captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rusijos propagandistų kirtis Baltijos šalims: kaltinimai taikant nacistinius metodus rusams

Penktadienį Vilniuje pristatytas filmas „Nuslėpta Baltijos šalių istorija“ tėškia purvo Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Nors pagal filmo pavadinimą peršasi mintis apie, pavyzdžiui, tarpukarį, tuo juostos autoriai neapsiriboja – pasitelkę dviprasmiškos reputacijos pašnekovus, jie dabartines Baltijos šalių demokratijas kaltina rusų tautinei mažumai taikant kone nacistinius metodus. Filmo kūrėjas – prieštaringai vertinamas Maksimas Revas, neseniai iškeitęs Estijos pilietybę į Rusijos Federacijos.
Filmo „Nuslėpta Baltijos šalių istorija“ pristatymas, Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Filmo „Nuslėpta Baltijos šalių istorija“ pristatymas, Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Penktadienį Vilniuje pristatytas filmas „Nuslėpta Baltijos šalių istorija“ tėškia purvo Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Nors pagal filmo pavadinimą peršasi mintis apie, pavyzdžiui, tarpukarį, tuo juostos autoriai neapsiriboja – pasitelkę dviprasmiškos reputacijos pašnekovus, jie dabartines Baltijos šalių demokratijas kaltina rusų tautinei mažumai taikant kone nacistinius metodus. Filmo kūrėjas – prieštaringai vertinamas Maksimas Revas, neseniai iškeitęs Estijos pilietybę į Rusijos Federacijos.

„Galiu pasakyti labai paprastai: pagal žmones, kurie dalyvauja filmo kūrime ir jo pristatyme, galima daryti prielaidą, kad tai yra eilinė informacinė provokacija, sukurta pagal anksčiau skelbto filmo „Baltiškasis nacizmas“ receptą“, – dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslų daktaras Nerijus Maliukevičius.

Jo moksliniai interesai yra žiniasklaida ir politiniai konfliktai, informacinis karas bei Rusijos studijos.

Filmo kūrime dalyvavo Galina Sapožnikova, vadovaujanti žiniasklaidos klubu pristatomai organizacijai „Formatas A-3” ir „Komsomolskaja pravda“ žurnalistė, Estijoje pripažinta turinti ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. N. Maliukevičius sako, jog tai galima lengvai paaiškinti.

„Aš nenustebčiau, jeigu šitame filme dalyvautų ir tie patys kūrėjai, ir pristatymas būtų susijęs su „Formatu A-3”, tai yra rusiškas žurnalistinis formatas, kuomet yra kviečiami įvairūs mūsų gąsdintojai krizėmis, Europos žlugimu ir panašiai“, – primena politologas.

Prie filmo įgarsinimo prisidėjo Oksana Bekerienė, prisistatanti Baltijos slavų istorinio ir kultūrinio paveldo asociacijos vadove. Ši asociacija bendradarbiauja su organizacija „Formatas A-3“, savo tinklapyje anonsuoja jų renginius.

Planuojamas turas po Baltijos šalis

M. Revas per filmo pristatymą sakė, kad tai yra subjektyvus filmas, jo istorijos supratimas, ir pridūrė, kad šeštadienį filmą planuojama parodyti Rygoje, sekmadienį Taline.

„Norėčiau atkreipti dėmesį, kad Rusija paradoksaliai moka save pateikti kaip auką, – atkreipia dėmesį N. Maliukevičius ir primena, kad šis filmas jau buvo pristatytas Lenkijoje. – Dabar vyksta savotiškas propagandinis turas po Baltijos šalis tarsi atsakas į latvišką dokumentinį filmą „The Soviet Story“ (liet. „Sovietų istorija“) apie komunizmo nusikaltimus, Rusijoje vykstantį neonacistinį atgimimą ir panašiai. Bet paradoksas tas, jog minėti autoriai visų pirma ir pateikė „Baltiškojo nacizmo“ filmą, po to jie publikavo kiekvienai šaliai po knygelę rusišku pavadinimu, pavyzdžiui, „Lietuvos tragedija“, kuri yra paruošta pagal FSB (buvusio KGB – DELFI) tarnybų duomenis. Nenustebčiau, kad ir šis filmas paremtas Rusijos saugumo archyvine medžiaga“,– sako N. Maliukevičius.

Politologo nuomone, šiuo filmu siekiama sukurti skandalą ir taip į jį atkreipti dėmesio.

„Ypač žinant dabartinį kontekstą ir situaciją su Rusijos grėsmėmis, (Valstybinio saugumo departamento – DELFI) pažymomis ir panašiai. Aš bijau, kad tai neįkristų į negerą dirvą. Esu įsitikinęs, kad šitą produkciją ir tokį renginį reikia paprasčiausiai ignoruoti, kiek tai įmanoma. Atitinkamos tarnybos turi vertinti šį kontekstą tautinės nesantaikos kurstymo prasme, agresyvių manipuliacijų prasme. Mums reikia jaustis tvirtai dėl savo istorijos, valstybingumo. Reikia suvokti, kad daugelis tokių agresyvių informacinių reakcijų kyla būtent iš Rusijos silpnumo“, – mano politologas.

