captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT radijo žurnalistė: susirgau skleroze – pamiršau išeiti

Gema Padribonienė – ilgametė LRT radijo darbuotoja, jau 22 metus kurianti laidą „Arčiau manęs“ apie negalią turinčius žmones. Nuo 1971-ųjų po Vilnių su garso įrašymo įranga lakstanti žurnalistė pabrėžia, kad laida, visų pirma, skirta sveikiesiems.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Gema Padribonienė – ilgametė LRT radijo darbuotoja, jau 22 metus kurianti laidą „Arčiau manęs“ apie negalią turinčius žmones. Nuo 1971-ųjų po Vilnių su garso įrašymo įranga lakstanti žurnalistė pabrėžia, kad laida, visų pirma, skirta sveikiesiems.

„Sveikiems todėl, kad jie nepažįsta [neįgaliųjų]! Jie nežino, nes visiems labai patinka grožėtis išsipuošusiais. Netgi žurnalistai labiau linkę dalyvauti madų šou ir daryti televizijos, radijo laidas apie tai“, – kolegas kritikuoja G. Padribonienė

„Arčiau manęs“ autorė teigia, kad aplinka neįgaliesiems vis dar nėra pritaikyta, tačiau didžiausia problema – žmonių mąstymas: „Nors praėjo 23 metai, žmonės vis dar gatvėje bado į tą proto negalią turintį vaiką. Įsivaizduojate, kokie jausmai užpildo motinos širdį?“

Žurnalistikoje – per atsitiktinumą

Praėjus dviem metams po mokyklos baigimo, G. Padribonienė įstojo mokytis lietuvių kalbos ir literatūros, tačiau studijų metu vienoje universiteto laboratorijoje sprogo oscilografas. Nelaimės metu buvo sužeisti 4 studentai. Žurnalistei buvo sužalotos akys, ir regėjimo problemos, kurių turėjo nuo pat ankstyvos jaunystės, dar labiau padidėjo.

„Po visų ligoninių vienas profesorius mane pasikvietė ir sako: „Vaikeli, vaikeli, ką tu su lietuvių kalba darysi? Ar skaitysi vaikų darbus? Gali bandyti arba teisę, arba žurnalistiką.“ Ir aš pasirinkau žurnalistiką.“, – beveik 40 metų senumo įvykius prisimena moteris.

Atlikusi praktiką visuomeniniame radijuje, žemės ūkio redakcijoje, G. Padribonienė sulaukė pasiūlymo pasilikti ir 16 metų rengė žinias: „Pasiūlė jaunesniosios, tokios pavaduojančios – dar nerimtos – redaktorės etatą žiniose.  Kaip likau, taip likau. Ir jei taip galima sakyti, susirgau skleroze – pamiršau išeiti.“

Paskui žurnalistė kurį laiką darbavosi Aklųjų garso įrašų studijoje. Kai po Sausio 13-osios įvykių radijas ir televizija grįžo į savas rankas, vėl prisijungė prie komandos.

Jei nori mušti šunį – lazdą rasi

Savo laidose neįgaliųjų problemas gvildenanti G. Padribonienė įsitikinusi, kad pirmiausia reikia ugdyti tokių asmenų savarankiškumą, o ne viską pateikti ant lėkštutės. Anot jos, yra visokių žmonių, todėl atsiranda tokių, kurie savo dalią neša lyg iškeltą vėliavą ir visko reikalauja iš aplinkinių: „Čia kaltas tas sovietinis auklėjimas – aš neįgalus, ir man duokit. Reikia ar nereikia.“

Žurnalistė sako, kad pirmąją iniciatyvą turi parodyti pats neįgalusis, nes be jos nebus jokių rezultatų.

„Jei nori mušti šunį, visą laiką rasi lazdą. Tai taip ir su neįgaliaisiais. Tie, kurie nuolatos sėdi ir bėdavojasi, vienas dievas žino, kada pasikeis. Pirmiausia turi būti jo iniciatyva, o paskui jau –pagalba“, – teigia radijo laidos autorė.

G. Padribonienė sako, kad per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį yra nuveikta daug, bet nepakankamai. Žurnalistė ypatingai džiaugiasi dėl pradėtos institucinių namų, kuriuos ji pati vadina gulagais, pertvarkos.

„Ačiū blaiviems protams –  pradėti skaidyti tie namai. Ir jauni, ir seni žmonės juose  apgyvendinti. O jų ten po 200. Kas gi juos apeis? Niekas!<...>  Nuo to laiko, kai pradėjau dirbti, situacija tikrai pagerėjo. Dabar jau veikiama kryptingiau ir neįgaliųjų organizacijoms suteiktos didesnės galimybės. O kas bus arčiau to neįgalaus žmogaus, jei ne jos?“, – dabartinę situaciją optimistiškai vertina moteris.

