkim, teptuką? Koks jų požiūris į gydytoją psichiatrą?

– Manau, kad visi specialistai su priešdėliu „psicho-“ mūsų kultūroje turi neigiamą ženklą ant kaktos. Deja, bet kol kas mūsų žmonėms pasiryžti ateiti pas psichoterapeutą, psichiatrą labai sunku. Pas psichologą jau tampa truputį lengviau. Bent jau nėra baimės, kuri yra einant pas pirmuosius du: aš būsiu kažkaip „diagnozuotas“, turėsiu ant kaktos etiketę ir tai baigsis kažkaip tragiškai. Atėjusiam žmogui tikrai niekas iš karto teptuko į rankas nekiš. Ne tik kad nekiš – net ir neduos, jei jis pats norės, nes kol kas labai daug konservatyvių pažiūrų specialistų, kurie linkę gydyti tik tabletėmis ir galvoti, kad viskas yra smegenų biochemija. O kad smegenų biochemija priklauso nuo žmogaus biografijos, nuo jo santykio su svarbiausiais žmonėmis, nuo to, kaip jis apskritai mato save ir savo gyvenimo prasmę šitame pasaulyje, kažkaip daug sudėtingiau priimti ir patiems pacientams, ir specialistams. Taigi čia dar reikės daug darbo.

Tačiau šis projektas rodo, kad daigeliai jau kalasi. Atviras kalbėjimas žmogui gali parodyti, kaip gauti pagalbą. Menas ir kūryba yra vienas iš resursų. Tai potencialas. Pavyzdžiui, ten, kur gydomi žmonės, turintys įvairių psichikos sutrikimų, beveik visiems siūloma vienokia ar kitokia meno terapija. Iš pradžių jie labai dažnai daro tai su įtarumu, nepasitikėjimu, bet pamažu pamato, ką gali patys apie save sužinoti ir kaip jiems gali palengvėti nuo to, ką daro. Žinoma, ne visiems – gali būti, kad mūsų dureles gyvenimas užmūrijo tokiomis plytomis, kad jų pramušti nebeišeina. Apie kokį vartelių klibinimą tada gali eiti kalba? Bet jei vis dėlto durelės prieinamos, atidaryti kartais pavyksta labai įdomiai.

Taigi šie dalykai suvokiami kaip gana normalūs. Kiti dalykai suvokiami kaip gerokai sudėtingesni, pavyzdžiui, kai reikia kalbėti bet ką, kas ateina į galvą, nesvarbu, keista, juokinga, gėdinga ar netinkama. Kaip pasakai šią pagrindinę psichoanalitinę taisyklę, žmogus žiūri į profesionalą kaip į paskutinį „durnių“. Kaip tai viską sakyti? Kur, kada ir kas galėjo viską sakyti? Visada reikia galvoti, ką sakai! Apskritai lietuviškas priežodis „patylėsi – negailėsi“ yra geležinė taisyklė. Mes kalbame apie tai, kad žodinis gydymas, psichoterapija nelengvas procesas. O menu truputį lengviau save išleisti iš savęs ir tada kartais net pamatyti save iš šono. Bet tai irgi procesas. Tam žmogų reikia paruošti, paaiškinti, ko siekiama, ką jis gali, ko negali gauti, kad neturėtų nereikalingų vilčių. Tai elementarūs, bet būtini paruošimo etapai.

– O kaip suprasti, kad žmogui, kuris turi kažkokių bėdų, tiks viena ar kita meno terapijos rūšis?

– Čia truputėlį prasčiau, nes kol kas pas mus galimybių labai mažai. Kokio tipo specialistas toje įstaigoje dirba, tokios meno terapijos žmogus ir tegali tikėtis. O pasirinkimo, ar lipdyti, ar tapyti, ar groti, ar drožinėti, nėra. Mačiau tokią kliniką ne taip toli nuo mūsų, Gotlando saloje, Visbio mieste. Ten galima rinktis. Bet čia turtingos visuomenės galimybės. Mes kol kas – gana skurdi visuomenė, todėl turime suvokti, kad net ir kūrybai, meno terapijai reikia daug kūrybos, kad ji galėtų vykti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...