Jis primena, kad dabar Rusijoje vyksta tautinės nesantaikos procesai ir susidaro įspūdis, jog šias problemas bandoma permesti kitiems.

„Daugeliu agresyvių informacinių veiksmų norima išbalansuoti mūsų visuomenę emociškai, sutrikdyti politikus, nes mūsų demokratijos tvirtybė ir yra mūsų gebėjimas diskutuoti. Kai matome, kad iškyla tam tikros grėsmės netgi mūsų žurnalistams dėl jų šaltinių, būtent tokių žingsnių ir gali tikėtis tokių agresyvių kampanijų užsakovai. Todėl norėčiau, kad mūsų viešoji erdvė sugebėtų adekvačiai susidoroti su propagandine produkcija, kuri yra neverta didelio dėmesio mūsų viešojoje erdvėje“,– teigė politologas.

Primename, kad spalio 4 d. Pirmojo Baltijos kanalo retransliuojamoje laidoje „Žmogus ir įstatymas“ nuskambėjo realybės neatitinkančių faktų apie 1991 m. sausio įvykius. Laidoje transliavo interviu su tuometiniu „Alfa“ grupės vadu Michailu Golovatovu ir kitais pašnekovais, kurie neigė kariškių puolimą ir tikino, kad „savi šaudė į savus“. Dėl šios laidos teismo sprendimu trims mėnesiams buvo sustabdyta Pirmojo Baltijos kanalo laidų retransliacija ne iš Europos Sąjungos šalių.

Lapkričio pirmąją dieną per Rusijos televizijos kanalą „Pervyj Kanal” parodyta laida „Žmogus ir įstatymas“, kurioje vėl pilamas purvas ant Lietuvos, jos įstatymų ir tautos istorijos.

1991-ųjų sausio 13-ąją sovietų kariuomenei šturmuojant televizijos bokštą žuvo 13 Lietuvos laisvės gynėjų, tarp jų viena mergina – Loreta Asanavičiūtė, kuri pateko po tanko vikšrais ir mirė ligoninėje. Į medicinos įstaigas kreipėsi 580 nukentėjusiųjų.

Ar J. Stalinas buvo diktatorius?

Regis, atsakymas į šį klausimą daugiau nei akivaizdus. Tačiau „Nuslėptos Baltijos šalių“ istorijos autoriams tai nerūpi. Jau juostos pradžioje jie tarpukario Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovus vadina diktatoriais, o apie tai, kokį režimą Sovietų Sąjungoje propagavo Josifas Stalinas, kažkodėl nutyli.

„Praėjusio šimtmečio ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio košmaro kaltininkai buvo ne tik vokiečiai. Tuo metu Europoje įprastais tapo nacionalistiniai ir fašistiniai režimai. Baltijos šalyse taip pat atsirado savi diktatoriai ir nacijų vadai. Lietuvoje po 1926 m. perversmo į valdžią atėjo prezidentas iki gyvos galvos – Antanas Smetona. 1934 m. po perversmo Latvijoje į valdžią atėjo latvių tautos vadas – didysis sėjikas Karlis Ulmanis. Estijoje po perversmo valdžią užgrobia iš pradžių valstybės sekretorius, o po to – prezidentas Konstantinas Patsas.

Šlovinimo lygis, asmenybės kultas, žinoma, kiekvienoje diktatūroje buvo kitoks. Vis dėlto visi trys režimai šlovino konservatyvias vertybes. Ir visi trys sakė: Estija – estams, Latvija – latviams, Lietuva – lietuviams. Visi sakė: mūsų šalis, mes čia gyvename, mes turime čia valdyti. Ir šie totalitariniai režimai (...) turėjo visišką gyventojų palaikymą“, – tėškia filmo autoriai.

Baltijos šalių okupacijos pripažinimui, žinoma, vietos neatsirado. „1940 m. Baltijos šalių diktatoriai krito. Estija, Latvija ir Lietuva įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį“, – skambant herojiškai muzikai ir ekrane mirgant ne mažiau herojiškiems sovietų karių veidams, skelbiama filme.

Partizanai – „banditų grupuotės“

Filmo autoriai pasitelkė ne sykį taikytą propagandos metodą – insinuacijas, esą Lietuvos, Latvijos ir Estijos tarpukario režimai palaikė nacius. Tačiau vaizdais iš Latvijos SS veteranų eisenos ar Vilniuje vykusių Kovo 11-osios eitynių neapsiribota. Kaip ir vaizdais iš Vilniaus geto, žydų žudynėse dalyvavusių lietuvių, latvių ir estų pavardėmis.

