captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vienas iškiliausių išeivių V. Šliteris: nuo palapinės ir mėsos be druskos iki garbės konsulo

Daugiau nei šešis dešimtmečius Australijoje gyvenantis buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris vadinamas vienu iškiliausių užsienio lietuvių. Naują gyvenimą tolimajame žemyne jis praėjo nuo nakvynės palapinėje ir garvežių plovimo. „Lietuviai gabūs. Priemiestyje, kur dar buvo pilna laukų, nusipirkdavo žemės ir pasistatydavo garažą. Kai tik pasistatydavo, atsiveždavo šeimą. Paskui statydavo namą“, – apie pirmuosius pokario išeivijos žingsnius pasakoja V. Šliteris.
LRT.lt stopkadras
LRT.lt stopkadras

Daugiau nei šešis dešimtmečius Australijoje gyvenantis buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris vadinamas vienu iškiliausių užsienio lietuvių. Naują gyvenimą tolimajame žemyne jis praėjo nuo nakvynės palapinėje ir garvežių plovimo. „Lietuviai gabūs. Priemiestyje, kur dar buvo pilna laukų, nusipirkdavo žemės ir pasistatydavo garažą. Kai tik pasistatydavo, atsiveždavo šeimą. Paskui statydavo namą“, – apie pirmuosius pokario išeivijos žingsnius pasakoja V. Šliteris.

– Jūs į Australiją pasitraukėte 1949 m. – atvykote iš dipukų stovyklos Vokietijoje. Apskritai dipukų banga buvo intelektualių žmonių, pasitraukusių iš Lietuvos, banga. Tačiau daugelis jų, iš stovyklų atvykę į JAV, Australiją, iš pradžių turėjo dirbti fabrikuose, gamyklose. Kaip susiklostė Jūsų gyvenimas?

– Taip pat. Ėmė visus, kurie tik buvo sveiki. Turėjai atidirbti dvejus metus. Siuntė į blogiausius darbus, nes po karo trūko australų vyrų. Nesvarbu, kas buvai. Jei buvai dantistė ar daktarė, turėjai kokioje ligoninėje valyti, tvarkyti ligonius. Jie net nepripažino paprastų (elektrikų, montuotojų) amatų. Dabar viskas kitaip – mes gavome inžinierių iš Lietuvos, kuris yra baigęs traukinių inžinerijos studijas. O australai, nors traukiniai važiuoja po visą Australiją, tokio fakulteto neturi. Tai ir tenka kviestis iš Lietuvos. Būtų atvažiavęs mūsų laikais, nieko nebūtų gavęs.

– Ką, atvykęs į Australiją, veikėte Jūs?

– Iš pradžių sutartis buvo dvejiems metams. Mane nusiuntė į geležinkelį, ploviau garvežius. Gyvenau palapinėje. Mūsų šeimos draugas spaustuvininkas gavo darbą spaustuvėje, kai jiems labai trūko valdžios. Jam pakalbėjus, atsitiktinai paėmė ir mane. Dirbau ten pusantrų metų, kol baigėsi sutartis. Paskui, kadangi buvau skautas ir truputį mokėjau Morzės abėcėlę, nuėjau į laivo operatorių kursus. Nelabai norėjau į jūrą, bet čia buvo gera galimybė: kursai buvo gana geri, daug išmokau. Paskui prasidėjo televizija, vėliau ėmiau dirbti sau.

– Jūsų vaikystė prabėgo Lietuvoje. Kaip atrodė tarpukario Lietuva?

– Išvažiavau neturėdamas aštuonerių metų. Bet prisimenu Kauną, ypač pieno centrą, kur eidavau pirkti ledų. Prisimenu savo tėvo laidotuves. Tėvas žuvo per sukilimą. Baigiau keturis skyrius. Išlaikiau [stojamuosius] egzaminus pas jėzuitus Kaune. Turėjau pradėti rudenį, bet rudens nebesulaukėme.

