captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Graužinienės ir R. Miliūtės akistata (visas pokalbis)

LRT televizijos laidoje „Teisė žinoti“ Seimo pirmininkę ir Darbo partijos pirmininkę Loretą Graužinienę kalbino žurnalistė Rita Miliūtė.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

LRT televizijos laidoje „Teisė žinoti“ Seimo pirmininkę ir Darbo partijos pirmininkę Loretą Graužinienę kalbino žurnalistė Rita Miliūtė.

– Su LRT radijo ir televizijos žiūrovais ir klausytojais sveikinuosi aš, Rita Miliūtė ir „Teisė žinoti“. Šiandien su ponia Loreta Graužiniene – lygiai mėnesį Seimo pirmininke. Kaip matote, per tą mėnesį ponia Loreta nieko iš LRT televizijos neatleido, kad ir kas bebuvo skelbta, o pati dar tapo ir Darbo partijos pirmininke. Ponios L. Graužinienės tapimo Seimo pirmininke dieną kalbėjomės šioje pat studijoje platesniame rate. Šiandien kalbamės dviese ir niekas nebetrukdys. Ponia Seimo pirmininke, kokius per pirmąjį mėnesį priimtus sprendimus ar nuveiktus darbus pati laikote svarbiausiais?

– Pirmiausia, labas vakaras Lietuvos žiūrovams ir Jums taip pat. Noriu pasakyti, kad kas galvojo atleisti, tas galbūt ir priima sprendimus, bet mano mintyse tokių dalykų net nebuvo.

– Gaila, būčiau įėjusi į istoriją.

– Na, Jums nepasisekė, nors ir labai norėjote, galbūt ir provokavote tai padaryti. O grįžtant prie temos, tai turiu pasakyti, kad mėnuo laiko nėra daug. Paprastai politikai yra vertinami po 100 dienų, bet man didelė garbė, kad Jūs mane vertinate jau po pirmojo mėnesio. Be abejo, tų darbų yra nuveikta – ir nemažai. Tai darbai, kurie yra labai svarbūs ir skubūs. Tai ir biudžeto klausimai: 2014 metų biudžeto pateikimas, vyksta jo svarstymas Seime. Taip pat labai svarbūs ir užsienio politikos klausimai, buvo labai svarbus vizitas Gruzijoje. Taigi pakalbėti tikrai yra apie ką.

– Pačiomis pirmomis dienomis Jūsų žodžiai išprovokavo kritikos audrą, kai įvardinote save Lietuvos vadove. Ar tie žodžiai buvo kalbos klaida, ar Jūs išties taip galvojate, kad vadovaujate šaliai visą laiką, o ne tais atvejais, kai tą iš tikrųjų numatytų Konstitucija – kai Lietuvos Prezidentas numatytais atvejais negali eiti savo pareigų?

– Pirmiausia noriu pasakyti, kad esu viena iš šalies vadovių, tai yra tai, kas yra, ir aš tikrai nesirengiu išsiginti savo žodžių.

– Konstitucijoje parašyta, kad vadovas yra vienas – Prezidentas, ar Jums patinka, ar nepatinka.

– Seimo pirmininkė irgi yra vadovė. Tai Jūs vertinkite. Man labai yra priimtina, kad jūs visi vertinate tiesiog kiekvieną mano pasakytą žodį. Ačiū jums už tai.

– Jūsų darbas – Jūsų darbas, mūsų darbas – mūsų darbas.

– Aš vertinu žurnalistų darbą, jis nėra lengvas.

– Tikrai ne, galime suteikti Jums galimybę pabandyti, jeigu norėtumėte.

– Kai baigsiu kadenciją.

– Jūsų irgi nėra lengvas. Dar viena kritikos lavina kilo dėl Jūsų atsiprašymo už tai, kad prezidentė neatvyko į Europos Sąjungos reikalų parlamentinių komitetų renginį Seime, nors, kaip vėliau buvo skelbta, tas atvykimas ir nebuvo planuotas. Tai suteikė Jūsų kritikams dar vieną galimybę sakyti, kad Jūs, užuot ieškojusi kelių bendradarbiavimui, naudojatės proga pademonstruoti savo požiūrį į ją už tai, kad ji Jus pažemino maždaug prieš metus, kai buvo renkamas ministrų kabinetas. Ką Jūs atsakytumėte į tokius žodžius?

– Pirmiausia noriu pasakyti, kaip ne vieną kartą esu sakiusi, kad tikrai dirbau Europos reikalų komitete, visą vasarą buvau koordinacinėje taryboje, kuri buvo atsakinga už Lietuvos pirmininkavimą Europos [Sąjungos] Tarybai. Tikrai gerai žinau, kaip turėjo vykti visi renginiai, tikrai žinau, kada buvo pakeistas scenarijus. Ir man tik tenka apgailestauti, kad prezidentė pasirinko tokį kelią, nes užsienio valstybėse preliminarios darbotvarkės jau buvo gautos ir užsienio svečiai matė, kad prezidentė turėjo pasveikinti parlamente COSAC dalyvius.

– Dėl to Jūs ir šiandien dar kartą pasakėte, kad nematote, už ką turėtumėte atsiprašyti prezidentės.

– Be abejo, tikrai nematau, už ką turėčiau atsiprašyti. Tai ji turi vertinti, kodėl turi tokį santykį su parlamentu. Tą ji pademonstravo pačią pirmą dieną, kai buvo išrinktas naujas parlamentas. Tai aš vertinu kaip nepagarbą Lietuvos žmonėms, kurie išrinko šį parlamentą

– D. Grybauskaitė kitame tarptautiniame renginyje pareiškė, kad greitai reikia kurti integruotą Europos energijos tinklą. Ar čia Jūsų nuomonės sutampa, ar irgi ne?

– Energetikos ministras tiek valdybos uždarame posėdyje, tiek bendraudamas su manimi, labai išsamiai pristatė situaciją energetiniame sektoriuje. Esu įsitikinusi, kad Vyriausybė ir ministras eina teisingu keliu ir mūsų – tiek Vyriausybės, tiek ministro – bendros pozicijos yra vienodos.

– Kaip Jūs išrikiuotumėte Europos Sąjungos arba europinės energetikos rinkos projektus pagal prioritetus, pagal svarbą? Kas, Jūsų manymu, yra svarbiausias iš tų dalykų?