„Daugybė kolaborantų, SS karininkų, policijos batalionų vadų pasirodė esantys reikalingi Vakaruose, – fone mirgant JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ir atitinkamų britų tarnybų logotipams, dėsto filmo autoriai. – Jie buvo jungiamąja grandimi tarp Vakarų bloko specialiųjų tarnybų ir banditiškų „miško brolių“ ir nacionalinių partizanų grupuočių.“

Čia į diskusiją įsijungia Josifas Korenas – prieštaringai vertinama asmenybė, vadinamojo Latvijos antifašistų komiteto vadovas. Anot jo, 75 proc. Latvijos partizanų – buvę SS dalinių nariai. Anot jo, partizanai tebuvo plėšikai, kurie plėšė ir žudė taikius gyventojus. Esą į kovą su sovietiniu režimu tai nebuvo panašu nė iš tolo.

„Ateina į kaimą ir išskerdžia miegančią šeimą. Tai vadinama kova? Mano nuomone, kova yra šis tas kito. Ir tokius žmones vadinti didvyriais man liežuvis neapsiverčia“,– papsėdamas cigaretę dėsto J. Korenas.

Tai bent istorija: trėmimams – tik Vermachto karininkai!

Filmo autoriai Baltijos šalyse taikius gyventojus žudžiusį ir trėmusį J. Stalino režimą kone sudievina. Esą represijos taikytos tik užkietėjusiems fašistams.

„Nepaisant masinio ir savanoriško pobūdžio bendradarbiavimo su nacių režimu, estai, latviai ir lietuviai, Sovietų Sąjungos piliečiai, buvo traktuojami kaip nacių okupacijos aukos. Iki 1947 m. dauguma tų, kas bendradarbiavo su okupantais ar tarnavo nacių kariniuose daliniuose, buvo išleisti į laisvę. Areštas ir deportacija taikyta tik Vermachto, policijos, SS ir SD karininkams, okupacinės administracijos tarnautojams ir tiems, kas dalyvavo nusikaltimuose prieš taikius gyventojus. Tolesniais metais požiūris į buvusius kolaborantus kito tik į gerąją pusę“,– tvirtina filmo autoriai.

Žinoma, šimtų tūkstančių inteligentijos atstovų, moterų, senelių ir vaikų, ištremtų į Sibirą, „nuslėptos istorijos“ kūrėjai nemini. Nebent reikėtų manyti, kad Sibiro šalčiuose mirę Lietuvos, Latvijos ir Estijos mažamečiai buvo SS karininkai.

Po J. Stalino mirties sovietų režimo taikytus metodus, kai į komunistų partijos svarbiausius postus Baltijos šalyse buvo skiriami lietuviai, latviai ir estai, filmo autoriai vadina geranoriško požiūrio į Baltijos šalis ženklu. Esą Sovietų Sąjunga puoselėjo šalių kalbas, kultūrą, švietimą. O taip neva „laipsniškai augino naują nacionalistinį elitą“.

Kad nebūtų per mažai

Baltijos šalių ištrūkimas iš sovietinio bloko taip pat pateikiamas propagandistiniu kampu. Esą nepriklausomybę atgavusių šalių vadovai čia pat puolė garbinti „nacionalistinius režimus, egzistavusius iki 1940 m. vasaros“. Čia „Nuslėptos Baltijos šalių istorijos“ kūrėjai puola tvirtinti, esą laisvę atgavusios Lietuva, Latvija ir Estija rusams puolė taikyti nacistinius metodus.

„Nacionalinėje politikoje liko tas pats tikslas. Sukurti sąlygas, kuriose svetimi, kokiais tapo rusakalbiai gyventojai, arba asimiliuosis, kaip antrarūšiai gyventojai, arba išvažiuos“,– tvirtina filmo autoriai.

Čia vėl prabyla J. Korenas. Prieštaringos reputacijos veikėjas tikino visada save laikęs latviu ir laukęs, kaip nepriklausomoje šalyje bus kuriama nauja „jauki“ valstybė. Žinoma, vadinamasis antifašistas tikino karčiai nusivylęs – mat 1993 m. jis buvo priskirtas kitai gyventojų grupei, svetimtaučiams.

Anot filmo autorių, Baltijos šalyse sąmoningai ribotos rusakalbių politinės, ekonominės ir socialinės galimybės. Esą tokią politiką palaiko ir dabartiniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovai.

Kaltina rusakalbių diskriminacija

M. Revas – ne vienintelė „Nuslėptos Baltijos šalių“ istorijos kūrime dalyvavusi spalvinga asmenybė. Latvių veikėjui J. Korenui juostoje talkina G. Sapožnikova. Ji tvirtina, esą Baltijos tautos dabar palaiko neva perrašomą šalių istoriją ir rusakalbiams taikomą diskriminaciją.

SS dalinių dalyviai Baltijos šalyse, anot filmo autorių, šlovinami it didvyriai, gynę šalis nuo „Rytų ordų“.

Filmo pabaigoje vėlgi netrūksta spalvingų vaizdų: Bronzinio kario skulptūros perkėlimas Estijoje, Kovo 11-osios eitynės Vilniuje ir t.t. Dramatišku balsu pranešama, neva Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyksta „nacifikacijos procesas“.

Filmo pristatyme dalyvavo ir žmogaus teisių gynėju prisistatantis Algirdas Paleckis, nuteistas už tai, kad neigė ir šiurkščiai menkino 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvą faktą.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...