– Vėliau daugelis dipukų tiek JAV, tiek Australijoje tapo garsiais žmonėmis. Kaip Australijoje susiklostė lietuvių gyvenimas?

– Sena karta nepritapo, jiems buvo sunku dėl kalbos. Bet jaunimas studijavo. Lietuvių įprotis –studijuoti. Jaunimo daug kur yra. Visuose departamentuose, visur rasite. Iš senimo tik keletas užsiėmė kokiu nors verslu, kažką patys susikūrė.

– Intelektualių žmonių buvo labai daug. Iš jų, ko gero, ir daug menininkų.

– Jų buvo ir stovyklose Vokietijoje. Paskutinė mano stovykla buvo prie Detmoldo. Ten buvo 400 lietuvių, 600 latvių, 100 estų ir 3 tūkst. lenkų. Tačiau mes turėjome lietuvišką operą – pastatė „Sevilijos kirpėją“, paskui važinėjo ir rodė kituose lageriuose. Kitame lageryje buvo Čiurlionio ansamblis, kuris paskui išvažiavo į Ameriką.

– Lietuviai, atvykę į Australiją, buvo pavadinti „boltais“. Kodėl?

– Kadangi visuomet buvo „Baltic States“. Kiek prisimenu, mes priklausėme „Baltic States“ grupei. Dauguma šalių nepripažino sovietų aneksijos, dėl to ir tapome tokia „exclusive“ zona. Iš pradžių Amerika žadėjo „kovokite, kovokite, mes greitai ateisime“. Neišsipildė. Paskui jau mes per kiekvieną susirinkimą sakydavome, kad kitais metais pasimatysime Lietuvoje. Taip irgi neįvyko.

– Kada atsirado galimybė atvykti į Lietuvą?

– Pirmoji galimybė buvo 1975 m. Ją gaudavai tik kas trejus metus. Paskui, jau išlaisvėjus, per tą visą šturmą, galėjome beveik kas mėnesį važiuoti. Nežinau, kiek kartų važiavau. Vieną kartą sužinojome, kad australų ministras atvyksta į Maskvą Rusijai duoti kredito. Mes susiorganizavome, su Kazimieros Prunskienės lėktuvu nuskridome į Maskvą ir susitikome su tuo ministru. Jis mums pasakė, kad simpatizuoja Lietuvai, bet prieš dieną jau pasirašė sutartį su Rusija. Mūsų ministras (man patiko tas prekybos ministras Albertas Sinevičius) atsistojo ir sako: „Anksčiau ar vėliau jūs turėsite su mumis prekiauti.“ Kai K. Prunskienė atvažiavo į Australiją, jis dar buvo prekybos ministras. Aš nuėjau ir priminiau jam, kad ateina laikas prekiauti. Taip ir buvo.

– Jūsų labai geras draugas rašytojas Stasys Kašauskas minėjo, kad kiekvienas Jūsų atvykimas į Lietuvą buvo susijęs su kokiais nors projektais ir sumanymais. Kodėl Jums buvo svarbu padėti Lietuvai?

– Kaip sakiau, mano tėvas žuvo už tuos principus. Senelis caro laikais sėdėjo kalėjime. Neturėjau išeities.

– Ką, būdamas Australijoje, žinojote apie Lietuvą?

– Labai mažai. Buvo keletas pabėgėlių, partizanas buvo atvažiavęs. „Amerikos balsas“ visą laiką buvo, mūsų laikraščiai ištraukdavo šį tą. Sidnėjuje 15 metų dirbau etniniame radijuje. Tik valandą per savaitę. Bet paruošti tą valandą reikėjo iš nulio – žinių nėra.

– Kiek buvo stipri lietuvių bendruomenė Australijoje?

– Atvažiavus į Australiją, buvo labai sunku gauti butą, nors namų buvo, nes labai daug žmonių žuvo kare. Tačiau, kai karas prasidėjo, kainas užšaldė, kad žmonės nespekuliuotų. Kai mes atvažiavome, niekas nenorėjo leisti, nes už tuos namus gaudavo centus. Atvažiavus vyrus tuoj išsiuntė į darbą, o žmonos su vaikais liko lageryje. Tačiau lageris buvo kažin kur, todėl vyrai tik savaitgaliais galėjo traukiniu važiuoti aplankyti šeimos. Todėl visi mėgino įsikurti, kad galėtų atsivežti šeimą.