– Be abejo, vienas iš svarbiausių dalykų yra mūsų terminalo klausimas. Čia yra valstybės strateginis interesas. Manau, kad dėl šio objekto nekyla jokių diskusijų. Yra tam tikrų niuansų, kuriuos nagrinėja ir Seimo komisija, ar viskas buvo tinkamai atlikta, pagal procedūras, ar kaina nebuvo per didelė, bet visi sutaria dėl pagrindinio tikslo. Toliau yra svarbu ir jungtys, ir ta pati atominė – jeigu patys negaminsime elektros, neaišku, kokia bus jos kaina po 10 metų.

– Dėl šių projektų, to paties terminalo, nuomonė nėra visiškai vieninga. Premjeras energetikos ministrui sako neturintis priekaištų, o kolega [Artūras] Skardžius sako ir tai, ką Jūs paminėjote, – kad galbūt yra neaiškumų dėl kainos. Ar Jūs galėtumėte plačiau pakomentuoti savo požiūrį į tai, dėl ko susikirto tos pozicijos dėl kainos, dėl bendrovės, iš kurios perkama, ir t.t.?

– Su tuo klausimu jau buvome susipažinę praeitą kadenciją, kai buvau Audito komiteto pirmininkė. Turėjome išvažiuojamąjį posėdį. Tikrai negaliu žiūrovams atskleisti visų detalių, kur yra informacija su grifu ir riboto naudojimo, todėl tas mano atsakymas būtų šiek tiek neobjektyvus ir neišsamus. Tikiu, kad komisija turi visą informaciją ir jau dabar sėda rašyti išvadų ir kad jų pateiktos išvados bus objektyvios. Aš tuo norėčiau tikėti.

– Komisijos atstovai nebuvo tokie nešnekūs ir turbūt dėl to konservatoriams davė pagrindą pasakyti, kad jie atskleidė per daug konfidencialios informacijos. Aš neprašau Jūsų pasakyti skaičių, aš tik prašau Jūsų nuomonės. Ar kaina, Jūsų nuomone, yra tinkama, ar, kaip sako kai kurie kritikai, per didelė?

– Jeigu pradėsiu kalbėti apie kainą, teks įvardinti ir skaičius. Ir šioje vietoje tikrai to nenorėčiau.

– Galite ir nevardinti skaičių.

– Jei aš Jums pasakyčiau, ar per didelė, ar per maža, savo matymą turėčiau pagrįsti skaičiais. Komisija tai padarys. Jeigu ji negalės to padaryti viešose išvadose, yra visos procedūros, kaip reikia įforminti riboto naudojimo medžiagos dalį, kad Seimo nariai galėtų pasiskaityti.

Ar daug, ar mažai atskleidė komisijos nariai ar komisijos pirmininkas, turi būti įvertinama pagal tai, kokia informacija atskleista. Jeigu yra atskleidžiama riboto naudojimo arba slapta informacija, tam yra įstatymas, kuris apibrėžia, kaip tai turi būti įvertinta.

– Gerai, gal galite įvertinti, ar tos informacijos yra atskleista per daug, ar čia suklupta lygioje vietoje, teigiant, kad paviešinta kažkas, ko nereikėjo paviešinti?

– Kiek mane informavo premjeras, tikrai yra nepasitenkinimo ir iš užsienio valstybių. Manau, kad tie klausimai premjero ir Vyriausybės lygmeniu bus išspręsti. Manau, kad jau šiandien buvo pokalbis. Kiek mane informavo premjeras, šiuo klausimu pozicija yra nevienareikšmė ir mes turime elgtis atsakingai.

– Kalbant apie premjero poziciją, norėtųsi pakalbėti apie kitą šios dienos aktualiją – pranešimus apie tarsi turėjusią būti slaptą Valstybės saugumo departamento pažymą, apie kurią kalbėdamas premjeras pasakė „neviešinu ir nekomentuoju slaptos medžiagos“. Apie tai, kad prieš prezidentę turi būti rengiamos informacijos atakos iš Rusijos. Vis dėlto premjeras tuojau pat pridūrė, kad paplatintos žinios nėra visiškai tikslios, nes toje medžiagoje „kalbama ne tik apie atakas prieš respublikos prezidentę“. Gal ir Jūs norite ką nors pridėti prie to, ką pasakė premjeras?

– Tai Jūs klauskite premjero, ką jis daugiau norėjo pasakyti. Aš tada pasakiau, kad aš jos nekomentuosiu ir nekomentavau. Šiandien tikrai pasilieku teisę nekomentuoti, nes buvo uždėtas grifas „slaptai“.

– Aš dėl to ir klausiu, nes premjeras lyg irgi sakė nekomentuosiantis, bet pasakė truputį daugiau, negu buvo skelbta.

– Čia jau jo apsisprendimas, kiek jis norėjo pasakyti.

– Kaip Seimo pirmininkė, Jūsų pačios žodžiais, Jūs priėmėte sprendimą neteikti Generalinio prokuroro prašymo panaikinti teisinės Algirdo Patacko neliečiamybės, tokį sprendimą motyvuodama jo liga. Ar nesijaučiate viršijusi savo įgaliojimų, nes klausimas, ar atimti teisinę neliečiamybę, turi būti sprendžiamas Seimo, o ne kitaip.

– Aš labai gerai žinau Seimo statutą ir tą nuostatą, kuri susijusi su šiuo klausimu, bet Jūs esate profesionali žurnalistė ir turėjote girdėti įrašą, kurį transliavo ir LRT televizija. Ten buvo aiškiai pasakyta, kad šiuo metu neteiksiu. Statutas man leidžia tokią galimybę pasirinkti, kada teikti. Kalbant apie šį asmenį, šiuo metu man yra žymiai svarbiau kolegos A. Patacko sveikata negu 10 litų 48 centai žalos, kurios savininkai taip pat neprašo.

Čia yra moraliniai dalykai. Visi suprantame, kad sergant tokia sunkia liga, po tokių sudėtingų procedūrų ne visi žmonės adekvačiai elgiasi. Man gaila, kad daugelis pareigūnų pareigą atliko formaliai, neįvertinę. Nelinkėčiau, kad jie patektų į tokią situaciją, kurioje buvo Seimo narys.

– Aš irgi nelinkėčiau, bet vis dėlto, kitaip negu Jūs, manau, kad esu profesionali žurnalistė ir turiu tikslią Jūsų citatą. Jūs sakėte, kad „įvertinant A. Patacko indėlį į nepriklausomos valstybės raidą, Nepriklausomybės iškovojimą, Jūs neturite moralinės teisės prašyti Seimą dėl 10 litų 48 centų nuimti jo imunitetą“. Kokia turėtų būti ta suma, kad Jūs galėtumėte?

