captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ketinama išsaugoti partizanų palikimą

Šimtai laisvės gynėjų slėptuvių, išsibarsčiusių Lietuvos miškuose, netrukus turėtų būti prieinamos visiems. Apie svarbiausias pasipriešinimo kovų akimirkas liudijančias slėptuves norima atstatyti, kitose tik bus sutvarkyta aplinka, pastatyti informaciniai stendai apie šioje vietoje buvusius įvykius ir asmenis. Tokiu būdu tikimasi atkurti partizaninio karo laikų infrastruktūrą, kuri pamažu grimzta į užmarštį.
 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, BFL nuotr.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, BFL nuotr.

Šimtai laisvės gynėjų slėptuvių, išsibarsčiusių Lietuvos miškuose, netrukus turėtų būti prieinamos visiems. Apie svarbiausias pasipriešinimo kovų akimirkas liudijančias slėptuves norima atstatyti, kitose tik bus sutvarkyta aplinka, pastatyti informaciniai stendai apie šioje vietoje buvusius įvykius ir asmenis. Tokiu būdu tikimasi atkurti partizaninio karo laikų infrastruktūrą, kuri pamažu grimzta į užmarštį.

Elektrėnų rajone, Pagrendos miške, esanti duobė nė iš tolo nebeprimena partizanų slėptuvės. Tačiau 1945 metais čia, vietinių gyventojų pasakojimais, nuolat gyveno keletas laisvės gynėjų.

Įėjimą į slėptuvę dengė medinis dangtis, ant kurio buvo pasodinta eglaitė. Tiesa, slėptuvė neilgai buvo saugus prieglobstis. Joje pasislėpusius partizanus NKVD kariai apsupo 1945-ųjų sausį.

„Žmonės pasakoja įvairiai, kad buvo įskųsta ir kareiviai apsupo šias vietas, buvo leidžiamos raketos, duota komanda pulti. Pasakojama, kad įmetė granatas, nors yra žmonių, pasakojančių, kad jie likę gyvi, tai vienas iš jų nušovęs kitus du ir nusišovęs pats“, – pasakojo Kietaviškių kraštotyros muziejaus vadovė Danutė Gudelienė.

Žmonės partizanų žūties vietoje pastatė ąžuolinį kryžių, jo likučiai iki šiol guli slėptuvės duobėje. O šiuo metu istorinę vietą galima rasti tik su vedliu. Tačiau jau kitą savaitę Trakų urėdija žada čia pradėti valymo darbus.

„Reikės iškirsti visus krūmus, atidengti šitą vietą, iššienauti žolę, pastatyti suoliukus, įrengti informacinį stendą, į kurį bus talpinama medžiaga apie kovas, reikės ir kelią patvarkyti, ir priėjimą prie šitos vietos įrengti, tai aišku, kad pinigėlių kainuos, bet ne viskas pinigais įvertinama – tai yra mūsų istorija“, – sako Trakų miškų urėdo pavaduotojas Dainius Taukis.

Skaičiuojama, kad tokių slėptuvių Lietuvos miškuose – šimtai. Iki šiol apie jas žinojo tik partizanų artimieji, vietiniai gyventojai.

Šį vasarį sudaryta darbo grupė rengia siūlymus dėl tremtinių muziejų bei laisvės gynėjų slėptuvių išsaugojimo. Esą muziejų veikla gali užgesti, nes jie įkurti tik tremtinių iniciatyva, o šių nelikus muziejai, surinkti eksponatai, slėptuvės gali išnykti.

Tad svarstoma galimybė įsteigti regioninius centrus, koordinuojančius tremties ir rezistencijos muziejų veiklą, skirti muziejams finansavimą.

O prie slėptuvių įrengti pažintinius takus, informacinius stendus apie šioje vietoje buvusius įvykius ir asmenis. Beje, dalį slėptuvių siūloma atstatyti, bet tik tas, kuriose vyko svarbiausi laisvės kovų įvykiai.

„Slėptuvės, kurios jau žinomos, gultų į teritorinį Lietuvos žemėlapį, ką mes esame įsipareigoję padaryti. Kiti muziejai, kurie eksploatuoja tas slėptuves kaip turistinį objektą, turėtų pakankamą savo egzistencijai metodinę ir finansinę pagalbą. Mums labai svarbu, kad kai šie dalykai būtų sutvarkyti, būtų toks kultūrinis decentralizavimas“, – teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Tiesa, slėptuves dar turės ištyrinėti archeologai. Kiek viskam reikės pinigų, paaiškės kitąmet, kai bus parengta partizaninio karo laikų infrastruktūros atkūrimo galimybių studija.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...