Lietuviai gabūs. Priemiestyje, kur dar buvo pilna laukų, nusipirkdavo žemės ir pasistatydavo garažą. Kai tik pasistatydavo, atsiveždavo šeimą. Paskui statydavo namą. Bekstono priemiestyje labai daug namų, viena gatvė buvo visa lietuvių. Mums inžinierių netrūko – ir tokį baraką pastatė. Čia buvo pirmas klubas. Kai Lietuva tapo laisva, nebereikėjo. O tada buvo lengviau sušaukti susirinkimą. Lietuvių dar yra, bet labai daug išmirę. O naujieji, kurie atvažiuoja, net nežino. Čia man nesuprantamas dalykas – atvažiuoja iš Lietuvos, bet nieko nežino.

– Kaip Jūs tapote garbės konsulu?

– Pasiūlė profesorius Kabaila iš Kanberos. Jis buvo sąjūdininkas. Kai Vytautas Landsbergis buvo ten, ir A. Kabaila buvo. Kai V. Landsbergis prarado vietą ir atėjo opozicija, jis nebenorėjo dirbti. Tada paskambino man ir sako: „Negaliu dirbti su ta partija, rekomendavau tave.“ Jis mane įtikino, kad viskas bus gerai, ir aš sutikau. Staiga gavome žinią, kad bendruomenė atsiuntė savo kandidatus. Manęs net neminėjo. Bet aš čia turėjau daugiau pažįstamų nei jie. Man toks vienas parašė: „Tavęs australai nenori, bet mes norime.“ Taip ir išėjo.

– Kiek sovietmečiu teko politiškai laviruoti?

– Aš gal ne tiek gudrus, kiek žmonės, kurie čia gyvena. Aš rėmiau bet ką, kas tik norėjo atvažiuoti, o čia daugiausia buvo artistai. Su artistais palaikiau gerus ryšius. Iš Sovietų Sąjungos į Australiją, Naująją Gvinėją kas trejus metus važiuodavo 20 žmonių grupė, kurioje visuomet būdavo trys lietuviai. Čia ne mano, o jų nuopelnas, kad sukombinuodavo. Aš padėdavau, atveždavau lauktuvių (didelę dėžę vaisių, kokių nors gėrimų), jie nunešdavo tiems. Lietuviai buvo vertinami kaip labai geri žmonės. Jie galėdavo pabėgti ir pabendrauti. Tokie laikai buvo. Susipažinau su daug tokių žmonių, ir ne visi jie buvo saugumiečiai. Buvo vienas kitas, bet man pasakydavo kas.

– Ar dabartinė Australija skiriasi nuo tos, kokia buvo anksčiau?

– Kaip diena ir naktis. Maistas čia buvo toks baisus... Anglijoje buvo baisu, bet čia dar baisiau. Net papasakoti sunku. Mus atvežė į lagerį ir maitina. Nebuvome išpaikę, valgėme viską. Bet, įsivaizduokite, avį išverda, sukapoja į gabalus ir duoda. Be druskos! Atrodo, čekas atidarė krautuvę ir pradėjo importuoti visokį europietišką maistą. Mama 3 km eidavo iki traukinio, paskui važiuodavo tuo senu traukiniu ir nuvažiavusi, kad prisipirktų maisto, stovėdavo eilėje, kuri tęsėsi kažin kur.

Tai buvo laikai... Tas kraštas buvo atsilikęs nežinia kiek. Dabar pasižiūri – net sunku įsivaizduoti. Moderni Australija, mes visko turime. Ji turtinga, bet, mano nuomone, turtai neišnaudojami. Ten anglys guli po akimis – tik velėną nuimk. Jie kasa ją. Yra geležies, aukso, sidabro kasyklos. Viskas parduodama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...