– Bet prieš tai dar buvo viena citata. Jeigu Jūs mane cituojate, turite cituoti viską.

– Aš negaliu pacituoti visko. Tuomet Jūs pati priminkite viską.

– Aš jau pasakiau tai, ką norėjau pasakyti ir kaip. Tai aš pasakiau nepažeidžiant statuto. Tarp kitko, šiandien frakcijų vadovų pasitarime tiek pozicija, tiek opozicija kalbėjome šiuo klausimu ir tikrai radome bendrą sutarimą. Vis dėlto moralė yra aukščiau už 10 litų 48 centus.

– Bet pats A. Patackas prašo, kad ne Jūs, o Seimas spręstų jo neliečiamybės klausimą. Ar dėl to irgi radote bendrą sutarimą, ar galbūt aš ko nors nežinau?

– Jeigu Jūs atidžiai skaitėte gerbiamo A. Patacko pareiškimą...

– Aš turiu žmogų, iš kurio lūpų norėčiau išgirsti kaip iš pirmų lūpų, tai yra geriau už bet kokią citatą, kur nors perspausdintą.

– Tai aš noriu pabaigti, jeigu Jūs leisite. Tai aš atidžiai perskaičiau, ką parašė gerbiamas A. Patackas – ne tai, ką interpretavo žurnalistai, bet tai, koks buvo jo parašymas. Jis man pirmiausia padėkojo už mano poziciją. Jeigu Jūs atidžiai skaitėte, ką jis parašė...

– Aš moku skaityti, ponia Loreta.

– Aš linkėčiau Jums skaityti ne kaip žurnalistei, bet kaip jautriai moteriai.

– Aš nebežinau, kaip turėčiau paklausti, bet vis dėlto, ar Jūs kalbėjote su ponu A. Patacku po to, kai perskaitėte tai, ką jis parašė? Nes aš tikrai negaliu žinoti, ar Jūs šnekėjotės ir ar kaip jautri moteris, ar kaip Seimo pirmininkė.

– Aš dar nekalbėjau su kolega. Jeigu jam leis sveikata, tikiuosi jį matyti ketvirtadienį. Be abejo, mes pasikalbėsime. Aš įvertinsiu jo nuomonę, bet tikrai pasilieku teisę spręsti, kada bus tas laikas. Tam šiandien pritarė visi frakcijų vadovai.

– Ar Jūs turite kokio numanymo, numatymo, kada tas laikas galėtų būti?

– Kada gerbiamas A. Patackas jausis geriau ir kai baigs sudėtingas gydymo procedūras, jeigu Jums dar neaišku. Daugiau atskleisti aš negaliu, tai asmeninė žmogaus ligos istorija.

– Gink dieve, aš neprašau skaityti pono A. Patacko ligos istorijos, jam linkiu tiktai sveikatos. Kaip tuomet dėl prašymo panaikinti Viktoro Uspaskicho neliečiamybę? Jis, berods, niekuo, bent jau deklaruotu, neserga, kad galėtų būti taip jautru, kad negalėtume kalbėti, ar ne? Na, galų gale, ne pirmą kartą. Dėl kokių priežasčių šis klausimas negali būti svarstomas anksčiau negu biudžetas? Atrodytų, tai galėtų užkirsti kelią spekuliacijoms tiems, kas sako, kad parama V. Uspaskichui gali būti susijusi su Darbo partijos parama arba neparama, tvirtinant biudžetą.

– Tai visiškai sąmokslo teorija.

– Paneikite, prašau.

– Aš tikrai paneigsiu, jūs neskubėkite. Gerbiamas Viktoras jau manęs penkis kartus asmeniškai klausė, kada bus pateikiama. Dar be Viktoro yra kreipimasis dėl Seimo nario [Remigijaus] Ačo. Taigi darbine tvarka mes juos visus pateiksime ir išnagrinėsime. Septintą dieną jau yra patvirtinta Seimo darbotvarkė ir tikrai galiu pasakyti, kad nebus, o dėl kitos – dar sekančios savaitės – mes tarsimės Seniūnų sueigoje. Jūs žinote, kad ne viena Seimo pirmininkė tvirtina darbotvarkę. Nepergyvenkit, viskas bus pateikta, kadangi ponas Viktoras nori, kad tai būtų greičiau. Aš galvoju, kad mes tai padarysime tvarkingai darbine tvarka.

– Ar galėčiau paklausti, dėl kokių priežasčių tai nebuvo įtraukta į šios savaitės darbotvarkę?

– Tai aš jau paminėjau – Seime dabar yra svarbus momentas. Šią savaitę tiesiog posėdžio nebuvo, o septintą dieną yra suplanuota, o po pietų yra opozicinė darbotvarkė, kai mes negalime pažeisti. Taigi pirmoje dienos pusėje yra, kaip ir visada, labai daug priėmimų, kur mes turime užbaigti įstatymų projektus, tai aš čia nematau jokios... jokio kriminalo tame.



– Gerai, norėčiau paklausti Jūsų dėl biudžeto, kadangi pati paminėjote tą dalyką kaip vieną iš prioritetinių ir svarbiausių ne tik Jūsų, bet ir viso Seimo darbų. Rolandas Paksas neseniai siūlė milijardu didinti biudžeto deficitą ir pinigus skirti biudžetininkų algoms. Koalicijos taryba tam nepritarė ir Jūs tada po posėdžio sakėte, kad „priėmę bendrą sprendimą kol kas susilaikyti nuo deficito didinimo, ieškosime kitų vidinių rezervų vienoms ar kitoms išlaidoms padengti“. Ar tiksli citata? Ar vėl ką nors ne taip paskaičiau?

– Taip, šįkart labai tiksliai pacitavot.

– Premjeras A. Butkevičius tuomet kalbėjo, jog finansinių rezervų gali būti ieškoma atleidžiant dalį valstybės tarnautojų. Kaip Jūs vertintumėt tokią galimybę?

– Taip, mes kalbėjome apie tas problemas, kurias įvardinote, ir aš tikrai palaikau šiuo atveju... Nors ir tikrai gerbiu Prezidentą Rolandą Paksą ir jo įžvalgas, tačiau šiame etape vis dėlto aš palaikau premjerą ir finansų ministrą, nes manau, kad turime elgtis labai atsakingai fiskalinės drausmės įstatymo rėmuose, ir tai mums labai svarbu tam, kad mes galėtume tinkamai vykdyti skolinimosi politiką. Čia yra tie esminiai dalykai, bet tai nereiškia, kad mes neturime spręsti žmonių problemų.