Pagalba reikalinga ne tik neįgaliajam

Anot G. Padribonienės, kai kurioms grupėms yra sunkiau nei kitoms. Pavyzdžiui, šeimoms, auginančioms psichikos sutrikimų turinčius vaikus. Prie sudėtingų sąlygų prisideda ir tai, kad jų organizacijos pradėjo kurtis tik po Nepriklausomybės atkūrimo, kai tuo metu aklųjų ir kurčiųjų susivienijimai be pertraukų veikė dar prieš okupaciją.

„Šios organizacijos viską kūrė nuo nulio. O dabar motinos, kurioms 50–60 metų, sako, kad „mes turime ilgai ilgai gyventi, nes nebus, kas mus mūsų vaikais pasirūpins. <...> O ten problemų yra labai daug. Pavyzdžiui, motina susirgo ir atsigulė į ligoninę – kur tą jos proto negalią turintį vaiką dėti? Gerai, Vilniuje, Markučiuose, yra centras, bet kiek jis gali sutalpinti? Pagaliau – motina pavargo, pati susirgo depresija – kur jai gauti pagalbą?“, – sudėtingą šeimų padėtį apibūdina žurnalistė.

Todėl, anot jos,  reikėtų rūpintis ne tik pačių neįgaliųjų, bet ir visos šeimos socializacija. G. Padribonienė teigia, kad vieną kartą per metus išvažiuoti prie jūros neužtenka, tačiau tokios organizacijų rengiamos stovyklos duoda didelę naudą.

„Ten važiuoja ir tėvai, ir vaikai. Tos organizacijos (psichikos negalią turinčių, – aut. past.) galbūt pirmosios, kurios telkia savanorius. Atvažiuoja studentai – būsimi medikai, psichologai, jie taip pat kartu gyvena. O tėvams būna labai didelė laimė, kai jų vaikus užima savanoriai, o jie gali ramiai pagulėti prie jūros“, – apsilankymus vasaros stovyklose prisimena ji ir priduria, jog ten psichologines konsultacijas teikia ir pakviesti specialistai.

Pritaikytos aplinkos reikia ir mamai su vežimėliu

G. Padribonienė sako, kad aplinka negalią turintiems vis dar nepritaikyta, tačiau reikėtų prabilti apie infrastruktūros pokyčius, kurie leistų laisvai judėti visiems.

„25 metus kalbėjome tik apie aplinkos pritaikymą neįgaliesiems. Užteko vienam Dailės akademijos profesoriui nuvažiuoti į Skandinavijos šalis ir susipažinti su jų problemomis. Grįžęs jis pasakė, kad gana šnekėti apie neįgaliuosius – šnekėkime apie aplinką visiems: motinai su vežimėliu, nusenusiam diedukui su lazdele“, – teigia žurnalistė.

Didelę nuostabą jai kelia, kad net naujai įrengtose Seimo konferencijų salėse judėjimo negalią turintys žmonės negali oriai ir savarankiškai patekti ant scenos ir pasakyti kalbos.

„Net  Seime, kur priimami visi tie įstatymai, konferencijos metu pritrūko poros lentų, kad žmogus su rateliais užvažiuotų į sceną. Juk ta pakyla nedidelė, bet ne – laiptai padaryti. Durniau tu, lipk! <...>Jei politikai patys pirmiau išbandytų, šito nebūtų“, – įsitikinusi G. Padribonienė.

Nenori dirbti su aklaisiais

Anot G. Padribonienės, šiuo metu labai trūksta tiflopedagogų – specialistų, dirbančių su regos negalią turinčiais žmonėmis. Žurnalistė mano, kad problema slypi valdžios požiūryje.

Dabar yra tokia tvarka, kad vienas tiflopedagogas iš Vilniaus važiuoja į Švenčionis ir ten dvi valandas dirba su akluoju. O kol jis nuvažiuoja, kol parvažiuoja, niekas jam nemoka.  Atsilyginama tik už tas dvi darbo valandas. Kur rasi tokį kvailį, kuris šals?“, – esamą tvarką apibūdina G. Padribonienė.

Ji pasakoja, kad prieš ketverius metus buvo paskaičiuota, jog rajonuose dirba tik 9 tiflopedagogai  ir jų niekas nerengia: „O universitetų atstovai sako, kad nėra, kas mokosi. O kodėl nenori mokytis? Šiandien yra du aklieji Lazdijų rajone, o galbūt rytoj jie išvažiuos į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą ir jų nebebus. Tuomet specialistas nebeturės darbo.“

Žurnalistė siūlo paprastą institucinį bendradarbiavimą – vienas tiflopedagogas galėtų dirbti trijuose rajonuose ir važinėti pas akluosius, o savivaldybės susitartų ir jį išlaikytų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...