Apie tai mes diskutavome ir labai džiaugiuosi, kad buvo politiniame lygmenyje sutarta būtent dėl kultūros darbuotojų atlyginimo tos žemutinės kartelės pakėlimo, ir bus rasta galimybių surasti tuos pinigus, kurie bus reikalingi 2014 metų biudžete. Ir šiandien vėl kalbėjom apie kitą grupę. Kalbėjom ir diskutuojam, ir tikrai visi labai norim, ir visiem labai skauda, kad kuo greičiau būtų atiduotos nusavintos pensijos pensininkams. Bet visi suprantam, kad milijardo litų iš karto paimti mes neturime galimybių.

Ir šiandieną su Socialinių reikalų ir darbo ministre šeštą valandą mes diskutavome, kokios būtų galimybės vienaip ar kitaip pradėti tą grąžinimą nusavintų pensijų. Vyksta skaičiavimai, ieškoma tų resursų. Yra toks bendras sutarimas: jei 2014 metais turėsime viršplaninių pajamų, pirmiausia tie srautai bus nukreipti į šios kategorijos žmonių nusavintų pensijų grąžinimo klausimų sprendimą. Tikrai yra apie ką padiskutuoti, nes pirmiausia reikia sugeneruoti pajamas tam, kad galėtumėm ką perskirstyti. Tai diskutuoti dar yra apie ką.

– O jeigu nepavyktų planas A – kaip Jūs minėjote, jeigu nebūtų tų viršplaninių srautų, – koks tada būtų planas B, iš kur tada būtų galima gauti tų reikalingų lėšų? Ar yra dabar aiškus bent kontūras to plano?

– Taip, mes turime ir B, ir C variantus. Negali niekada nei Vyriausybė, nei Seimas dirti tik vienu režimu, kur turi vieną planą ir pagal jį dirba. Tikrai yra vertinamos prognozės, kokios numatomos 2014 metais, ir manau, kad mums tikrai reikia pasistengti per 2014 metus bent jau dalį tų lėšų grąžinti žmonėms. Lygiagrečiai sprendžiant ir kai kurių žemiausios kategorijos gaunančių atlyginimus žmonių, kaip socialinių darbuotojų... Jeigu tai būtų padaryta kultūros darbuotojams jau 2014 metais pradžioje.

Darbo yra daug ir paieškų yra daug. Reikia vertinti ir prognozes 2015 metų ir vertinti ne Lietuvos, o Europos prognozes, Rytų valstybių ekonomiką. Tie rodikliai dar nėra tokie stabilūs, kad galėtume jau taip atsipūsti.

– Tai vis dėlto koks yra tas planas B ir planas C? Nes, jei gerai supratau, Jūs sakėte, kad jie yra, bet kokie jie galimi aš neišgirdau. Galbūt aš vėl nesupratau, kaip Jūs mėgstat sakyti?

– Ne, aš tiesiog dar nesakiau.

– Tai gal galite pasakyti?

– Jei mes neturėsime viršplaninių pajamų 2014 m., tai mes pateiksime kitą matymą, kaip tai padaryti. Bet kad tai pradėsime daryti 2014-ųjų pabaigoje – taip, mes tą planuojame kartu su Vyriausybe.

– Kitaip tariant, na, ne dėl Jūsų blogos valios, bet tiesiog nėra pakankamai aišku, kad Jūs norėtumėte paskelbti tą planą. Kaip aš suprantu, kad nesukeltumėte nereikalingų...

– Mes tikime, kad ekonomika vystysis tuo ciklu, kurį ir planuoja Finansų ministerija, ir jeigu ji taip vystysis ir mes rinksime biudžetą, tikrai turėsime viršplaninių pajamų, ir nereikia diskutuoti dabar apie kitus veiksmus.

– Nereikia ruošti to plano B ir plano C...

– Aš noriu pasakyti, kad tie planai yra paruošti, tie matymai yra diskutuoti kai kurie, bet nereikia iš anksto vertinti dėl to, kad po to žmonės pagalvos, kad galbūt ekonomika gali susvyruoti, nes ruošiamas planas B ar C, ar taip toliau.

Aš tikrai tikiu, kad plano dalis biudžete yra realistinė ir, žvelgiant į mūsų verslą, į verslo perspektyvas, į tai, kaip jie sugeba greitai persiorientuoti rinkose, prisitaikyti prie pokyčių, aš tikiu Lietuvos verslu ir tikiu, kad būtent biudžeto pajamos bus renkamos labai neblogai.

– Ar tuomet galėtumėte pasakyti, kad štai yra sritys, kuriose nebebus taupoma, nes taupyti jau nėra kur. Ar tokių dar nėra, nes reikia tikslesnių skaičių, kaip vystysis reikalai su ta ekonomika.

– Tikrai šitame 2014 metų biudžete nebus taip, kad būtų mažinama visiems vienodai ir taip nukertama, kaip buvo porą metų daroma. Ieškoma kelių, kaip atstatyti situaciją, ir tą tikrai galiu pažadėti visiems Lietuvos žmonėms, kad tokių drastiškų taupymo priemonių nebus. Bet kad atsakingai turime elgtis, nepažeidžiant fiskalinės drausmės, tai irgi mes turime suprasti.

Aš galvoju, kad yra sričių, kur reikia dar pamažinti. Mes šiandien apie tai su premjeru diskutavome, ir aš irgi taip pat galvoju, kad ministerijose yra per daug išsiplėtęs aparatas. Labai daug yra aplink ministerijas pavaldžių institucijų, VšĮ, kurios vykdo įvairiausias funkcijas ir ten atlyginimai, padėk, Dieve, tikrai yra nemaži tų tarnautojų. To darbo yra valstybėje ir jį reikia tiesiog... turėti politinės valios tai pasakyti ir padaryti, kad valdymo aparatas ne tik pūstųsi, bet ir mažėtų. Apie tai šiandien politinėje taryboje taip pat buvo kalbėta.

– Jeigu viskas priklausytų tik nuo Jūsų politinės valios ir Jūs turėtumėt visas galias, kurios būtų reikalingos, kurių ministerijų aparatus arba kurias prie ministerijų prilipusias viešąsias įstaigas Jūs mažintumėt?

– Pirmiausia, dar tebeegzistuoja prie kai kurių ministerijų UAB-ai. Tai visai nebūdingos funkcijos. Tai pirmiausia tokių dalykų neturi būti.

– Ar galit nurodyti prie kurių?

– Yra ir prie tos pačios Socialinių reikalų ir darbo ministerijos UAB, kuri tikrai gal vykdo gerą funkciją, socialinę funkciją, bet ji yra pelno siekianti – taip neturi būti. Ir daugiau tokių yra pavyzdžių. Tai tikrai aš manau, kad Valstybės kontrolė neturi turėti poilsiavietės prie Palangos jūros. Prie Baltijos jūros. Prie Palangos netoli. Kurią atsitiktinai atrado Audito komitetas. Ne mokymo ten bazė. Pradėkim nuo tokių dalykų. Jei Teisingumo ministerija perdavė savo poilsiavietę Teismų administracijai, tai nereiškia, kad ji buvo panaikinta. Tokių dalykų valstybėje tikrai yra nemažai, ir tikrai yra, ką veikti. Bet ir pačiose ministerijose – visose visose ministerijose bent po 10 proc. tikrai galima sumažinti.

– Kuriais metais Seimas atsisakė savo poilsiavietės prie ežero, nes tai irgi nėra mokymo bazė?

– Prie ežero – ji yra atiduota Turto bankui, bet Turto bankas jos dar nepardavė. Tai yra kitas klausimas. Kas liečia Palangoje, ji yra parduota. Dabar kyla diskusijos, ar ne per maža kaina buvo parduota, bet už tai yra atsakingas Turto bankas.

– Pone Graužiniene, Jūs turite prezidentinių ambicijų. Dabar skelbiamas Jūsų partijos kandidatas yra Artūras Paulauskas. Vis dėlto, kaip netikėtai tapote Seimo pirmininke, taip netikėtai vieną dieną galbūt galite tapti ir partijos kandidate į prezidentus. Kaip Jūs į tai žiūrėtumėte?

– Ne, tikrai yra patvirtintas mūsų kandidatas. Yra suvažiavimo patvirtintas ir paties aukščiausio valdymo organo – A. Paulauskas. Jis tikrai kandidatuos ir tikrai šiame etape – ateinančių metų rinkimų etape – tikrai nebūsiu kandidatė į prezidentus.

– Bet ar prieš gerus du mėnesius Jūs galvojote, kad galite būti kandidatė į Seimo pirmininkus?

– Dabar negaliu tiksliai priminti, kada aš ten pradėjau galvoti apie šitą poziciją.

– Per partijos suvažiavimą, kuriame Jūs pakeitė kaip nuolatinė partijos lyderė V. Uspaskichą, [jis] gyrė Jūsų ištikimybę ir kitus privalumus kaip niekieno kito. Kaip Jūs jaučiatės, kai nepaisant to, ko tikrai neatimsi – Jūsų nuoseklios ištikimybės – kandidatu yra skelbiamas kitas žmogus, kuris tuo metu, kai Jums galbūt buvo žymiai sunkiau ginti partiją, sakė, kad kas kas, bet jau V. Uspaskich dirba tikrai ne Lietuvai?

– Aš nesiimu vertinti kitų žmonių pasisakymų. Mes tikrai su A. Paulausku dirbame bendroje komandoje ir pirmiausia naudodamasi proga noriu padėkoti Viktorui už daug išsakytų gražių žodžių ir pasistengsiu juos pateisinti. Esu komandos žmogus, ir šiame etape man yra Seimo pirmininkės pozicija, ir aš labai atsakingai žiūriu į šitas pareigas, ir manau, kad tai labai svarbi pozicija. O A. Paulauskas kandidatuoja į prezidentus ir aš linkiu jam sėkmės, ir aš visokeriopai padėsiu jam tą pasiekti.

– Kai kurie politikos komentatoriai teigia, kad tai gali būti vėlgi suplanuotas – ir gerai suplanuotas – ėjimas: kad vėliau jis gali būti patrauktas iš tų rinkimų ir Jūs galite perimti toje vietoje partijos vėliavnešio vėliavą. Jeigu partija taip norėtų, ar sutiktumėte?

– Partijos vėliavnešio vėliava jau yra mano rankose, nes aš esu Darbo partijos...

– Turiu omeny Prezidento rinkimuose...

– ...pirmininkė, išrinkta virš 3 tūkst. kandidatų apsisprendimu. Ir man tai yra labai svarbu – partijos palaikymas. Dar kartą noriu pasisakyti, kad man šituos tris metus yra labai svarbi Seimo Pirmininko pozicija, ir man tai yra priimtina pozicija, aš tikrai turiu patirtį darbo Seime: esu trečia kadenciją, labai gerai jaučiuosi toje pozicijoje ir manau, kad čia šioje kadencijoje yra mano darbo vieta.

– Ir ta praktika, kad ne partijos pirmininkas yra partijos kandidatas Prezidento rinkimuose Jums bent kol kas nepatogumų nekelia?

– Tikrai nekelia, nes Seimo pirmininko pozicija yra labai aukšta pozicija.

– Na, tokia trapi, prisimenant poną [Vydą] Gedvilą ir jo likimą.

– Aš nesakyčiau, kad ji yra trapi. Ji yra labai tvirta. Atsakomybė yra tai, kad vis dėlto žmonės rinkimuose išrenka 141 Seimo narį. Iš jų pusę išrenka vienmandatėse – tai reiškia, žmonės išreiškia pasitikėjimą tais Seimo nariais, kurie dirba Seime, ir aš, kaip Seimo vadovė, tikrai vertinu tą žmonių pasitikėjimą išrinktu parlamentu ir džiaugiuosi valdančiąja dauguma, kad ji tikrai vykdo savo pažadus, vykdo Vyriausybės programą.

Ir mes kartu su premjeru labai tampriai ir labai atsakingai dirbame savo darbus ir aš džiaugiuosi, kad mes bendradarbiaujame, galime paskambinti vienas kitam nesvarbu kokiu metu, apsikeisti informacija, jei tai yra būtina dėl valstybės vienų ar kitų reikalų. Vyriausybės ir parlamento darbas toks ir turi būti.

– Spalio pradžioje ir savo kadencijos pradžioje Jūs apgailestavote, kad Rusijos spaudimo Lietuvai metu nėra bendros atsakomybės dėl užsienio politikos ir kad jis skaidoma tarp Vyriausybės ir Prezidento. Tuomet vykstant vadinamajam „pieno karui“ Jūs sakėte: „jei nerandama sutarimo, tokiu atveju Seimas pasiryžęs prisiimti visą atsakomybę už vientisą užsienio politiką“. Ar galėtumėte pasakyti, ką Jums pavyko nuveikti, jeigu spėjote, šioje srityje?

– Užsienio politikos sritis yra prezidentės ir Vyriausybės kompetencija, bet, jei pradedama stumdytis ir sakoma, kad prezidentė atsakinga už Vakarų užsienio politiką, o premjeras tegul būna už Rytų, tai tikrai negalėjau neįsikišti. Parlamentas, vykdydamas parlamentinę kontrolę, taip pat turi savo prievolę, jei yra kažkokie nesusikalbėjimai arba nenormali situacija. Tam yra Užsienio reikalų komitetas, Europos reikalų komitetas – parlamentas turi tų svertų ir priemonių išreikšti savo poziciją.

Manau, tuo metu buvo tikrai neadekvati situacija, belieka tik pratęsti prezidentės pasakytą mintį, kad gal ir atlyginimą imsiu tik už Vakarų politiką, už Rytų politiką man nebepriklauso, atsisakysiu dalies atlyginimo. Tuo metu skridau iš Gruzijos, buvau Ukrainoje, man tikrai buvo nemalonu girdėti tokius dalykus, vyko diskusijos dėl prezidentės pasisakymo, tai parlamentas turėjo įsikišti. Manau, tinkamu metu sustabdžiau tuos apsižodžiavimus tarp prezidentės ir premjero. Džiaugiuosi, kad ir prezidentė suprato, kad Rytų politika priklauso jai.

– Ką konkrečiai jūs įvardijate kaip įvykusį parlamento įsikišimą?

– Tuos klausimus nagrinėjo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetai, taip pat ir koordinacinė taryba. Manau, diplomatiniame lygmenyje tie klausimai buvo užglaistyti.

– Jūs susitikote su Italijos ir Rumunijos ambasadoriais. Man tikrai smalsu, kuo šios šalys yra tokios svarbios Lietuvai, gal tai buvo anksčiau planuoti susitikimai? Na, Rumunijos ambasadoriai kartais dalyvauja Darbo partijos suvažiavimuose, daugiau sąsajų aš neradau, bet tikiuosi išgirsti iš jūsų.

– Iš esmės ambasadoriai prašosi į susitikimus, o ne Seimo pirmininkė renkasi ambasadorius.

Pirmiausia aš susitikau su Amerikos ambasadore, labai džiaugiuosi, kad turėjome šiltą dalykinį susitikimą. Man labai džiugu, kad po mūsų susitikimo ambasadorė išplatino pranešimą, jog ji aktyviai bendraus su parlamentu. Manau, tai labai svarbu užsienio politikos srityje. Taip pat susitikome ir su Švedijos ambasadore, ypatingai malonu man buvo susitikti su moterimis ambasadorėmis, taip pat Japonijos ambasadore. Tai nebuvo tik tie, kuriuos jūs išskyrėte, bet vertinu ir tų ambasadorių atvykimą, mes tikrai turėjome apie ką pasikalbėti.

– Apie ką?

– Apie užsienio politiką, apie Rytų partnerystės klausimus, artėjančius svarbius renginius Lietuvoje. Juk Lietuva pirmininkauja Europos [Sąjungos] Tarybai, ir tai yra labai svarbu. Kiekviena užsienio šalis kalbasi.

– Kalbant apie Lietuvos pirmininkavimą ir apie santykius su kaimynais, beje, pastaruoju metu vėl, ypač po Broniaus Bradausko akibrokšto, kai jis pareiškė, kad nereikėtų rodyti renginyje, kuriame gali dalyvauti Rusijos diplomatai, archyvinių kadrų iš Sausio 13-osios įvykių, nes tai galėtų įžeisti Rusiją. Jūs sakėte, kad iš dalies pritariate komiteto pirmininkui, nes įtampa prieš Rytų partnerystės susitikimą yra didžiulė, ji persiduoda net į mūsų ekonomiką, mes jau ketvirtą ketvirtį turėsime net ekonomines pasekmes nesurinkdami dalies biudžeto.

– Iš esmės tikrai tvyrojo įtampa prieš 13 straipsnio konferenciją. Europos Parlamentas labai aštriai kėlė klausimą, kad nebūtų priimamas reglamentas. Šalys narės norėjo priimti reglamentą ir, jeigu būtų nepriimtas reglamentas, tiesiog pati konferencija toliau vykti negalėjo. Taigi, tos įtampos tikrai buvo ir ji buvo galbūt darbinė dėl turinio. Iš vakaro buvome susirinkę, kalbėjome dėl turinio, aptarėme Lietuvos poziciją. Kad yra kažkoks nesusipratimas mane informavo paskutiniu metu. Noriu pasakyti, kad organizacinius klausimus sprendžia komitetų pirmininkai. Už tai buvo atsakingas Biudžeto komiteto pirmininkas ir Ekonomikos komiteto pirmininkas. Po šio įvykio aš supratau, kad reikia kalbėtis ne tik dėl turinio, bet pasižiūrėti ir organizacinius dalykus.

– Bet ar jūs sutinkate su pono B. Bradausko rūpesčiu, kad tokie filmai gali kenkti, jų nereikia rodyti, nepaisant pastaruoju metu nesiliaujančių Rusijos atstovų bandymų kitaip traktuoti istoriją, nei mes traktuojame Lietuvoje?

– Iš dalies pateisinu, buvo problemų dėl pačios konferencijos tolesnio vykimo. Aš iš dalies sutikau todėl, kad įtampa buvo bendra [tarp] nacionalinių šalių parlamentų. Bendra įtampa tvyrojo, vėlavo diskusijos ir t.t. Bet priimu tai kaip organizacinį nesusipratimą, tas filmas Seime yra rodomas. Manau, jis toliau bus rodomas, kol mes baigsime pirmininkavimą ES, ne vieną kartą dar jį panaudosime. Jį galima praplėsti, padaryti visiškai neblogą filmą, kurį mes turėtume savo Seimo archyve ir tinkama proga prisiminti įvykius.


– Jeigu aš nieko nepainioju, tai yra filmas apie istorinę Seimo salę, o ne apie visą Lietuvos istoriją.

– Aš sakiau, mes galime jį praplėsti.

– Jūs – kaip ir B. Bradauskas: jis taip pat sakė, kad reikėtų papildyti ir nebūtų blogai rodyti bet kuria proga.

– Aš galvoju, kad Kovo 11-osios salė – tai ne vieno, ne dviejų asmenų. Kovo 11-osios salėje buvo tie signatarai, kurie padėjo parašus po aktu. Kiekvieną signatarą vertinu už tai, kad jis sugebėjo priimti tą sprendimą. Galvoju, kad tą filmą galime padaryti ir ilgesnį, įvertinant kiekvieno signataro indėlį į Lietuvos istoriją.



– Kalbant apie signatarus, truputėlį iš kitos srities, bet tai yra nūdienos aktualija. Seimui turėtų būti pasiūlyta, kad tiems žmonėms, kurie į Aukščiausiąją Tarybą 1990-aisiais metais buvo išrinkti jau po Kovo 11-osios akto paskelbimo, būtų suteiktos socialinės garantijos tokios pat kaip signatarams. Ką jūs galvojate apie tokį siūlymą?

– Taip, toks siūlymas buvo pristatytas [Seimo] Valdyboje, pas mane lankėsi dvi grupės signatarų. Diskutavau šiuo klausimu su jais ir turėjau tokią nuomonę, kad vis tiek mes turime atrasti archyvinėje medžiagoje seką, kaip tie žmonės, kurie buvo išrinkti po to, balsavo. Pavyzdžiui, dėl Konstitucijos, kitų svarbių teisės aktų, reiškė poziciją – kad būtų įrodymas jų mąstymo ir matymo, elgesio.

Tai signatarai patys atliko tokį darbą, Seimo valdybai buvo pateikta informacija. Po analizės pasidarė ganėtinai sunku, nes vieni žmonės taip ir elgėsi, kaip mes galvojome, bet ne visi, todėl iškilo klausimas, kaip juos išskirti. Valdyboje buvo nutarta nediskutuoti šiuo metu.

– Bet kodėl apskritai galėtų gimti toks siūlymas? Jei jau nesi signataras, tai taip atsitiko.

– Tokį siūlymą pateikė Seimo vicepirmininkas Algirdas Sysas. Jis tikriausiai pateikė signatarų prašymą – nežinau visų aplinkybių. Bet, kai projektas buvo pristatytas Valdyboje, mes kalbėjome su signatarais, kurių ne visi palaikė tą projektą, tai ir paprašiau papildomos medžiagos iš archyvų. Galvoju, kad šitas klausimas šiai dienai yra nuimtas. Bent taip Valdyboje buvo nuspręsta. Iš turimos informacijos, manau, kad jis neturi būti teikiamas.

– Kalbant apie Lietuvos santykius su kaimynėmis valstybėmis dėl Rytų partnerystės, kurios iniciatorė ir rėmėja ji yra. Kokias grėsmes Lietuvai, kaip tos partnerystės susitikimo organizatorei, matote, jei matote, galbūt jų nėra? Ar čia yra perdėtas nerimas?

– Galvoju, gal pagrindo ir yra, bet nerimas gal šiek tiek perdėtas, šiek tiek mistifikuotas. Iš esmės tai yra labai svarbūs momentai, ne taip paprasta Ukrainą paleisti iš Rusijos globos. Matyt, laukiama įvairiausių veiksmų, galbūt ir ta saugumo pažyma yra prevencinė priemonė nepraprasti budrumo.

Tikiu, kad vis dėlto Ukrainos klausimas bus išspręstas teigiamai, tą patvirtino ir apie visą eigą informavo atstovas derybose Ukrainoje [Patas] Koksas. Tai procesai ten jau yra baigiamojoje stadijoje, tikiu, kad viskas pasiseks. Ir to linkiu Lietuvai, nes tai mums, kaip pirmininkaujančiai valstybei, tai svarbu. Tik noriu pastebėti, kad visame kontekste dėl sutarties pasirašymo nebūtų pamestas žmogaus teisių gynimo klausimas tos pačios Julijos Tymošenko, tų žmonių, kurie yra nematomi, bet yra tikrai nepavydėtinoje situacijoje. Mes kalbėjome, kad parlamente turi būti priimami tam tikri įstatymai, kurie spręstų tas problemas. Kiek suprantu iš derybininkų, dirbančių Ukrainoje, tai jiems neblogai sekasi.

– Kurios valstybės atžvilgiu esate nusiteikusi pesimistiškiausiai, kalbant apie Rytų partnerystę?

– Kadangi teko būti Gruzijoje, matyti vidinę situaciją, sveikinu pasirinkimą ir naują prezidentą. Tikiuosi, kad jis vykdys tą politiką, kurią ir deklaruoja dėl suartėjimo su Europos Sąjunga, bet man šiek tiek nepatinka, kad viskas koncentruojasi į vienas rankas nueinančio premjero, kuris kažkaip iš šalies valdys parlamentą, vyriausybę ir dabar jau žmogus yra prezidentas. Taigi tų galių sukoncentravimas ne politikoje, o, kaip jis deklaruoja, šalia politikos, man šiek tiek kelia nerimą.

Manau, tai turi įvertinti specialistai Gruzijoje, kurie dirba ir gerai žino tą situaciją. Bet trečiadienį atvyksta Gruzijos Seimo pirmininkas, aptarsime naują susidariusią padėtį. Jie keičia Konstituciją ir Gruzijoje diskutavome dėl kai kurių konstitucinių nuostatų ne visai tinkamoje vietoje, pavyzdžiui, aukščiausio audito instituciją padaro pavaldžią parlamentui. Man kyla abejonių, ar nebus aukščiausio audito institucija naudojama kaip priemonė net ir kovai tarpusavio verslo kovose. Tai tų diskusinių klausimų yra, ne taip paprasta artėti prie europinių normų, kaip mes suprantame tą situaciją.

 – Kitaip tariant, Gruzija jums kelia daugiau nerimo, nei Armėnija, kuri sutinka su Rusijos siūloma Muitų sąjunga?

– Na, Armėnijoje buvo mano kolega Gediminas Kirkilas, gal jis daugiau galėtų papasakoti. Nes jis kaip tik po Gruzijos vyko ir žiūrėjo tą situaciją. Tikrai nesu tos valstybės situacijos žinovė, taip subtiliai, kaip gerai galbūt žino G. Kirkilas ar profesorius [Benediktas] Juodka. Todėl nenorėčiau diskutuoti. Manau, kad turi kažkokių keršto ambicijų ir buvęs prezidentas, tai, manau, kad nebus dar lengva situacija, kol Gruzijoje visas gyvenimas atsistos į vėžes. Tai man kelia nerimą.

– Profesorius B. Juodka, vadovaujantis Seimo Užsienio reikalų komitetui, yra sakęs, kad pagrindinės Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu kylančios grėsmės yra susijusios su Rusijos šantažu Rytų partnerystės šalims. Europos Parlamentas, kalbant apie tai, ar grėsmės yra mistifikuojamos, ar ne, rugsėjį atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos ketinimas išlaikyti tas šalis savo įtakos sferose neatitiktų geros kaimynystės santykių. Kokį jūs matytumėte galimą Lietuvos, kaip tarpininkės tarp Rusijos ir tų šalių, vaidmenį, kuris galėtų padėti pagerinti padėtį?

– Na, manyčiau, kad Lietuva gali suvaidinti didelį vaidmenį, nes Lietuvos politikai, analitikai, politologai gerai pažįsta kaimyninės šalies vykdomą politiką. Ją žino iš arti. Ir tikrai dar prisimename tuos laikus, jaučiame, ko galime laukti. Ir manyčiau, kad tas tarpininkavimas būtų sėkmingas, bet aš galvoju, kad visada reikia kalbėtis. Kalbėjimasis tai dar nereiškia nuomonės, pozicijų keitimo. Bet tas dialogas, aš tikiuosi, kad jis turėtų būti sėkmingesnis negu su Baltarusija.

Buvo kažkoks neišbaigtas procesas. Negalima pabaigti pradėto proceso viduryje. Tiems, kurie formuoja užsienio Lietuvos politiką, noriu palinkėti šiek tiek lankstumo, visada vertinti tai, kad Lietuva vienaip ar kitaip ekonomiškai turės pasekmes. Ar tai būtų per šildymo kainas, ar tai būtų „pieno karas“, ar tai būtų kiti dalykai. Todėl visada, priimdama sprendimus užsienio politikoje, turi nepamiršti paprasto Lietuvos žmogaus.

Tai aš nesakau, kad jie turi nusileisti, nekalbėti, keisti poziciją, bet nuo to, kaip mes tai pasakome, kokia retorika pasakome, ar mes išvis atsukę nugarą stovime ir nenorime kalbėti, tai didelė valstybė visada ras priemonių prieš mažą valstybę. Tai Rytų politikoje yra labai subtilūs dalykai. Užsienio politikoje tikai vertinu prezidento Valdo Adamkaus darbą ir indėlį į Lietuvos užsienio politikos raidą, jo sugebėjimą diplomatiškai spręsti visas problemas. Jis parodė pavyzdį Ukrainoje ir Gruzijoje, yra iš ko pasimokyti, ir turėtume sekti tokiais pavyzdžiais.

– Ką tuomet, jūsų manymu, Lietuva turėtų daryti, galvodama apie tą paprastą mažą žmogų, kalbant apie ES III paketo įgyvendinimą, kurio Lietuva lyg ir norėtų siekti, o Rusija norėtų, kad nesiektume?

– Dėl trečio paketo jau seniai yra apsispręsta ir priimti visi sprendimai. Čia jokio klausimo apie grįžimą atgal negali būti. Tuo metu, kai buvo priimamas sprendimas, dirbau Europos reikalų komitete ir tikrai turiu pasakyti, kad diskusijų tuo klausimu buvo per mažai. Kai kurios šalys paėmė išlygas pereinamaisiais laikotarpiais, mes to nepadarėme. Na, dabar jau yra priimti sprendimai ir mes kito kelio neturime, turime elgtis, kaip esame pasirinkę.

– Rusijos vyriausybės spaudos tarnyba sako, kad to paketo įgyvendinimo metodai pažeidžia Rusijos investuotojų interesus bei prieštarauja dvišaliams tarpvyriausybiniams susitarimams. Ar jūs sutinkate su tokiu tekstu?

– Na, man dabar ekspromtu sunku vertinti, bet aš grįžtu ir labai gerai prisimenu, kaip vyko Europos Parlamente tos diskusijos. Man pačiai teko ne vieno politiko klausti, ar nereikia giliau padiskutuoti. Tenka apgailestauti, kad tie sprendimai buvo labai greitai ir paviršutiniškai priimti. Ir tik po to, kai jau prasidėjo įgyvendinimo procesas, mes, kaip visada, pamatėm, kad gal reikėjo paimti tam tikrą periodą išlygai, kad galėtume tinkamai sutvarkyti vieną ar kitą ekonominį ar energetinį procesą. Tai manyčiau, kad tokiais svarbiais valstybės klausimais, kurie turi ilgalaikes pasekmes, politikai turėtų elgtis atsakingiau.

– Kitaip tariant, Lietuva šiuo klausimu turėjo laikytis kitokios pozicijos?

– Aš galvoju, kad Lietuva, kaip ir kitos valstybės, galėjo pasinaudoti paimdama tam tikrą laiko tarpą išlygai, kad galėtų civilizuotai sutvarkyti visus procesus.

– Jūs kalbėjote, kaip yra svarbu kalbėtis. Ar ketintumėte artimiausiu metu kalbėtis su prezidente. Nes turbūt norint kuo efektyvesnio skirtingų valdžios šakų darbo joms reikia kalbėti. Ir kalbėtis tiesiai, o ne per spaudą.

– Aš visada sakiau, kad visos trys valdžios turi dirbti kartu, ir tik tada galima bus pasiekti Lietuvoje tinkamų rezultatų. Tikrai nė viena valdžia neturi dirbti dėl savo reitingų, ji turi dirbti ir tarnauti Lietuvos žmonėms. Tai yra svarbiausia ir tuo viskas pasakyta.

Aš, kaip Seimo pirmininkė ir parlamento vadovė, nematau jokių problemų dirbti su bet kuria valdžia. Ir aš su ja dirbsiu, o jei kažkas nenori dirbti, tai čia yra tų žmonių problema. Mes su premjeru labai gerai dirbame ir visur randame sąlyčio taškų. Nors diskusijose gimsta įvairiausių pasiūlymų, visada yra kompromisai, bendras sprendimas. Noriu pasidžiaugti, kad Vyriausybė ir parlamentas dirba ranka rankon. Norėtųsi, kad tos visos trys valdžios dirbtų kartu.

– Bet tam reikėtų ištiesti ranką, paimti telefoną, kuriuo taip dažnai ir bet kuriuo metu galite paskambinti premjerui ir surinkti kitą numerį.

– Aš galvoju, kad aš savo žingsnius esu padariusi, dabar tegu padaro kitas žmogus.

– Skambinote tam kitam žmogui?

– Aš nenoriu eiti į detales. Aš galvoju, kad Lietuvos Respublikos prezidentė turėtų apmąstyti veiksmus ir vieną kartą pripažinti, kad visos trys valdžios turi dirbti kartu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...